Albertas Žulkus: „Jeigu pašalietis teigia, kad mano skulptūra kaip gyva, man tai – didžiausias komplimentas“

„Žmogus, dar neapgavęs Lietuvos. Garbė palangiškiams, kad čia gyvena Albertas Žulkus ir jo darbščioji šeima. Štai kur tikrasis savo valstybės patriotas. Kūrėjas – grynuolis. Eruditas. Oho, kiek daug knygų perskaitęs. Taip pat didžiulę kolekciją bibliografinių retenybių, įvairiausių tautiškų leidinių net tada, kai juos draudė viešumoje rodyti, Albertas Žulkus turi sukaupęs po savo jaukių kūrybinių dirbtuvių stogu“, – 2008 metų pavasarį su neslepiama pasididžiavimo gaida balse kalbėjo pavydėtinai smulkmeniškai, giliai jo gyvenimo ir kūrybos kelią išstudijavusi, apie tai pati ne sykį rašiusi kultūrinę veiklą Palangai pašventusi bibliotekininkė Audra Lukauskytė.

„Mano širdis – be paslapčių“

Visa tai prisiminiau iš naujo, mąstydamas apie susitikimą su linksmo būdo kūrėju Albertu Žulkumi... po devynerių metų.

Smagu, kad visad atviri netik varteliai į kūrybinių dirbtuvių kiemą.

„Ir mano širdis – be paslapčių“, – tiesia ranką pasisveikinimui žmogus, kurio interviu pageidautų vienu metu visi laisvi ir „puslaisviai“ naujųjų laikų Lietuvos valstybės televizijų kanalai. Albertas Žulkus numoja ranka, išgirdęs kreipinį „ponas“.

„Tai būkim abudu „draugponiai“, – pasiūlau ir šypsena, kaip jazmino žiedas, nuskaidrina neišdidaus kūrėjo veidą.

„Jei patinka, pasirink atsiminimui įdomesnių jūros akmeniukų – Danijoje surinkti“, – dosniai pamalonino dėmesiu Albertas Žulkus.

Gal ir gerai, kad jau nebe tarybiniai metai. Iš jo kompanijos parą išeiti nesinori: mintis prikelia mintį. Taip ir praturtėjam, ar ne tiesa?

Kuo ne ponai?

Menininkai ir vaikai – ponai visais laikais.

Prisimenant susitikimą prieš devynetą metų

2003 metų liepos 24-27 dienomis Palangoje vyko Paryžiuje gyvenusio skulptoriaus „Antano Mončio dienos“. Sumaniai vadovaujant jo dukterėčiai, namų – muziejaus direktorei Loretai Turauskaitei ir žinomam eseistui, Nacionalinės premijos laureatui, poetui, Rolandui Rastauskui, kultūrinė programa buvo stebėtinai įvairi. Be renginių centre, be šventų Mišių Palangos bažnyčioje vykome į Grūšlaukės kapines ir Mončių kaimą, kur laukė įspūdingi, patys tikriausi žemaitiški pietūs. Į Mončių kaimą ir prie garsiojo Antano Mončio ąžuolo per vasaros „šutrą“ dabar retai traukinukų ratų švitrinamais geležinkeliuko bėgiais ėjome su Konstantinu Bogdanu, vienu žymiausių savojo meto skulptūros meistrų, buvusiu Lietuvos dailininkų kūrybinės sąjungos vadovu. Išgirdęs, jog gyvenu Kelmėje, profesorius pagyvėjo: „Taigi, brolau, aš ne sykį kalbėjau su J.Liaudanskiu ir jį dirbant kūrybinėse meistrų stovyklose stebėjau. Retas profesionalas šitaip gabus. Gerbiame. Beje, „paryžietis“ Antanas Mončys, Juozas Liaudanskis, Albertas Žulkus Palangoje turi daug panašių sąsajų. Gal dėl to, kad visi – žemaičiai?“ – klausiamai žvelgė gyvai bėgiais straksintis Konstantinas Bogdanas: „Jie, mes – giminės, broliai, vien todėl, kad panašiai kankinamės, šnekindami akmenis, medį, gintarą“...

Prisiminė pokarį

Tų pačių metų rugsėjo 4-ąją maloniai bendravome su žinomu žemaičių dievadirbiu, šimtų Užgavėnių kaukių autoriumi, subtiliu medžio skulptoriumi palangiškiu Albertu Žulkumi. Pokalbio metu jo 70-ojo gimtadienio išvakarėse garbusis meistras prisiminė pokario studijų metus Telšiuose, bendrakursius – dabar Lietuvos dailės muziejaus direktorių Romualdą Budrį, Aloyzą Toleikį, Vytautą Ciplijauską, daug gero papasakojo apie Juodkrantėje medžio skulptorių, papuošusių darbais „Raganų kalną“ stovyklai vadovavusį išskirtinių gabumų žemietį, šviesaus atminimo telšiškį Steponą Šarapovą (1936-1981). Užsiminus apie Kelmės garbės pilietį Juozą Liaudanskį, Albertas Žulkus nušvito.

„Taigi Stapuons anū atrado, pats ne sykį sakė. Sykiu mokėmės. Mes visi žavimės Juozo Liaudanskio darbštumu ir jo skulptūromis. Va, apie jį ir knygoje parašyta,“ – ištiesė susipažinimui puošnų R.Paknio leidykloje 2001 metais didelio autorių kolektyvo parengtą ir išleistą albumą „Steponas Šarapovas. Mažosios skulptūros“. Šis albumas buvo plačiai išreklamuotas Izraelyje ir plačiajame pasaulyje.

Steponas Šarapovas, kaip talentingų literatų – „deimančiukų atradėjas“ Juozas Tumas – Vaižgantas ekspedicijų po Žemaitiją, Lietuvą metu atrado provincijoje „nerealiai“ talentingų ir sąžiningų „kūrėjų – tautasielių“. Tarp jų ir kelmiškis Juozas Liaudanskis, akmenų skulptorius, apie kurį pagarbiai ir šiandien kalba kelias „dievų stichijas“ talentingai gyvenime valdantis Albertas Žulkus.

„Aš turiu savą liniją“

Maloniai pabendravome su nuovargio nepripažįstančiu palangiškiu, tvirto žemaitiško charakterio, kaip juodojo ąžuolo skulptūrėlė. „Juodasis ąžuolas – lobis, bet kietas, kaip šėtono ragai. Kas žino, kiek šimtų metų upėje išbuvo, geležim pavirto. Man tą gabalą Feliksas Užpelkis dovanojo“, – prisiminė Albertas.

Rodė 2008 metais telšiškių muziejininkų išleistą enciklopedinę knygą „Tradicinė žemaičių skulptūra“, pasidžiaugė jaukių namų sergėtojos – žmonos Teresės Žulkienės, nepralenkiamos spalvingų audinių kūrėjos darbštumu, nauja jos darbų parodėle. Prisiminėme jų dirbtuvėlėje anksčiau buvojusius, o širdies atmintyje savo balsus ir „margabūdes“ diskusijas palikusius menininkus Vytautą Galdiką, Rimą Daugintį, Romualdą Čarną, Aloyzą Toleikį... daugelį, daugelį, kurių vardai ir veidai nutolsta, o vėl sugrįžta, sugrįžta – ir vėl nutolsta, tarytum debesų laivai pajūrio dangumi. Metai – Laiko plaukai, žmogus bejėgis juos šukuoti, tačiau visada pajėgus prisiminti tai, kas nugyventuose gyvenimo metuose būta šviesaus, teisingo, prasmingo.

Mėgsta ir šachmatus

„A vieriji, anksčiau menininkai susitikdavome dažniau, visi buvom daug šnekesni, linksmesni, broliškesni. Ne kiekvienam skirta vaikščioti mūzų takais. Jie klaidūs, jie sunkūs. Ir aš čia sau toks įdomus, toks... „pusiau keptas, pusiau nedakeptas“, einu daug, o jau pajutau, kad dažnai minu vietoje, o dienos – nebėra. Jau pradėjau žilti“, – šmaikštauja arba rimtai filosofuoja draugiškasis „Medžio – gintaro poetas“ Albertas Žulkus: „Kad dabar jau beveik ir medį gali drožinėti, pasitelkęs „kompiuterines technologijas“, sūnus dirba mikliau, negu mes jo metuose“. Ir dar rašinio herojui labai malonūs du privatūs štrichai – faktai kūrėjo kasdienybėje.

Šiemet Albertas Žulkus iškovojo ketvirtąją vietą tarp Palangos šachmatininkų, kuriems sumaniai ir energingai vadovauja miesto tarybos narys Eimutis Židanavičius.

„O ko, Gedimin, dabar laukiu vakarais? Europos futbolo čempionato transliacijų. Sergu už Ukrainą. Ten tarnavau kariuomenėje“, – sako Albertas.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".