Algimantas Vincas Ulba: „Būti signataru, ir dar iš Palangos – didelė garbė“

Taip „Palangos tilto“ žurnalistei prieš kelis mėnesius kalbėjo Algimantas Vincas Ulba. Šiandien Palanga su juo atsisveikina, iškilus palangiškis išėjo Anapilin. Šio garbingo žmogaus Palanga neužmirš. Šviesuolis, eruditas, paprastas, nuoširdus, sąžiningas – taip jį apibūdina draugai, kolegos.

Išliko autoritetas

„Tai labai skaudi netektis visai Palangai. Jis buvo aukštos kultūros, taktiškas, dėmesingas, visada praeidamas pasisveikindavo, paklausdavo, kaip sekasi, visada žavėjo savo korektiškumu“, – „Palangos tiltui“ pasakojo Palangos savivaldybės tarybos narė Elena Kuznecova.

Jai teko su juo susidurti, kai jis buvo Tarybos narys. Pašnekovė prisiminė, kad A.V.Ulba visada šnekėdavo protingai, išmąstytai.

Tarybos narys Albinas Stankus taip pat negailėjo šiltų žodžių Anapilin išėjusiam buvusiam Palangos merui.

„Jis buvo teisingas, mėgdavo sakyti tiesą į akis. Žmogui pasakydavo viską sąžiningai, kas įmanoma padaryti ir kas ne“, – teigė A.Stankus.

Anot jo, A.V.Ulba  daug nuveikė būdamas Palangos meru. Iki jo kurorte dar nebuvo prokuratūros, taip pat atsirado Senelių globos namai, stipriai paspartino žemės grąžinimą žmonėms procedūras.

Pašnekovas prisimena jį kaip sportišką vyrą, mėgstantį krepšinį.

„Tokių žmonių kaip jis dabar trūksta valdžioje. Jis paliko gilią vagą, parodė, kaip reikia dirbti, tarnauti žmonėms“, – tikino A.Stankus.

Buvusiam Palangos merui, „Šiaulių banko“ Palangos skyriaus direktoriui Rimantui Mikalkėnui A.V.Ulba – didelis autoritetas, kadangi buvo signataras.

„Jis padėdavo savo patarimais, ryšiais. Jis visada atrodydavo tvarkingas, solidus, pasitikintis savimi, geras vadovas, išmanantis savo darbą. Niekada savęs nedemonstruodavo ir neiškeldavo. Tokį jį prisimenu“, – teigė R.Mikalkėnas.

Pasak jo, A.V.Ulba atėjo dirbti Palangos meru itin sudėtingu periodu Lietuvai.

Kurortui jis vadovavo pereinamuoju laikotarpiu 1993-1995 metais.

Tikėjosi daugiau

Dar prieš kelis mėnesius A.V.Ulba bendravo su „Palangos tilto“ žurnalistais. Minint 1991 metų sausio 13 dienos sovietinės agresijos ir nepavykusio perversmo 21-ąsias metines Laisvės gynėjų dienos liudininko atmintyje tebebuvo gyvi prisiminimai apie tuos metus, kai visa Lietuva ruošėsi atstatyti Nepriklausomybę.

„Paskelbus Kovo 11-osios aktą tikėjau daugiau, negu dabar turime. Tačiau gerai, kad esame nepriklausomi ir laisvi“, – tada prisipažino jis.

Per visą gyvenimą vyras buvo sukaupęs didžiulę gyvenimo patirtį: jis buvo Klaipėdos rajono Gargždų Žemės ūkio valdybos vyriausiasis agronomas, Priekulės paukštininkystės valstybinio ūkio direktorius.

Jis labai gerai prisiminė pokario metus, kuomet dar nebuvo kolūkių. Šeima pabėgo iš Kauno ir apsigyveno pas ūkininkaujantį jo tėvo brolį. Dėdė iš grupės ūkininkų supirkinėdavo pieną, perdirbdavo jį ir įsisodinęs vaiką į vėžimėlį veždavo jau grietinę parduoti į žemaičių Kalvarijos priėmimo punktą. Visa tai buvo iki kolektyvizacijos. 1947 metais tėvas paėmė Algimantą į Klaipėdą. Tada jis pirmą kartą pamatė kaip atrodo uostamiestis.

Nebevertinamas darbas

1948 metų pavasarį prasidėjo didžioji kolektyvizacija. Iš žmonių buvo atimtos karvės, kūrėsi kolūkiai. Po savaitės praktiškai nebedirbo ir pieninė. Atsirado kolūkiai ir staiga nei pienas, nei sviestas tapo nebereikalingi. Ir taip apie penkiasdešimt metų. 1958-1963 metais jis mokėsi Lietuvos Žemės ūkio akademijoje ir įgijo mokslinio agronomo kvalifikaciją. Vėliau pagal paskyrimą dirbo Plungės rajono Šateikių tarybinio ūkio vyriausiojo agronomo ir direktoriaus pavaduotojo pareigose. 1963 metų pabaigoje buvo pašauktas tarnauti į sovietinę armiją, po jos atvyko dirbti į Klaipėdos rajono Gargždų žemės ūkio valdybą.

Buvęs Palangos meras pasakojo, kad darbo našumas sovietų sąjungoje buvo pats mažiausias. Lietuva apie 70 procentų pagaminto pieno, mėsos išveždavo. Jie buvo pagrindiniai tiekėjai. Bet už produkciją gauti rubliai buvo beverčiai, nes sunku buvo ką įpirkti.

„Tačiau bene pats svarbiausias dalykas – darbas, kurį turime atlikti sąžiningai. Pažvelkim į dabartinę situaciją kaime. Reikia pavalyti kanaliuką, žmonės sako: „Ne“. O tada kaip valydavo! Tarybiniais laikais buvo valymo brigados, kurios turėjo savo žmones, jiems skirtus pinigus. Valydavo ir gaudavo atlyginimus. Kodėl dabar ypač stinga suvirintojų, elektrikų, batsiuvių? Jaunimas į šias specialybes nestoja. Ekonomika, medicina, o įgiję šias specialybes išvyksta į užsienį“, – sausį kalbėjo A.V.Ulba.

Valdžia nutolo nuo žmogaus

Jis „Palangos tiltui“ pasakojo, kas nuvedė į laisvos Lietuvos valstybės atkūrėjų gretas. Dirbant Gargžduose buvo įkurtas „Žaliųjų judėjimas“. Tais metais pajūris nuo Palangos iki Klaipėdos buvo pilnas kareivių, apleistas. Šiuos vaizdus užfiksavo ir surengė mitingą. Rašė laišką į Maskvą, jog ši iškeltų armiją iš pajūrio, ir leistų žmonėms prieiti prie jūros. Nuo to viskas ir buvo pradėta. 1990 m. sausio mėnesį jis buvo iškeltas kandidatu rinkimams į Aukščiausios Tarybos deputatus Priekulės 65 apygardoje, Gargžduose buvo surengtas visų keturių kandidatų susitikimas. Už jį balsavo Klaipėdos krašto žmonės.

„Tribūnoje buvau paklaustas, koks turėtų būti priimtas pirmas Aukščiausios Tarybos dokumentas. Nedvejodamas atsakiau, kad turėtų būti paskelbtas Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo aktas“, – dar anksčiau dalijosi prisiminimais A.V.Ulba.

Jis manė, kad pasiteisino kova dėl nepriklausomybės, privatizavimo, dėl žemės ūkio, pramonės. Politiškai, ekonomiškai ir privačių dalykų atžvilgiu, darbas nenuėjo perniek, tačiau jis įžvelgė ryškų valdžios nutolimą nuo paprasto žmogaus.

Jis dalijosi savo nuomone, kad emigracija – skaudžiausia šių dienų problema. Kaip jis teigė, viso to būtų galima išvengti nedraudžiant žmonės dirbti. Kapitalistinis planavimas nėra geras pavyzdys. Seimui ir Vyriausybei reikėtų daugiau dėmesio skirti vargšams, kaimo ir miesto vaikams, socialinei rūpybai, sveikatos apsaugai ir švietimui.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".