Dailininkas SolomonasTeitelbaumas jau keletą metų gyvena Palangoje, kur mėgaujasi jūros teikiamomis dovanomis – dvasine ramybe, pamėtėtomis idėjomis.

Dailininkas SolomonasTeitelbaumas jau keletą metų gyvena Palangoje, kur mėgaujasi jūros teikiamomis dovanomis – dvasine ramybe, pamėtėtomis idėjomis.

Kaunietį menininką paviliojo jūra

Rasa GEDVILAITĖ, 2018 02 08

Jau keletą metų Palangoje gyvena ir kuria iš Kauno kilęs menininkas SolomonasTeitelbaumas. Jis, kalbėdamas su „Palangos tiltu“, prisipažino, jog jūra jį itin gerai veikia, tad kasdien prie jos nueina ir pasisemia menininkams taip reikalingo įkvėpimo. Po to nekilo abejonių, kad jūra tikrai menininkams yra savotiška mūza, o S. Teitelbaumastai tik patvirtino: tikrai taip.

Jūros dovanos
Pajūriu dailininkas jau ir anksčiau žavėjosi, tačiau ne čia – ne didžiausiame Lietuvos kurorte, o gyvendamas Svetlogorske. „Vienos geros šeimos draugės dėka su mama ten gyvenome šešerius metus. Puikus vaizdas ten mane žavėjo. Tikra Prūsija, dar vis jautėsi jos dvasia. Ten mane jūra ir įkvėpė“, – pasakojo Solomonas.
O Palangoje gyventi galimybę jam suteikė kauniečiai meno mecenatai. „Kai man pasiūlė kurti Palangoje, visų pirma, apie ką pagalvojau, buvo jūra: pagaliau jūra, Dieve, kaip gerai. Tad dvejonių nelabai ir kilo. Ji gi tapusi pagrindiniu mano įkvėpimo šaltiniu. Jau pripratau prie Palangos, kai tenka vykti į namus, netgi jaučiu tam tikrą stresą“, – šypsojosi menininkas.
Jis prisipažino, kad prie jūros nueina kasdien, o jeigu kurią dieną nepavyksta jos pamatyti, tuomet ir diena atrodo lyg sugadinta, savijauta būna prasta.
„Jūra suteikia labai daug idėjų. Ji išvalo psichiką, nervams labai gerai, užliūliuoja. Ir čia, Palangoje, šviesiau, net ir niūriausią dieną. Dabar, štai, pūga, o vis tiek yra šviesiau nei didmiestyje. Vilniuje – visiškai tamsu. O natūrali šviesa menininkui yra itin svarbi“, – atskleidė pašnekovas.

Menininko kelias – nelengvas
Pasiteiravus, kaip jis pats vertinąs menininko duoną, ar lengvai ji uždirbama, Solomonas patikino, kad menininko kelias yra labai sunkus, tačiau jam – jis arčiausiai širdies.
„Tapyti – mano varomoji jėga, daugiau nieko nemoku. Bandžiau kažkada dirbti sargu, buvau įdarbintas pas Eimuntą Nekrošių, tačiau, manau, kad ir sargas iš manęs buvo prastas“, – šyptelėjo pokalbininkas.
Šiuo metu skandalų krečiamą Vilniaus dailės akademiją baigęs, įgijęs bakalauro ir magistro laipsnius menininkas buvo skatinamas padirbėti dėstytoju, su savo žiniom jis puikiai tą galėtų daryti, tačiau jis prisipažino, kad toks darbas būtų ne jam. „Menui laiko nebeturėčiau. Tokio gyvenimo aš neįsivaizduoju. Dar gal vaikus galėčiau mokyti, bet suaugusius žmones – ne, nemanau“, – atskleidė savo požiūrį S. Teitelbaumas.
Iš kur pas menininką toji gyslelė, Solomonas tikino, kad jam pačiam sunku pasakyti – tiesiog visada jis domėjosi menu, jam jis buvo artimas. „Šeimoje daugiau niekas menu neužsiiminėja. Kažkada bandė mano močiutė, o mama ir taip visuomet siejasi su menu, juk ji mano vadybininkė, sekretorė, ko tik bereikia – viskas viename. Iš jos jaučiu nuolatinį palaikymą, tai labai svarbu, juolab, kad abu sukamės toje pačioje sferoje, iš to gyvename“, – pasakojo S. Teitelbaumas.
Grįžtant prie to, ar sunku menininkui išgyventi, Solomonas sakė, kad kiekvienas menininkas sunkiai dirba, tačiau mažai būna vertinamas, todėl išgyventi nėra lengva. Pats pašnekovas prisipažino, jog buvo nukentėjęs nuo neatsakingų galerijos savininkų, kurie tiesiog pelnėsi iš menininkų darbų, mainais nelabai ką suteikdami. O juk darbų platinimas, menininko vardo garsinimas yra labai svarbu.
„Menininkai apskritai dažnai lieka už borto“, – reziumavo S. Teitelbaumas.

Žmogaus tapymas – tarsi egzaminas
Dailininkas mėgsta tapyti įvairiom temom. Itin daug dėmesio sulaukia, kai sumanęs nutapyti kokią vietą ar pastatą, jis pasistato molbertą būtent toje vietoje.
„Kartą tapiau Klaipėdos senamiestyje. Tai kaip tik tuo metu ten buvusiems turistams aš tapau jų fotografavimo objektu. Daugelis panoro įsiamžinti sutiktą darbų įkarštyje dailininką“, – šypsojosi menininkas.
Jis atskleidė, jog šiuo metu norėtų nutapyti portretą, tačiau pozuotojo neranda – žmonės arba neturi laiko, arba reikalauja atlygio. „Jeigu mokėtum didelius pinigus, manau, kad atsirastų norinčių papozuoti. Matau kartais tinkamų portretui veidų, tačiau kai kurie gal ir nesuprastų, ko aš noriu iš jo“, – pasvarstė Solomonas.
Tačiau žmones jis yra tapęs, ir ne vieną. Pavyzdžiui, žinomos Armoškų šeimos narius. „Iš nuotraukos tikrai negaliu tapyti, man būtina matyti gyvą žmogų. O buvo tokių žmonių, kurie portreto norėjo, bet laiko neturėjo, tikėjosi, kad nutapysiu iš nuotraukos“, – sakė menininkas.
Kiekvienas tapymo seansas, pasak pašnekovo, trunka apie tris su puse valandos su pertraukom. Būta kartą tokio pozuotojo, kuris kaskart fotoaparatu įamžindavo besikeičiantį darbą – tuomet aiškiai buvo matyti, kaip jis kinta.
Tačiau kas svarbiausia – pozuotojo įvertinimas. „Žmogaus tapymas – labai atsakingas darbas. Kartą atrodė, kad pozuotoja lyg gavosi per liūdna, išgyvenau dėl to, tačiau pačiai jai patiko. Būna tokių, kurie diktuoja, kaip tapyti, aš prisitaikau. Tai jau yra kaip egzaminas“, – įvertino S. Teitelbaumas.
Turtingų žmonių, kaip pastebėjo pašnekovas, Lietuvoje esama, tačiau ne visi iš jų supranta meną.

Gyventi galėtų bet kur
Išskirtinio vardo savininkas jau yra matęs kažkiek pasaulio, pakeliavęs, gyvenęs ne vienoje vietoje, nors pats jis patikino, kad tikrai per mažai dar pasaulio regėjęs. Ten, kur gyvenęs, žinoma, tas vietas ir įamžinęs. Tiesa, jis gyveno ir Turniškėse. Kaip pats šypsodamasis įvardino, geriau tikriausiai ir už prezidentą V. Adamkų gyveno. Ten tapė nuostabius atsiveriančius vaizdus. Vėlgi meno mylėtojų dėka.
Jis patikino, kad galėtų gyventi bet kur – nesvarbu tarp kokių žmonių, visi yra savotiškai įdomūs, kaip ir aplinka aplink jį. Teko lankytis Amerikoje, kur atradęs progą apsilankė juodaodžių kvartale. „Jie – išskirtiniai, gražūs žmonės, puikiai jaučiantys ritmą, gatvės šokius, muzikalūs. Kai kurie iš to ir gyvena. Pasidalinom tąkart patirtim – jie savo, aš parodžiau, kaip aš dirbu. Tikrai galėčiau gyventi ir prisitaikyti bet kur“, – šypsojosi menininkas S. Teitelbaumas, galintis save vadinti pasaulio gyventoju, tačiau pastaruoju metu ramybę atradęs ir dvasinio įkvėpimo besisemiantis Palangoje.
Pasiteiravus, kokius planus šiuo metu jis rezga paslapčia, menininkas pripažino, kad visos mintys nukreiptos į norimą suorganizuoti parodą, tad jis pluša, kuria įspūdingus darbus, kurie ir taps parodos dalimi.

Apie dailininką
SolomonasTeitelbaumas (gim. 1972 m. liepos 10 d. Kaune) – vienas ryškiausių Lietuvos jaunosios kartos dailininkų, tęsiančių žydų tapytojų, gimusių istorinėse Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijose, tradicijas.
Mokėsi J. Naujalio vidurinėje menų mokykloje. 2004–2007 VDA doktorantas, meno licenciatas. 1991–1997 m. studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje, kur įgijo menų magistro laipsnį. 1996 m. tobulinosi Vasaros menų akademijoje Zalcburge. Jo paveikslai stebina nepaprastu brandumu, tobulumu, puikiu profesionalumu. Šio tapytojo kūriniuose susipina ekspresionistinės Vilniaus menų mokyklos auklėtinių, mokyklos L'ecolede Paris didžiųjų žydų kilmės meistrų (Ch. Soutine, M. Kikoine, P. Kremegne) ir ARS tapybos tradicijos.
SolomonoTeitelbaumo kūriniai dalyvavo parodose Austrijoje, JAV, Švedijoje, Islandijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Rusijoje. 1995 m. dailininkas buvo apdovanotas V. Vizgirdos premija už grupės ARS tradicijų pratęsimą.
 


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius