Virginija Vitkauskienė: „Darau tai, ką moku“

Virginija Vitkauskienė: „Darau tai, ką moku“

2018 09 13

Nuo neatmenamų laikų ruduo Palangoje priklauso vietiniams gyventojams.Ir niekas to paneigti negali, – po sėkmingai pasibaigusios vasaros skaičiuojamos pajamos, galvojama apie investicijas naujam ar esamam verslui plėtoti, žmonės gražina savo namus, įsigyja naujus pirkinius, vienu žodžiu– pabaigtuvės.
Apsilankiusi pas ekonomistę, daugiametę verslo konsultantę, verslininkę Virginiją Vitkauskienę jos darbo vietoje – antikvarinėje parduotuvėje, klausiu:„Ar įmanoma tokiame mažame miestelyje kaip Palanga sėkmingai vystyti verslą, kad pabaigtuvės iš tiesų būtų džiaugsmingos?“

Aplinkybės, įkuriant šeimos verslą
1986 m.vasarą iš Klaipėdos gyventi į Palangą atvykusi Virginija atėjus rudeniui visai juo nesidžiaugė. Tada ji negalėjusi suprasti, ką ji šiame mieste veikia. Merginą net depresija buvo apėmusi. Šiandien moteris to nebejaučia: „Aš net nepastebiu,kada jis (ruduo) atėjo (juokiasi), nes darbas, šeima, namai (naujai įkurtas verslas– kaimo turizmas) to daryti neleidžia“.
– Ponia Virginija, esate verslininkė, verslo konsultantė. Turint žinių kaip tai daryti, savą verslą buvo lengviau įkurti?
– Pagal išsilavinimą esu ekonomistė. Daug metų dirbau Palangos miesto savivaldybėje. Keičiantis valdžiai ir gavusi „spyrį“ iš darbo išeiti, teko jį palikti. Vėliau turėjau galimybę tęsti valstybinį darbą, bet pajutusi asmeninę laisvę, nutariau daryti tai, ką moku. Susipažinusi su įmonių registracija, jos nuostatais, teikiau konsultacijas tuo metu besikuriantiems kooperatyvams.Čia buvo mano ofisas, parduotuvę įkūrėme žymiai vėliau.
Mano vyras –kolekcionierius, nuo pat vaikystės rinko senus daiktus. Mūsų namai buvo tiesiog jais užversti. Vyras juos rinko keliaudamas po Lietuvos kaimus, miestelius, senienų ieškodavo Latvijoje bei Estijoje.Nelabai aš pritariau jo pomėgiui, galvodavau, jog tie daiktai skirti tik dulkėms rinktis. Kai tarp Palangos ir Platelių nusipirkome seną sodybą, senienos iškeliavo ten, vyras viename namo gale buvo įkūręs net muziejų (ateidavo žmonės pasižiūrėti). Daiktų didėjo ir, kai sodyba pradėjo funkcionuoti kaip kaimo turizmas –sumanėme juos pervežti į mano ofisą ir ten atidaryti antikvarinę parduotuvę. Tokiomis aplinkybėmis gimė mūsų šeimos verslas.
Bandžiau verslo konsultantei paprieštarauti sakydama, kad šalia prekybos centro įsikūrusiai antikvarinių daiktų parduotuvei nėra gera vieta, žmonės nelabai ją pastebi. Anot verslininkės, iš tiesų, judėjimas čia didelis, tačiau žmonės atvyksta kitais tikslais– nusipirkti produktų.
„Esame su vyru pasvajoję apie galimybę čia kepti „červinius“ (širdutės formos) blynus. Keliaudami po Bulgarijos mažus miestelius matėme, kaip vos ne kiekvienoje pašiūrėje, naudodami senovines keptuves, vietiniai žmonės kepa tokius blynus, bet, kai pagalvojome, kiek bus reikalų su mūsų „higiena“, svajonę paleidome. Kooperatyvų laikais lengviau buvo atidaryti verslą, dabar žymiai daugiau reikalavimų“, – teigė moteris.

Nauja niša – sėkmingo verslo garantas
– Esu daug metų gyvenusi užsienyje, mačiau, kaip mano draugai joje atidarė savo verslus ir stebėjausi, jog Anglijoje nėra taip sudėtinga tai padaryti: teikiamos nemokamos konsultacijos, patvirtinus verslo planą – žmogui suteikiama finansinė valstybės parama. Sakykite, kaip šiuo klausimu yra pas mus?
– Neteko girdėti, jog pas mus atėjęs žmogus gautų nemokamą konsultaciją.Greičiausiai, norėdamas gauti konsultaciją –nuo iki, turi eiti pas privatų konsultantą.Dažnai žmonės galvoja, jog Palangoje pinigais byra.Gal kokiais metais ir byra, tačiau nuomos kainos šiame mieste didžiulės. Atvažiuoja žmonės pas mane iš kitų miestų ir pasakoja, jog, štai, mes darysime tą ir tą. Aš tada jų atsargiai ir klausiu: kurioje vietoje jūs nuomosite patalpas, kiek mokėsite už nuomą, ar paskaičiavote, kada jūs uždirbsite sau? Yra buvęs ne vienas atvejis, kai žmonės pas mane nebegrįžta.Žinoma, nesukant sau galvos, galėčiau aš jiems įsteigti įmonę ir pasiimti už tai užmokestį, bet aš to daryti negaliu. Tiesa yra ta, kad jei bus gerai žmogui, gerai bus ir valstybei.
Yra tokių „juodų skylių“ Palangoje (išskyrus J.Basanavičiaus gatvę), kur ką bedarytum, niekas joje nevyksta: blogas susisiekimas, mašinų judėjimas, sankryža.Beabejo, galima „užtraukti“ tą juodą skylę, bet tada reikia pasiūlyti žmogui tai, ko nėra. Kaip pavyzdį galiu paminėti „Kepyklėlę“, kurioje daug kas dirbo, tačiau verslas buvo nuolat uždaromas. Atėjo kitas žmogus, kuris pasiūlė naują ir kokybišką produktą. Jis yra brangus, bet jo kokybė atitiko pirkėjų paklausą.

Smulkus verslas be perspektyvos?
Poniai Virginijai papasakojau, kaip gyvenant užsienyje dažnai tekdavo lankytis šalia mano namų esančioje mažytėje kooperatinėje parduotuvėje (tokių Anglijoje labai daug). Pritrūkus duonos ar pieno užbėgdavau jų nusipirkti,pardavėjai nuolat pašnekindavo, buvau sava.
– Kaip jūs manote, ar didieji prekybiniai centrai neužgožia smulkaus verslo, ar pas mus jis turi perspektyvą gyvuoti ir augti?
– Pažiūrėkite,ar užsienyje stovi tokie prekybos centrai mieste? Jų nėra, jie stovi už miesto.Tiesa, gyvenamuose rajonuose jų yra, tačiau jie mažesni, per daug į akis nekrentantys. Keliaujant užsienyje ir naudojantis tokių parduotuvių paslaugomis pamatai vieną esminį skirtumą– kainas. Matomai esame turtingesni nei užsieniečiai? (Juokiasi).
Norint Palangoje sėkmingai vystyti savo verslą, neįskaitant vasaros laikotarpio, reikia susirasti naują nišą, kuri pritrauktų žmogų, o tai padaryti nėra lengva.
Jaunas žmogus yra energingas, sumanus, tačiau atsižvelgdama į savo vaikų patirtį (ponia Virginija dviejų suaugusių vaikų–sūnaus ir dukros– mama) galvoju, jog verslininkai nenori su jais dalintis. Darbdaviai stengiasi jaunus ir gabius darbuotojus prisivilioti, pasiūlydami jiems perspektyvųir gerai apmokamą darbą. Rezultate, po dviejų mėnesių jaunuolis ar jaunuolė ateina pas darbdavį ir klausia: o kur pažadėtas mano atlyginimas?
Anot V. Vitkauskienės, jos sūnus bent tris kartus yra bandęs ieškoti darbo Airijoje, Anglijoje, ir kiekvieną kartą sugrįžęs į namus tvirtino,jog jam ten niekas nepatinka.
„Visada galvodavome, jog Palanga bus Klaipėdos gyvenamasis rajonas. Pažiūrėkite, kokia masė žmonių ryte išvažiuoja į darbą Klaipėdoje ar Kretingoje. Užsienio kapitalas nusėdo didžiuosiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune. Jei vakare pasivaikščiotumėte po Klaipėdą, jus pasitiktų tuščias miestas. Nebėra jaunimo, todėl šiandien sunku atsakyti,ar smulkusis verslas mažuose miestuose turi perspektyvą sėkmingai augti“, –samprotavo verslo konsultantė V.Vitkauskienė.
Ši vasara verslininkams buvo ypatingai gera. Saulė lepino visus, –tiek vietinius gyventojus, tiek ir poilsiautojus. Virginija šią vasarą daugiausiai laiko praleido savo sodyboje. Poilsis prie jūros verslininkės nevilioja, tačiau kartą, einant Kęstučio gatve link jūros,ji pastebėjo keistą dalyką. Šioje privačių namų gatvėje per patį vidurvasarį ji pamatė vieną vienintelę lentelę su užrašu „Vietų nėra“.„Kas tai? –klausė verslo konsultantė. – Nuoma viršija paklausą?“.

„Esu laimingas žmogus“
Kai V.Vitkauskienės šeima įsigijo seną ir apleistą sodybą (1946 m. namo savininkas buvo ištremtas į Sibirą), šeimynos tikslas buvo pabėgti nuo vasaros šurmulio, pabūti ir pailsėti ramiame gamtos prieglobstyje.„Kai pradėjome sodybą restauruoti, atsirado buvusio namo savininko anūkas, kuris džiaugėsi atgijusiais senelio namais, nes namas ištisai keliavo iš rankų į rankas. Kiekvieną vasarą senolis aplankydavo mus“, – sakė ji.
Pasak Virginijos, jos šeima niekada negalvojusi sodyboje įkurti kaimo turizmo verslą, nors žmonės dažnai užsukdavę į jų sodybą, klausdavo, gal šeimininkai turi kokią pirtelę įsirengę. Šios ar kitos priežastys paskatino pagalvoti apie verslą, kuriuo šiandien verslininkė yra patenkinta. Virginijai džiugu, kad jos sodybą suranda užsieniečiai, bet labiausiai ji džiaugiasi lietuvaičiais, norinčiais pažinti savo kraštą, sužinoti jos istoriją.
– Kada ponia Virginija pati atostogauja, juk ruduo verslo žmonėms – atostogų metas?
– Dešimt metų kaip nesu turėjusi normalių atostogų (juokiasi). Mudviejų su vyru atostogos yra suderintos su darbu. Baigiantis vasarai mudu sudarome planą ir aplankome tuos miestus, kuriuos buvome numatę aplankyti. Daugiausiai keliaujame po Belgijos ir Prancūzijos miestelius. Dvi dienas skiriame jų apžiūrai,o likusias – darbui. Apsilankome „Blusų turguose“, antikvarinėse parduotuvėse, labai patinka pabuvoti tarp prekiautojų miestelių gatvėse. Jautiesi atsidūręs tarsi kokioje šventėje. Aš visada mėgau gražius daiktus, o dabar patinka surasti ne tik gražų, bet ir įdomų daiktą, sužinoti jo vertę, atsiradimo istoriją.
– Ar esate laimingas žmogus?
– Esu laimingas žmogus. Turiu du gražius vaikus (anūkų dar neturiu, bet turėsiu), vyrą–visų mano sumanymų generatorių. Norėtųsi, kad vaikams būtų gerai, tegu ir jie būna laimingi.
Į antikvarinę Narūno ir Viktorijos Vitkauskų parduotuvę rinkosi pirkėjai, todėl suskubau atsisveikinti su jos šeimininkais. Uždarydama parduotuvės duris perskaičiau ant jų užrašytus žodžius:„Pirkdami praeitį–investuojame į ateitį“. Šiuos žodžius sutuoktiniai kažkada perskaitė lankydamiesi antikvarinėje parduotuvėje Belgijoje ir „parsivežė“ juos namo. Ką gi, pamaniau, kopija atitinka originalą.

Irena VALUŽĖ


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius