1921-ųjų kovo 30-oji ne visiems buvo šventė…

1921-ųjų kovo 30-oji ne visiems buvo šventė…

Livija GRAJAUSKIENĖ , 2014 03 27

1921-aisiais kovo 30 dieną Palangos kraštą prijungus prie Lietuvos ir nubrėžus naują mūsų valstybės ir Latvijos sieną, šiuo istorijos posūkiu džiaugėsi ne visi. Jeigu Lietuvai ir Palangai tai buvo šventė, Šventosios gyventojai džiaugsmo nepatyrė. Dar ir dabar čia gyvenantys latvių palikuonys pamena tėvų ir senelių pasakojimus, kaip buvo išskirtos šeimos, kaip jaunimas, palikęs savo namus ir tėvus, būriais traukė į Liepoją darbo ieškoti, kiek vargo būdavo giminėms, norintiems aplankyti vieni kitus: ant Lietuvos ir Latvijos sienos jie būdavo „išpurtomi“ pikčiau nei kokie kontrabandininkai...

 

Šiek tiek istorijos apie kovo 30-ąją

„Palangos tilto“ 23 numeryje Vitalius Litvaitis straipsnyje „Linksmų švenčių, mieloji Palanga. Su gimtadieniu, Gražuole!“ pateikia tokius istorinius faktus.

Lietuva paskelbė savo nepriklausomybę devyneriais mėnesiais anksčiau nei Latvija. Nepriklausomos demokratinės valstybės atkūrimo akte Lietuvos signatarai padarė klaidą, nenurodę savo kuriamos valstybės teritorinių ribų. Latviai, kaip matysime, šia klaida pasinaudojo.

Tuo metu, pagal carinės Rusijos teritorinių vienetų sandarą, Palangos pajūris buvo priskirtas Kuršo gubernijai. 1918 m. kovo 18 dieną Vokietijos kaizeris Vilhelmas II-asis prisiėmė Kuršo hercogo titulą ir visą Kuršą paskelbė nepriklausoma valstybe.

1918 m. lapkričio 18 d. Latvija paskelbė savo valstybės nepriklausomybę. Nepriklausomos valstybės kūrimo akte latvių signatarai nurodė valstybės teritorines ribas. Taip Latvijos teritorijoje pradžioje de jure, o vėliau ir de fakto atsirado visas Kuršas su Palanga. Savo aktą Latvija patvirtino visuotiniu plebiscitu.

Vokietijai galutinai kapituliavus, Palangoje įsikūrė jau gerokai apdaužytos Pavelo Bermonto Avalovo ordos likučiai. 1919 metų lapkričio 23 d. palangiškiai, su Kretingos milicininkų ir karių pagalba, plėšikaujančius svetimšalius nuginklavo ir palydėję iki Vokietijos sienos Nemirsetoje, pridavė vokiečių pasienio sargams.

Praėjus vos keturioms dienoms, talkininkams kretingiškiams dar net nespėjus sugrįžti į namus, iš Liepojos prisistatė visa kuopa patrankomis, kulkosvaidžiais apsiginklavusių Latvijos kariškių. Nuplėšę ir sudraskę Lietuvos vėliavą, pareiškė, kad Palanga yra jų valstybės teritorijos dalis ir, jei reikės, gins ją ginklu. Palangos savanorių būrelio pajėgos neprilygo kovai pasiruošusiems latviams ir prisiėjo skirstytis.

1919 m. vasarą, siekdami glaudesnių ryšių kovose prieš bolševikus ir bermontininkus, oficialūs Latvijos atstovai atsisakė pretenzijų į Palangos pajūrį iki Šventosios upės.

Susitarimas išsilaikė labai neilgai. 1919 m. rudenį latviai atsisakė šio savo sprendimo. To radikalaus apsisprendimo priežastys neaiškios. Šalys kaltino viena kitą pažeidus susitarimus.

1919 m. birželio 14 d. Latvija organizavo gyventojų surašymo kampaniją. Pagal surašymo duomenis, tada Palangos mieste gyveno 1438 gyventojai – 808 lietuviai, 452 žydai, 100 latvių (kartu su kuršiais), 39 vokiečiai ir 39 lenkai.

Po ilgų derybų, įsikišus Tautų Sąjungai, tarpininkaujant Edinburgo universiteto profesoriui, lordui Džonui Simpsonui, buvo pasiektas Lietuvą tenkinantis kompromisinis sprendimas ir 1921 metų kovo 30 dieną pasirašytas susitarimo aktas. Šiuo dokumentu Palanga iki Būtingės kaimo imtinai, sugrąžinama Lietuvai.

Lietuva tapo nepriklausoma valstybe 1918 metais, o pagal istoriškai susiklosčiusias realijas, Palangai savo nepriklausomybės prisiėjo dar palaukti daugiau kaip du metus, todėl kovo 30-oji mums – išskirtinė data.

Palangos atgavimas buvo didžiulė šventė visai Lietuvai. Iš Kauno į iškilmes atvyko specialus traukinys su valstybės vadovais, politikais, kultūros veikėjais. Iš Kretingos atjojo kuopa raitelių. Jiems vadovavo jaunas artilerijos kapitonas Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis (prof. V. Landsbergio tėvas).

Pagal 1919 m. liepos 26 d. Lietuvos vyriausybės „Apskričių sienų ir jų centrų įstatymą“ Palanga paskelbta valsčiumi Kretingos apskrities sudėtyje.

Tuo metu apskrities viršininku buvo dr. Liudas Vaineikis, o Palangos viršaičiu iki rinkimų paskyrė Feliksą Paulauską.

 

Nauja siena – per kiemus...

2010 metais išleistame Šventosios dainų rinkinyje „Pa vejame es dziedaju“ skyriuje „Dainuojamasis Šventosios palikimas“ Mikelis Balčius, pristatydamas Šventosios senovės istoriją, bei Ilmaras Mežas, perteikdamas rygiškių žvilgsnį į Šventąją, neaplenkia ir šio krašto prijungimo prie Lietuvos istorijos.

M. Balčius rašo: „Antrojoje XIX a. pusėje grafai Tiškevičiai, dvaro savininkai, Palangos krašte įgyvendino žemės reformą. Buvo sumanyta laisvą, mažai apgyvendintą jūros pakraščio teritoriją nuo Šventosios iki pat Palangos padalyti į nedidelius žemės plotus ir varžytinėse parduoti nuomininkams. Žemę ėmė žmonės iš Palangos dvaro, iš Rucavos ir Darbėnų valsčiaus, kai kurie liuteronai atkeliavo net iš Kretingos ir Memelio pusės. Taip atsirado Šventosios Pajūrio kaimas, arba Šventosios Užmaris, Užkanavė ir Vanagupė. <...> Šventosios Silumaloje ir Būtingėje įsikūrė pradinės mokyklos, kuriose vaikai buvo mokomi latvių ir vokiečių kalbomis. 1891-1892 metais Šventojoje veikė latviška Palangos jūros mokykla, įkurta iškilaus latvių visuomenės veikėjo ir politiko Krišjano Valdemaro jūros mokyklos pavyzdžiu“.

M. Balčius mini, jog gyventojų surašymo metu visi šie žmonės, o taip pat kiti kuržemiečiai, sakėsi esą latviai.

„Kai pirmojo didžiojo karo metais žlugo rusų ir vokiečių imperijos, naujai susikūrusioms Lietuvos ir Latvijos valstybėms teko peržiūrėti senąjį administracinį sienų palikimą. Jūros pakrantės sienos klausimą tada buvo galima spręsti trejopai.

Pirma, galima buvo pripažinti neteisėta rusų valdžios veiklą ir Palangos kraštą atiduoti Lietuvai, riba nustatant Šventosios upės vidurį. Antra, galima buvo griežtai laikytis etninio principo, – konkrečiai pažymėti tas vietas, kuriose buvo latvių sodybos ir Lietuvai palikti Palangą, o Latvijai – Šventąją, valstybių sienas nubrėžiant palei Užkanavę ir Paliepgirius. Trečia, kadangi Lietuva ketino statyti prekybos uostą ir reikalavo išėjimo prie jūros, Lietuvai reikėjo atiduoti visą Šventosios žemupį, nes vienoje upės pusėje uostą pastatyti neįmanoma. Taip ir padaryta – tiesia linija nuo Žvirgždinų į jūros pusę per latvių pievas, per Tyrelių laukus, per kiemus buvo nubrėžta nauja siena. Kaip šiandien matome, lietuvių idėja prie Šventosios statyti tolimajai jūros prekybai tinkamą uostą buvo naivi, o Šventosios latvių bendrijai – žalinga, nes latvių visuomenė nyksta“.

 

1922 m. – nei vieno lietuvio

„Šventoji glaudžiasi prie istorinės latvių etninės teritorijos ir etnografiškai yra Rucavos krašto dalis, su kuria ją vienija ne tik senosios kuršių tarmės, bet ir liaudies dainų, tautinių kostiumų gaminimo ir kitų tradicijų kraitis, – primena Ilmaras Mežas. Jei Palangos mieste jau nuo senų laikų daugiau gyventa lietuvių, tai Šventojoje 1922 metais, lietuvių duomenimis, nebuvo nei vieno lietuvio. Senesnieji šventojiškiai taip pat atsimena, kad iki karo čia nebuvo nei vieno lietuvių ūkininko. Jei Latvijos ir Lietuvos siena Šventosios apylinkėse būtų nubrėžta griežtai pagal etninius principus, ji turėjo būti bent 10 km toliau nuo dabartinės sienos – tarp Paliepgirių ir Kunigiškių, maždaug dabartinio Palangos oro uosto vietoje. Tačiau dėl įvairių istorinių aplinkybių gavosi kitaip – iki 1919 metų Šventoji buvo Kuršo gubernijos sudėtyje. Po Latvijos valstybės įkūrimo, kaip Kuršo dalį ir latvių etnografinę teritoriją, šiuos kaimus savo žinion perėmė Latvija (1919 m.) Tačiau po poros metų, 1921-aisiais, tarptautinio arbitražinio teismo sprendimu, Šventoji kartu su Palangos kraštu buvo prijungta prie Lietuvos, kad pastaroji turėtų išėjimą į jūrą, nes Klaipėda Lietuvai tada dar nepriklausė. Kai 1923 m. Klaipėda buvo atiduota Lietuvai, suplanuoto prekybinio uosto statyba Šventojoje buvo atidėta, o vėliau pastatytas jūros priekrančių žvejybos uostas. Latvijos diplomatai vardan gerų santykių nusileido ir sutiko su arbitražinio teismo sprendimu, kuris pažeidė etninės ribos principus ir prie Lietuvos prijungė teritoriją su daugiau kaip 1 000 latvių, nuo seno gyvenusių didele dauguma“.

Kaip rašo I. Mežas, kai kurie senieji šventojiškiai iki šiol su kartėliu prisimena, kaip tuometis ministras pirmininkas Karlis Ulmanis juos iškeitė ir atidavė Lietuvai. Bet, kaip sako šventojiškė Ana Vindigė; „Argi gali papūsti prieš vėją?“ ir „kaip valdžia nusprendė, taip buvo gerai“.

Nubrėžus naująją sieną, daug šventojiškių iškeliavo į Latviją, o vėliau nemažas skaičius jaunuolių leidosi į Liepoją ieškoti darbo. Nepaisant tarpvalstybinio susitarimo, pamokų dėstymas latvių kalba Šventosios mokykloje buvo pakeistas į lietuvių, paliekant tik gimtosios kalbos pamokas, o Būtingėje nė tokių neliko.

 

Sparčiai mažėja...

1920 m. pirmojo Latvijos gyventojų surašymo duomenimis, visame Palangos krašte (mieste, valsčiuje ir vėliau prijungtoje Rucavos valsčiaus dalyje) buvo maždaug 3 tūkst. 800 gyventojų, iš kurių 1 tūkst. 350 (36 proc.) buvo latviai ir 1 tūkst. 860 (49 proc.) lietuviai. Vienintelis gyventojų surašymas ikikarinėje Lietuvoje įvyko 1923 m. Tada Palangos bei Darbėnų valsčiaus pajūrio kaimeliuose buvo suskaičiuota 1 tūkst. 442 latviai. I. Končiaus ir V. Ruokio leidinyje „Palangos kraštas“ (1925 m. Kaunas) publikuoti Palangos miesto ir valsčiaus kaimų gyventojų sąrašai. Minėto leidinio duomenimis, Šventojoje visi 334 gyventojai buvo latviai, o dar toliau į pietus esančiuose keturiuose kaimuose – Maniškėje, Paliepgiriuose, Užkanavėje ir Vanagupėje – taip pat buvo latvių persvara. Tik Senoji Palanga, kaip ir Kunigiškai, buvo lietuvių kaimas, nes latvių ten buvo ne daugiau kaip 1/4, o ir iš jų – dviejų šeimų tėvai buvo gimę kitur. Užtai kaimuose į šiaurę nuo Kunigiškių palei jūrą latvių buvo gerokai daugiau.

Pokariniai statistikos duomenys žinomi iš 1959 m. gyventojų surašymo – tuomet Šventosios kaimo taryboje daugumą dar buvo išlaikę latviai – 630 (55 proc.). Kitas gyventojų surašymas įvyko 1970 m. Jis parodė, kad etninės proporcijos radikaliai pakito: latvių skaičius sumažėjo nuo 630 iki 398. 1972 m. Šventosios kaimo taryba prisijungė prie Palangos miesto, Šventoji tapo miesto dalimi, todėl kitų gyventojų surašymų medžiagose pasitenkinta bendruoju Palangos miesto teritorijos latvių skaičiumi.

Iki 1979 m. bendras latvių skaičius Palangoje sumažėjo iki 384 ir sudarė 3,2 proc. visų miesto gyventojų. 2001 m. vykusio gyventojų surašymo duomenimis, latvių dar sumažėjo – iki 220 (1,2 proc.)

„Įdomu pažymėti, kad be pačių latvių, tarp kurių 153 savo gimtąja kalba nurodė latvių, dar 285 Palangos gyventojai nurodė, kad jie moka latviškai. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad kol kas tarp vyresniojo amžiaus latvių dar gerai žinoma gimtoji kalba, kurią, deja, gana retai perima jaunesnė karta. Galbūt dar nėra per vėlu ir dar galima imtis priemonių, kad šis nykimas nebūtų toks skausmingas, ir kad kuo ilgiau išliktų unikalus latvių kalbos Šventosios tarmės skambėjimas. Šventosios mokykloje būtų galima įvesti fakultatyvą latvių kalba“, – 2010 m. rašė I. Mežas.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius