Prieš 50 metų įsikūrusiai Palangos mokslo įstaigai pritarimo reikėjo ir iš Maskvos, ir iš Amerikos

"Palangos tilto" informacija, 2019 11 29

NATO leidimas pirkiniui ir pirmasis kompiuteris Lietuvoje, pirmoji mokslinė reabilitacijos įstaiga Lietuvoje, bendradarbiavimas su amerikiečiais sovietmečiu,– visa tai ir dar daugiau mena profesorius Albinas Stankus, pasakodamas apie Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Neurologijos instituto Palangos klinikos kūrimąsi prieš penkiasdešimt metų, kurią datą paminėjo susirinkę šiuos įstaigos pirmieji kūrėjai.

Šimtai skrydžių į Maskvą
1969 metais Pranas Dėdinas, kuris ir tapo naujos įstaigos vadovu, dirbo Palangoje neurologu. Idėja kurti įstaigą Palangoje kilo P. Dėdinui, kuris pasiūlė Albinui Stankui tuo metu dirbusiam Klaipėdos respublikinėje ligoninė neurologų gydytoju tapti bendražygiu.
„Abu buvome neuropatologai, gyvenome pajūryje, pradėjome veiklą vykdyti Palangoje, bet neturėjome tam nei tam patalpų, nei darbuotoju. Taigi, norėjome įkurti mokslo įstaigą Žemaitijoje bei susikurti sau darbo vietą, - pasakoja profesorius. – Galvojome, prie kurio instituto (šiuo metu taip vadinosi universitetai – aut. pastaba) prisijungti – Vilniaus ar Kauno. Kadangi Kaune tuo metu buvo ryški mokslo asmenybė – prof. Z.Januškevičius (KMI rektorius), pasirinkome Kauno medicinos institutą. Reikėjo gauti Mokslo ir technikos komiteto Maskvoje patvirtinimą – ne tik dėl darbo vietų įkūrimo, bet vėliau – ir dėl finansavimo perkant įrangą, steigiant papildomus etatus. Tad per penkerius metus į Maskvą skridome arti šimto kartų“.
Pirmiausia gydytojai gavo lėšų dvidešimties darbuotojų etatams bei kitoms išlaidoms, bet neturėjo nei žmonių, nei pastato. „Direktoriumi tapo P. Dėdinas, aš – vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Įstaigą įkūrėme 1969 metais, pavadinę ją Kauno medicinos instituto Palangos filialu ligonių reabilitacijai su sutrikusia smegenų kraujotaka. Visi iš mūsų šaipėsi, kaip mes tai ant tuščios vietos padarysime. O gavę finansavimą pirmiausia ieškojome patalpų. Pagalvojome, kad geriausiai mums tinka Dailininkų kūrybos namai Daukanto gatvėje, kurių direktorius buvo žymus sklandytuvų konstruktorius Bronius Oškinis. Prisiprašėme, kad mums skirtų keturis kambarius, įtikindami, jog vykdydami mokslinę veiklą suteiksime medicininę pagalbą visiems dailininkams. Ir iš tiesų daug metų rūpinomės jų sveikata“.

Tyrė vaistus nuo aterosklerozės
Gavę patalpas entuziastai įsigijo reikalingos aparatūros, kurią pačią naujausią pastebėdavo tarptautinėse parodose Maskvoje. Pradėjo palaipsniui ieškoti žmonių. A. Stankus pakalbino visus Palangos gydytojus, teiraudamasis, ar šie norį vykdyti mokslinę veiklą. „Visus“, - pabrėžia pašnekovas.
Pirmaisiais įstaigos kūrimosi metais čia dirbo gydytojai V.Paulikas, R. Mikelskas, dr. A. Skaringa, kiek vėliau dr. H. Parčiauskas, dr. J. Juškėnas; laborantais A. Dėdinienė, D. Balaišienė ir kiti. Aparatūros priežiūra rūpinosi inžinieriai A. Žukauskas, A.Tiškus, A. Knašas ir L. Zakarevičius. „Visus darbuotojus, čiqa dirbusius iki 1976-ųjų, sunku ir išvardinti“, - sako A. Stankus.
Pirmasis palangiškių darbas buvo išbandyti angliško medikamento nuo sklerozės veiksmingumą. Neuropatologai ilgai gydė apie 200 palangiškių. Vaistas buvo labai efektyvus, šiuo metu tebėra naudojamas pasaulyje. Tačiau mokslininkas paaiškina, kad „Sovietų sąjunga lygiagrečiai vakarų pasauliui atlikdavo įvairius savus tyrimus, nes nepasitikėjo vakarais. Buvo įsitikinusi, kad turi viską patikrinti“, - aiškino profesorius.
Naujoji įstaiga buvo pirmoji Lietuvoje reabilitacijos įstaiga.
„Mums buvo reikalinga bazė – sanatorija. Pirmiausia įsikūrėmė „Žuvėdros“ bokštelyje. Buvau ten įkūręs laboratoriją. Matavome smegenų veiklą bei kraujotaką prieš ir po gydymo, - prisimena vienas iš įstaigos įkūrėjų. Lygiagrečiai vyko Palangos mineralinių vandenų įtakos organizmui tyrimai. O per tą organizacinį darbą įgijome be galo daug patirties, daugybę kartų teko perlipti per save. Turėjome tiek daug entuziazmo, kad nejautėme jokių ribų. Mus net stabdydavo, kad įsibėgėję ko nors nepridarytume. Ir stebėtina, bet Kaunas mus dar sugebėdavo pabarti ir patikrinti su įvairiomis komisijomis“. Po 5-6 metų J. Šliupo gatvėje jau stovėjo būsimo instituto naujas pastatas, projektuotas architekto Rimanto Leonardo Lajaus.

Pirmasis Lietuvoje kompiuteris
Profesoriaus iniciatyva Palangos filialas 1974 metais už 110 tūkstančių dolerių įsigijo pirmąjį visoje Lietuvoje aukšto lygio kompiuterį HP9600 „Hewlett-Packard“, pagamintą Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). „Turėjome gauti leidimą net iš NATO, taip pat ir valstybės departamento, nes Amerikoje jis buvo naudojamas gynyboje. O šį kompiuterį pamačiau tarptautinėje parodoje Maskvoje. Iš karto supratau, kad mums jis būtų labai naudingas. Grįžęs į Palangą papasakojau kolegoms, bet visi sakė, ką mes su juo darysime, mums reikia kitokios įrangos. Tačiau direktorius mane palaikė, o aš supratau, kad kitos įrangos galime įsigyti ir čia, vietoje. Amerikiečiai kompiuterį mums pardavė su sąlyga, kad jie patys jį ir prižiūrės. Tad jie kas pusmetį reguliariai ir atvykdavo. Kompiuterį naudojome iki pat 2000 metų, - pasakoja A. Stankus. - Kai parsivežėme šitą įrangą, patys užtikrinome elektros saugą ir jai skirtą visą kambariuką – kompiuteriui reikėjo atskiros patalpos – išsidažėme, sutvarkėme. Atvykdavę amerikiečiai labai girdavo mus. O kartą iš „Hewlett-Packard” firmos atvykusi darbuotoja paklausė manęs, ar Palangoje yra koks nors restoranas. Pasakiau apie „Birutę“. Amerikietė atsakė: „Turiu firmos užsakymą pavaišinti visą jūsų kolektyvą“. Taigi, užsakėme staliukus. Tebeturiu asmeniškai rašytą Packard‘o padėkos laišką“.
Su šiuo pirkiniu Palangoje vykdomoje mokslinėje veikloje įvyko lūžis. Su „Hewlett-Packard” HP9600 sistema, turinčia diskus, keturis grafinius displėjus, ploterius ir kitus priedus vienu metu dirbo 4-5 žmonės. Tokiu būdu Palangoje buvo susisteminama labai daug duomenų, kai visa Lietuva tebedirbo su perforuotomis kortomis. “Tai buvo milžiniškas šuolis mūsų darbe, - prisimena A. Stankus. – Įdarbinome grupę programuotojų: Kęstą ir Danutę Staniulius, Nijolę Rakauskienę, Raimundą Palaitį, Gintą ir Vitaliją Paulavičius, Nijolę ir Kęstutį Pliauškus bei kitus. Iš Kauno atvykusi mokslo taryba apstulbo, pamačiusi mūsų darbus. Netrukus ir patys nusipirko analogišką kompiuterį. Jau šiais laikais kai kurie pasuko į politiką, kiti tapo milijonieriais.
O specialistus susirasdavau, vykdamas į tuometinį Kauno politechnikos institutą, kai baugusiems studijas buvo įteikinėjami diplomai. Siūlydavau jiems darbą Palangoje, žadėdamas butus. Visiems jiems suteikėmė butus Palangoje. Mūsų įstaiga užsisakydavo fondus namų statyboms ir pagal eilę tie butai buvo skirstomi. Labai stipriai palaikė tuometinis miesto vadovas D. Puodžius. Buvo ir tokių, kurie gaudavo butą ir išeidavo iš darbo”.
Su amerikietiškuoju kompiuteriu palangiškiai išplėtė smegenų tyrimus, šiuos procesus skaitmenizavome. Daug tuometės naujausios įrangos iškeliavo į Kauną. Praktika ir patirtis palangiškiams rodė, kad Maskvos prašant papildomų etatų reikia užsiprašyti dvigubai, nes pusę pasiims Kaunas. Taip ir aparatūros vėliau jau visuomet pirkdavo po du vienetus, nes vienas irgi visuomet iškeliaudavo ten pat.
Kaip vis dėlto pavyko sovietmečiu bendradarbiauti su Amerika? „Gal todėl, kad mūsų veržlumas ir entuziazmas neturėjo ribų, – svarsto pašnekovas. – O gal mes, tremtiniai, esame kitokie. Juk ir aš grįžau iš tremties, kaip ir P. Dėdinas“.

Ištyrė tūkstančius ligonių
Nuo 1972 metų įstaiga pasuko į kardiologiją. Vien palangiškių širdžių buvo ištirta pusantro tūkstančio. O per visus 50 metų įstaigoje ištirta daugiau nei 10 tūkstančių ligonių. Mokslininkas sako, kad įstaigos sėkmę lėmė išskirtinė vadovo P. Didėno asmenybė ir, žinoma, viso kolektyvo nuoširdus atsidavimas darbui organizuojant bazę. “Šefas buvo vienintelis Lietuvoje toks žmogus, ypatingo charakterio, labai komunikabilus ir labai sugebėjęs žmogų palenkti į savo pusę. Mums, darbuotojams, suteikdavo visokeriopą pagalbą, o mes viską darėme iš pagarbos jam. Įvaldėme visus mygtukus, - šypsosi pašnekovas. – Pabandykite įsivaizduoti, kad į Maskvą atvažiuoji iš tokio miestelio, kaip Palanga, ir turi gauti finansavimą. Prisimenu, kaip skambinau savo direktoriui ir klausiau, ką man daryti. O jis man: “Skambink užsienio prekybos ministrui”. Pagalvokite – visos Tarybų sąjungos ministrui! Aš klausiu: „Kaip tai skambinti?“. O jis paaiškina: „Kas pirmas paskambins, tas ir gaus pinigų“. Tai aš ir sumečiau kapeikas į automatą ir skambinu ministrui. Man – 28-eri. Tikrai turėjau perlipti per visas savo baimes! O ministras man ir sako: “Da, budiet (Taip, bus)”. Taip už 40 tūkstančių dolerių įsigijom naujos įrangos. Šefas mus išugdė taip, kad iš komandiruotės negali grįžti nesutvarkęs reikalų. Vieni juos sutvarkydavo per dvi savaites, kiti – per penkias dienas, man vienąkart pavyko net ir neišvažiavus. O kartą, pamenu, kolega skambina, guosdamasis, kad per dvi savaites Maskvoje jau išleido pinigus, valgyti nebeturi ko. O aš jam sakau: „Juk gi žinai, kad negali grįžti, nesutvarkęs reikalų“. Ir sutvarkė. Mes iš tiesų dirbome iš pagarbos direktoriui. Jis suburdavo kolektyvą su šeimos nariais išvykoms į Panevėžio teatrą, sportines varžybas, Velykų šventes, miesto talkas ir kitiems pasibuvimams kartu“.
O įstaigą kūrė palangiškiai tarsi sau. Ne iš jos nešė į namus, kaip, beje, buvo įprasta sovietmečiu, bet iš namų nešė į darbovietę puodelius, elektros laidus, reples, žirkles. Ko neturėjo, pirko patys iš savo pinigų. „Juk negalėjome dėl kiekvienos smulkmenos važinėti į Kauną. Nors į Kauną mes apskritai nevažiuodavome, o skraidydavome. 4 rubliai lėktuvu ir po valandos – jau Kaune. Į Maskvą irgi rytmetį išskrendi, pavakary grįžti, dar į darbą ateini, - šypsosi A. Stankus. – Dabar net ir pats stebiuosi, kaip mes taip ir sugebėjome. Patys statėme, darbuotojus rinkome, mokslinį darbą dirbome, disertacijas gynėme, aš dar naktimis ir savo namus stačiausi. Tuo laikotarpiu ir sūnus gimė. Tačiau visi buvo tokie, kaip aš, o gal aš buvau toks, kaip visi. Gal tik svertų savo pusėje turėjau šiek tiek daugiau vien todėl, kad dalyvavau nuo pat įstaigos kūrimosi pradžios“.
Mokslininkas prisimena, kaip buvo pasirinkta vieta ir naujojo pastato statyboms dabartinėje Vydūno gatvėje: „Atvyko tuometinis sekretorius Antanas Sniečkus. Parodėme jam būsimo pastato maketą, vaikštome visi kartu po Palangą, einame Vydūno gatve ir A.Sniečkus staiga sako: „Va čia bus Žemaitijos medicinos centras“. Ir tapo. Žinoma, paskui A.Sniečkų tyriau, atlikau jo kojų ir širdies tyrimus. Viską reikėjo pramušti, o mes tai ir darėme“.

Neįmanomo nebuvo
Žinodamas, kad ryšiai lemia viską, su šypsena A. Stankus prisimena, kaip praktiškai įgyvendino populiarų to meto priežodį: „Neturėk 100 rublių, turėk 100 draugų“. Pavyzdžiui, skambinti į tarpmiestinį sovietmečiu būdavo didžiulis kantrybės išbandymas – susukus 07 reikdavo užsakyti skambutį ir laukti 1-5 valandas. „Bet šią problemą išsprendėme ištyrę visų ryšių darbuotojų tėvus, jie mus sujungdavo akimirksniu, net jei skambindavau iš telefono automato. Taip pat ir su skrydžiais į Maskvą. Įprastai bilietą reikdavo pirkti prieš mėnesį, o man, tarkim, reikia išvykti rytoj. Taigi, visi Lietuvos lakūnai buvo mūsų draugai, visus ištyrėme, visus prižiūrėjome. Jie pamokė bilietą turėti be datos. Ir kai tik reikia skristi, aš sėdžiu kabinoje šalia šturmano. Gal ir ne visai teisingai, bet vardan vieno tikslo“.
„Mes buvome tarsi užvaldyti kokios jėgos, kad viską turime padaryti. Ir padarydavome. Tai buvo nepaaiškinamas fenomenas. Pavyzdžiui, susirinkime mums pasakoma: „Rytoj reikia pastatą po remonto išvalyti“. Ir visi ateiname, plauname, tvarkome. Absoliučiai visi. Išsikvietė manę profesorius Zigmas Januškevičius ir pasakė – būsi buhalteriu. Apmokė ir dirbau be atlygio 2 metus. Po to šį darbą tęsė Vidmantas Merkevičius ir kiti. Tiesiog visi norėjome turėti savo mokslinę bazę, tarsi sau kūrėme darbo vietą. Ir čia atlikome tikrai daug reikšmingų mokslinių darbų. Aš tik šiemet Amerikoje ir Europos Sąjungoje užpatentavau kelias to laikotarpio idėjas. Taigi, kiek toli mes buvome pažengę“.
Dirbusieji čia iki 1976-ųjų šį mėnesį susirinko paminėti šios įstaigos penkiasdešimtmetį vienoje kurorto kavinėje. Buvo prisiminti visi, iškeliavę anapilin, pasidalinta prisiminimais apie praeitį ir dabartį, dalis darbuotojų čia tebedirba. „Įdomu tai, kad neseniai kalbėdamas su LSMU Neurologijos instituto direktoriumi profesoriumi Arimantu Tamašausku pasidomėjau mūsų įsteigtos bazės likimu. Gavau įdomų atsakymą, kad gavus finansavimą čia bus vykdoma neurologinių ligonių reabilitacija. Taigi, ratas apsisuko“, – džiaugėsi A.Stankus.

Fotografijose:

Įstaigos darbuotojai prie 1976 m. statomo įstaigos korpuso. Dr. P. Didėnas paskutinėje eilėje šeštas iš dešinės. Asmeninio archyvo nuotr.

Iš kairės į dešinę: dr. R.Mikelskas, prof. A.Martinkėnas, K.Staniulis, V.Merkevičius, V.Paulavičienė, G.Paulavičius, L. Zakarevičius, D.Staniulienė, prof. A.Stankus, N.Račkauskienė, D. Skaringienė, V.Paulikas.


Albino Stankaus asmeninio archyvo nuotr..

 

 

 


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

NATO leidimas pirkiniui ir pirmasis kompiuteris Lietuvoje, pirmoji mokslinė reabilitacijos įstaiga Lietuvoje, bendradarbiavimas su amerikiečiais sovietmečiu,– visa tai ir dar daugiau mena profesorius Albinas Stankus, pasakodamas apie Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Neurologijos instituto Palangos klinikos kūrimąsi prieš penkiasdešimt metų, kurią datą paminėjo...


„Savivaldybių nuomone, prailginti mokslo metai – nepasiteisino. Artimiausiu metu planuojame kreiptis į Vyriausybę, kad būtų grąžinta ankstesnė mokslo metų trukmė“, ¬– teigė LSA viceprezidentas, Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus.


Kai naujojo miesto Savivaldybės Tarybos šaukimo naujokai dar nedrąsiai čiupinėja gautus Tarybos narių ženkliukus ir žvalgosi į labiau patyrusius kolegas, Dainius Želvys, atstovaujantis Tėvynės sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams (TS-LKD), daug ką joje galėtų daryti užsimerkęs – 22 darbo Taryboje metus pradedantis miesto politikas pagal darbo Taryboje patirtį...


Švietimo ir mokslo ministrei išsakius mintį, jog reiktų ilginti mokslo metus, sulaukta įvairios visuomenės reakcijos. Vieni tokią mintį gyrė, kiti ją peikė, galiausiai pasvarstyta, kad tai gal ir nebūtų blogai, jeigu viskas būtų tinkamai parengta – vien pailginti mokslo metus nėra prasminga, reikia atitinkamai atsižvelgti ir į ugdymo programas bei metodus, gal tai padėtų...


Po rekordinių 2015-ųjų, kai per metus Lietuvos oro uostai aptarnavo 4,2 mln. keleivių ir 50 tūkst. skrydžių, Vilniaus, Kauno ir Palangos oro vartai neketina sustoti. Pusmečio statistika rodo, kad šiemet sausio-birželio mėnesiais per Lietuvos oro uostus jau skrido 2,2 mln. žmonių – t. y. 14,6 proc. daugiau negu pernai tokiu pačiu metu. Skrydžių skaičius per tą patį laiką ūgtelėjo...


Prasidėjus rudeniui, į mokyklas sugrįžo šurmuliuojantys vaikai. Vieni jų tęsia mokslus su senais draugais ir mokytojais, kiti pateko į visai naują aplinką. Tai pirmokai, penktokai, devintokai ir tie, kas dėl įvairių priežasčių keis klasę ar mokyklą. Nauji žmonės, tvarka džiugina, domina, bet kartu daugeliui kelia nerimą, vidinę įtampą. Jau rugsėjo mėnesį į psichologus mokykloje...


Kaip ir kasmet, pirmosiomis naujų mokslo metų dienomis Senosios gimnazijos mokytojai – buvę abiturientų klasių auklėtojai, – surenka ir pateikia gimnazijos vadovybei duomenis, kur nuo rugsėjo studijuos ar dirbs buvę jų auklėtiniai. Ir, kaip beveik kasmet, žinios malonios: 85,8 proc. 2013-ųjų metų laidos gimnazistų – 151 iš 176 – sieks aukštojo mokslo...


Paskutinė mokslo metų paskaita – gamtoje

Palangos TAU kraštotyros ir turizmo fakulteto dekanės pavaduotoja Irena GALDIKAITĖ, 2013 05 20 | Rubrika: Miestas

Palangos Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) kraštotyros ir turizmo fakulteto studentai – senjorai, kaip tikri būtent šios specialybės studentai, t.y. turistai, priėmė sprendimą savo pirmųjų mokslo metų pabaigą vainikuoti savo surengta paskutine paskaita – dviračių žygiu.


Kada daugelis diskutuoja, kaip turėtų atrodyti prestižiniai – pagrindiniai Lietuvos valstybės kurortinės vasaros sostinės Palangos miesto vartai, galima atsakyti: jie jau 20 metų yra, tai – Pradinės mokyklos rūmai, kuriuos projektavo neeilinio talento architektas, šviesaus atminimo vyras Gintautas Likšas. Yra ir observatorijos bokštas, apie kurio naują...


Ketvirtadienį Palangoje apsilankęs švietimo ir mokslo ministras, Liberalų Sąjūdžio pirmasis pirmininko pavaduotojas Gintaras Steponavičius spėjo ne tik apsilankyti Senojoje gimnazijoje, Baltijos pagrindinėje mokykloje, lopšelyje-darželyje „Ąžuoliukas“, susitikti su kurorto miesto švietimo įstaigų vadovais, bet ir susitiko su visuomene, Liberalų Sąjūdžio Palangos skyriaus nariais S....


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius