Netekčių skausmą pažinęs naujasis palangiškis A. J. Rauba paniro į prisiminimų ieškojimus.

Netekčių skausmą pažinęs naujasis palangiškis A. J. Rauba paniro į prisiminimų ieškojimus.

Optimistiškas senolis ramybę rado Palangoje

Rasa GEDVILAITĖ, 2018 01 12

Aktyvus, netvarkai neabejingas, gero žodžio geriems darbams negailintis buvęs vilnietis, prieš šiek tiek daugiau kaip penkis metus atsikėlęs gyventi į Palangą Algirdas Jonas Rauba - labai stiprios dvasios žmogus, iškentęs daug netekčių, tačiau nepalūžęs. Kuomet Algirdas Jonas tapo tikru palangiškiu, ne tik vasarotoju? „Sėdau vieną liepos dieną į savo automobilį ir išvažiavau į Palangą. Tai buvo 2012 metais. Ir nuo to laiko gyvenu Druskininkų gatvėje. prieš tai gyvenau Vilniuje, prie pat Neries. O nedidelį butelį Palangoje buvome nusipirkę jau 1995 metais. Siejome savo ateitį su kurortu“, – pasakojo A. J. Rauba.

 

 

Ištisą dešimtmetį

Savo surinktą įspūdingo dydžio knygą palangiškis pristatė jau prieš metus, tačiau ji savo vertės nepraras niekada, metams bėgant ji taps tik vertingesnė, nes juk giminės istorija tęsis, keičiantis kartoms, vis smagiau bus turėti prisiminimą, iš kur jie kilę.

Iš Mi­nu­pių kai­mo ki­lu­sio moks­li­nio ag­ro­no­mo-eko­no­mis­to, aš­tuo­nias­de­šimt­me­tį per­ko­pu­sio A. J.Rau­bos kny­ga pavadinta „Rau­bų ir Ged­mi­nų gi­mi­nės at­min­ties iš­sau­go­ji­mas“.

So­li­dus, 540 pus­la­pių lei­di­nys, ku­ria­me su­dė­ta ne tik au­to­riaus abie­jų tė­vų gi­mi­nių is­to­ri­ja, bet ir pri­si­mi­nimai apie kai­mo gy­ve­ni­mą, svar­būs kraš­to įvy­kiai, iliust­ruo­tas 790 nuo­trau­kų. Rinkdamas informaciją, A. J. Rau­ba prisipažino, kad didžiausias jo noras buvęs, jog kny­ga lik­tų kaip prisiminimas atei­ties kar­toms.

Bu­vęs mi­nu­piš­kis, dabar jau palangiškis pa­sa­ko­jo, jog nuo min­ties apie tė­vų gi­mi­nių is­to­ri­jos įamžini­mą iki kny­gos iš­lei­di­mo praė­jo iš­ti­sas de­šimt­me­tis. Mei­lės tė­viš­kei ve­da­mas su­siieš­ko­jo daug me­džia­gos su da­to­mis, var­dais, ku­ri, ti­ki­si, iš­liks tiek Rau­bų, tiek ir Ged­mi­nų gi­mi­nės palikuonims, pa­skli­du­siems po Lie­tu­vą, Ar­gen­ti­ną, Ame­ri­ką. Ne­bu­vo leng­va visą šūsnį informacijos su­tvar­ky­ti, iš­leis­ti, nes gi palangiškis, kaip pats pripažino, nė­ra nei ra­šy­to­jas, nei žurnalis­tas, tik moks­li­nis ag­ro­no­mas-eko­no­mis­tas. Į redakciją atnešęs dokumentus, kuriuos jam pavyko rasti, menančius itin senus laikus, savo užrašines, kur užsirašydavo kiekvieną archyvuose rastą detalę, jis patvirtino, kad darbas buvęs itin sunkus, tačiau teikęs jam daug ieškojimo džiaugsmo.

 

Nedidelis kiekis egzempliorių – giminėms

Kny­ga pa­rei­ka­la­vo daug kant­ry­bės, kruopš­tu­mo ir išlaidų. Dėl pa­sta­ro­sios prie­žas­ties kny­ga atspaus­din­ta 70 eg­zemp­lio­rių. Ka­dan­gi rė­mė­jų neieš­ko­jo, kny­gą jis nusprendė pa­da­lin­ti tik artimiau­siems gi­mi­nai­čiams su pra­šy­mu neiš­mes­ti. 790 nuo­trau­kų – ar­ti­mų­jų, gi­mi­nai­čių, kai­my­nų, pa­žįs­ta­mų vei­dai, įvy­kiai.

A. J. Rau­ba sa­kė, jog rink­ti me­džia­gą apie tė­vų gi­mi­nes pa­ska­ti­no ir skau­džios abie­jų sū­nų, žmo­nos ne­tek­tys. Jį ir patį likimas bandė ne kartą pasiglemžti, tačiau gyvenimo džiaugsmo jis neprarado, juo dalinasi dar ir su kitais. Tokie žmonės – nepaprastos stiprybės.

Palangiškis iš ar­chy­vų su­ži­no­jo, jog me­di­nė­je Už­ven­čio Šven­čiau­sio­sios Mer­ge­lės Mag­da­lie­tės bažny­čio­je 1874 me­tų va­sa­rio 10 die­ną bu­vo pa­skelb­ta apie ba­jo­ro Ig­no Rau­bos, 38 me­tų jau­ni­kio iš Mi­nu­pių, ne­ve­du­sio, tuok­tu­ves su Bar­bo­ra (po pir­mo vy­ro – Au­gus­ti­nie­ne), 42 me­tų naš­le, iš Dvarvie­čių. Jau­no­jo tė­vai, ba­jo­ras Be­ne­dik­tas Rau­ba ir žmo­na Ma­ri­jo­na, jau­no­sios tė­vai – valstiečiai Jo­kū­bas Nor­kus su žmo­na Ele­na. Už­ven­čio baž­ny­tė­lė­je vė­liau bu­vo krikš­ty­ti Rau­bų gimi­nės vai­kai.

 

Tėvų troboje veikė ir mokykla

Sudarytoje palangiškio knygoje esama daug įdomių detalių, kuriomis jis galėtų dalintis ilgą laiką. Mi­nu­pių kai­mo na­mų sto­gai, kaip A. J. Rau­bai pa­sa­ko­jęs jo tė­vas, prieš­ka­riu bu­vę me­di­niai, ir vi­si kai­mie­čiai la­bai bi­jo­da­vę gais­rų. Mat, na­mai la­bai ar­ti vie­nas ki­to sto­vė­ję.

1921 me­tais 39 Mi­nu­pių kai­mo ūki­nin­kai krei­pė­si į Vals­ty­bės tur­to mi­nis­te­ri­ją, pra­šy­da­mi pa­keis­ti rė­ži­nę sis­te­mą. La­bai jau ne­sau­gu bu­vo gy­ven­ti ant dvie­jų ki­lo­met­rų il­gio ir tri­jų-ke­tu­rių met­rų pločio že­mės ga­ba­lų. Ta­čiau pro­ble­ma po su­si­ra­ši­nė­ji­mų iš­spręs­ta tik 1927 me­tais. Pas­kir­tas matinin­kas rė­ži­nin­kus iš­skirs­tė į vien­sė­džius bur­tų ke­liu. Šu­ni­kių ke­lias tarp Sta­sio Ja­sai­čio ir Jo­no Rau­bos so­dy­bų bu­vo pra­pla­tin­tas.

A. J. Rau­bos tė­vai tu­rė­jo 12 hek­ta­rų 26 arus. Da­bar­ti­niais lai­kais vi­sa že­mė bu­vo įver­tin­ta 2969 li­tais. Ka­dan­gi že­mė pa­kliu­vo į ža­lią­ją zo­ną, pa­vel­dė­to­jams ki­tur at­ma­tuo­ta. Palangiškis sa­vą­jį rė­že­lį te­be­tu­ri Dzū­ki­jo­je, prie Mer­kio upės.

Algirdo Jono tė­vų tro­bo­je vei­kė Mi­nu­pių mo­kyk­la. Ka­dan­gi vai­kų bu­vo daug, vie­no­je tro­bo­je vi­si ne­til­po. Da­lis mo­kė­si pas Ja­sai­čius. Mi­nu­piai neiš­ven­gė ir ka­ro bai­su­mų.

Palangiškis kny­go­je daug kal­ba apie tė­viš­kę ir jos il­ge­sį, svars­ty­da­mas, kaip api­bū­din­ti tai, ko jau ne­be­tu­ri. Kitaip tikriausiai ir būti negali. Visiems išlieka giliausi prisiminimai iš tėviškės. Palangiškiui vėliau teko gyventi sostinėje, tačiau po kurio laiko jis nusprendė likti Palangoje. Ten, kur dažnai leisdavo vasaras.

Gim­ti­nės, pa­sak au­to­riaus, jis ne­te­kęs nuo 1955 me­tų rug­sė­jo 1 die­nos, kai, bai­gęs Už­ven­čio vidurinę mo­kyk­lą, iš­vy­ko siek­ti aukš­to­jo moks­lo į Kau­ną, Lie­tu­vos že­mės ūkio aka­de­mi­ją. Jo ma­ma Ste­fa­ni­ja Rau­bie­nė, pra­bė­gus 20-čiai me­tų po tė­ve­lio mir­ties, par­da­vė gy­ve­na­mą­jį na­mą, ūki­nius pa­sta­tus, kal­vę su pir­ti­mi, „skle­pą“ – san­dė­lį dar­žo­vėms lai­ky­ti, ce­men­ti­nį aš­tuo­nių žie­dų šu­li­nį bei di­de­lį obe­lų ir kriau­šių so­dą – virš 50 vais­me­džių ir uo­gak­rū­mių.

 

Ateitį siejo su kurortu

Kuomet Algirdas Jonas tapo tikru palangiškiu, ne tik vasarotoju?

„Sėdau vieną liepos dieną į savo automobilį ir išvažiavau į Palangą. Tai buvo 2012 metais. Ir nuo to laiko gyvenu Druskininkų gatvėje. prieš tai gyvenau Vilniuje, prie pat Neries. O nedidelį butelį Palangoje buvome nusipirkę jau 1995 metais. Siejome savo ateitį su kurortu“, – pasakojo A. J. Rauba.

Skleidžiant daug giminės istorijų, daug prisiminimų sutalpinusią knygą atgijo daug prisiminimų naujajam palangiškiui, ir ne tik linksmų. Ten esama ir daug sūnų, kurių abiejų jau nėra, nuotraukų, svarbiausių jų įvykių įamžinimo. Pašnekovas neslepia, jog sūnų ir žmonos netektys jam buvo labai skaudžios, sunkiai ištveriamos, bet jis prisivertė atsitiesti, įsitraukė į paieškas, save „įdarbino“, kad mintys būtų užimtos. „Taip jau, matyt, buvo skirta“, – liūdnai palingavo A. J. Rauba. Šiuo metu jį džiugina anūkai ir jau proanūkiai.

Tai, kad nebuvo lengva ir tokiam darbui reikia tam tikrų žinių, tą pašnekovas pripažino. „Iš giminės niekas nesiėmė tokio darbo, aš ėmiausi. O gal niekas ir nebūtų padaręs, mano užsispyrimas nulėmė, jog aš nepasidaviau ir kantriai nagrinėjau. Žinoma, man tai ir nemažai kainavo, reikėjo ir pagalbos prašyti su technologijomis. Ar mėgstu rašyti? Mėgčiau, bet „kompiuteris“ dar turi suktis, o ir veiklos man šiaip netrūksta“, – šypsojosi Algirdas.

Pasiteiravus, iš kur semtis tos energijos, geros nuotaikos, pašnekovas pripažino, kad reikia būti kuo daugiau gamtoje, vaikščioti, važinėti dviračiu. Jis tą ir pats daro.

„Su Dievo pagalba esu toks, koks esu. O galėjau būti ir kitoks, ypač po artimųjų netekties“, – neslėpė savo tvirtumo naujasis palangiškis.

 

Daug regėjęs

Tačiau Algirdas Jonas neužsidarė savyje, nepaniro į juodumą, jis mielai dalijasi gerais prisiminimais. Pavyzdžiui, jis puikiai pamena savo susitikimą su būsimu prezidentu Valdu Adamkumi. Tuomet jam teko vežioti iš Amerikos į Lietuvą atvykusį būsimąjį prezidentą. Tuomet Lietuvoje dar ir tvarka kitokia buvo –kai nuvažiavo į Trakus, sustabdę milicininkai apkaltino jį važinėjant vogtu automobiliu. „V. Adamkus tuomet mane paragino nesiginčyti, nors tikrai buvau pats pirkęs „Volgos“ automobilį iš savo pinigų. Prezidentas tuomet suprato, kad sustabdyti jie buvo ne dėl to. Diplomatinis pasas, kurį parodė V. Adamkus, juos įtikino, kad mūsų sulaikyti negalėjo. O užsieniečiams nuo Vilniaus toliau kaip 25 kilometrus negalima išvykti, o Trakai nuo Vilniaus – už 28 kilometrų. Bet diplomatinis pasas problemą išsprendė“, – prisiminė A. J. Rauba.

Kaip agronomas naujasis palangiškis nemažai kur keliavo, buvo ir Amerikoje, kur kontroliavo grūdus, ir daugelyje Rusijos miestų, Baltijos šalyse.

„Agronomo darbas buvo man įdomus, teko daug keliauti, daug mačiau, bet reikėjo ir daug sveikatos“, – šypsojosi entuziastingas, geros nuotaikos nestokojantis naujasis palangiškis.

 


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius