Apie Jėzaus statulos kopiją tarsi iš sovietmečio ir milžinišką eilę prie pyragėlių

Palangos tiltas, 2017-01-19
Peržiūrėta
1649
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Apie Jėzaus statulos kopiją tarsi iš sovietmečio ir milžinišką eilę prie pyragėlių

Inga ŠVIESAITĖ

Šiandien aš norėjau tik vieno – miegoti! Tačiau pro langą švietė Portugalijos saulė – privalėjau išsiridenti iš lovos ir eiti atrasti Lisabonos. Nors ir vangiai, tačiau jau gerokai po 10 buvome lauke, ėjome pro Eduardo VII parką ir keliavome Loretos namų link. Oras man priminė Klaipėdą – nors ir nebuvo apsiniaukę, tačiau nuo vandenyno pučiantis vėjas buvo vėsokas ir teko šilčiau apsirengti.

Jėzaus skulptūra padvelkė sovietine architektūra
Taigi, 11 val. jau beldėmės į draugės duris ir skubėjome į metro. Važiavome iki pačios Lisabonos širdies – rūmų aikštės, kuri dabar vadinama Praca do Comercio. Joje puikuojasi karaliaus Jose I statula bei karališkieji rūmai. Vos tik pasiekus ją mus užliejo erdvė – aikštė įkurta ant Tacho upės kranto, kur skraido kirai, prieš akis nusidriekia daugiau nei 17 kilometrų siekiantis ilgiausias Europoje Vasko da Gamos tiltas, už jo matyti Rio de Žaneiro Jėzaus statulos kopija. Beje, dėl pastarosios... Nežinau, kas portugalams šovė į galvą – manau, nuo originalo jis šiek tiek skiriasi ir net dvelkia lietuvio akims puikiai pažįstama sovietine architektūra.
Pakilome į šios aikštės arkos viršūnę – apžiūrėti miestą ir iš aukščiau. Loreta, kaip stropi studentė, jau buvo pasiruošusi visą pasakojimą apie Lisaboną. Pasirodo, rūmai ir pati aikštė, bei dauguma pastatų, kuriuos matėme aplink – tai palyginti nesena architektūra. 1755 metais miestą ištiko didžiulė tragedija – jam smogė galingas žemės drebėjimas, po kurio prasidėjo didžiuliai gaisrai, o viską vainikavo cunamis. Sugriuvęs, sudegęs ir nuplautas miestas. Tačiau kaip Feniksas jis vėl pakilo iš pelenų – jau tvirtesnis, labiau galintis atsilaikyti prieš gamtos jėgą.

Laukė ilgiausia eilė
Kita mūsų stotelė – Pasteis de Belem. Važiuojant tramvajum šio restoranėlio link Loreta tikino, kad nesuvalgyti žymiųjų portugališkų pyragaičių, kurie pradėti gaminti 1837 metais vienuolyne pagal slaptą receptą, būtų nuodėmė. Iš karto buvome perspėti, kad tikriausiai teks pastovėti nemažoje eilėje, norint jų įsigyti. Loreta nemelavo – tik išlipus iš tramvajaus atsimušėme į lauke ilgiausią nusidriekusią eilę. Tačiau buvome ryžtingi ir po pusvalandžio jau sėdėjome ant šalia esančio parko vejos bei mėgavomės Portugalijos legenda. „Šie pyragėliai yra gaminami ir kitose kepyklėlėse, tačiau tik šioje vietoje jie yra TIE“, – su skanėstu burnoje tikino Loreta. Loreta sako, Loreta žino. Mėgavomės saule, pyragėliais, kava ir pačia akimirka. Iš tikro net tingėjosi kažkur eiti – galėjau kokią valandą pradrybsoti išsitiesusi ant žolės.
Tačiau mūsų laukė Berardo modernaus ir šiuolaikinio meno muziejus. Taip, ir vėl Loreta žino, kur mane reikia vesti. Po Maroko dykumų, kalnų ir turgų norėjosi paganyti akis po modernizmo rojų. Ekspozicija man labai patiko – tarp darbų galėjau išvysti Dali ar savo mylimo Modigliani kūrybą, salės buvo suskirstytos pagal laikotarpius, su detalia jų istorija ir menininkų darbais. Ganėme akis iki pat uždarymo, vos spėjome užsukti į muziejaus suvenyrų krautuvėlę, kurioje norėjau visko – nuo fantastinių knygų, plakatų, atvirukų iki interjero detalių ir šiaip gražių daiktų.
Visai muziejaus pašonėje, vakarėjanti saulė mums apšvietė įspūdingo grožio Švento Jeronimo vienuolyną. Tai vienas iš dviejų lankytinų objektų, kurie atlaikė 1755 metų negandas. Ir ačiū Dievui. Nes nežinia, ar portugalai būtų taip nuostabiai jį vėl atstatę. Įspūdingas jis ne tik išore, bet ir vidumi – Loreta pasakojo, kad interjere esančios arkos dekoruotos ypatingai – jos primena laivų virves. Čia palaidotas ir pats Vasko da Gama, kuris išplaukė iš kadaise priešais šį vienuolyną buvusio uosto ieškoti kelio į Indiją. Mus supo didybė ir grožis – visi trys suklaupėme maldai.

Persivalgymo nuodėmė
Kad ir kiek būtumėm norėję čia pasilikti ilgiau, reikėjo važiuoti vakarienės. Vėl sėdome į tramvajų, kuris mus gabeno per visą miestą. Stebėjome jį vakarėjantį – namus, išklotus margomis plytelėmis, tarpukario tramvajų stotį, kuriame akį traukė ne vienas egzempliorius. Po to persėdome į metro, kad galėtumėm pasiekti milžinišką prekybos centrą, kuriame planavome ir pavalgyti, ir apsipirkti.
Aš tikrai nepasakosiu apie mūsų vakarienę – tai būtų labai nepadoru. Tiek visokio maisto trims žmonėms – tiesiausias kelias į persivalgymo nuodėmę. Visiškai apsunkę ir pilni jautėme, kaip mūsų kūną užlieja nuovargis. Vos pajudėdami užsukome į parduotuvę – tokio vyno skyriaus aš gyvenime nesu mačiusi (o mačiau ne tiek ir mažai) – visiškas išprotėjimas gurmanams ir šio gėrimo mėgėjams. Jau net nekalbu apie kainas, kurios yra gerokai mažesnės nei Lietuvoje – tikra pagunda.
Planavome su Loreta eiti pas jos draugus pavakaroti ir vėliau traukti į naktinę Lisaboną. Tačiau mano linkstančios kojos darėsi vis sunkesnės ir sunkesnės. Atsisveikinome – susitarėme pasimatyti rytoj. Manau metro buvau net prisnūdus – akyse mačiau tik lovą. Visgi grįžę sukaupėme paskutines jėgas jaukiam pasisėdėjimui balkonėlyje su puikaus vyno taure. Sakydama, paskutines – omeny tikrai turėjau paskutines. Vakaro vėsoje jaučiau kaip merkėsi mano akys ir kaip naktinės miesto šviesos temsta jose. Mano diena buvo baigta.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Nors dabartinė Vyriausybė Šventosios uostui – tarsi bloga pamotė –  Seimo Ekonomikos komitetui prieš daugiau kaip metus vienbalsiai pritarus nutarimui siūlyti Vyriausybei 2022-2024 metų biudžetuose numatyti 12 milijonų eurų Šventosios uosto molų statybai, pinigai nebuvo skirti –vis tik uosto statybos vyksta.



Prasidedantį vasaros sezoną Palanga šeštadienį atidarė tradiciniu festivaliu „Myliu Palangą“, kuris dėl pandemijos dvejus metus nevyko. O kokių naujovių kurortas pažers šią vasarą ir netolimoje ateityje?


Į Lietuvą, Kauną, žydą Avi Kuperschlag atvedė odontologijos studijos, o vyro likimą čia „sucementavo“ būsimoji žmona Dovilė, kurso draugė, su kuria abu dabar Klaipėdoje laukia savo pirmagimės. Išgirdęs žaismingą pastebėjimą, kad jis burnoje ne taikosi, o siaučia, burnos chirurgas juokėsi: „Chirurgija – ne tik burnos – tarsi liga. Turi būti nesveikas žmogus, kad patiktų toks kraujingas darbas!“


Ar netrukus Palangos centre, Vytauto gatvėje esanti Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia bus „plika“? Be žalios lapijos apdaro?  Pasklidus gandams, kad medžiai bus kertami, sujudo, subruzdo ir palangiškiai, ir kurorto bičiuliai.


Šią savaitę Palangos miesto savivaldybės meras Šarūnas Vaitkus gali pelnytai švęsti – sukanka 10 metų, kai jis stovi prie Palangos, didžiausio šalies kurorto, vairo. Galima Š. Vaitkumi žavėtis ar nemėgti, tačiau sunku paneigti tai, ką mato dauguma kurorto gyventojų bei miesto svečių: 10 paskutinių Palangos metų primena svaiginantį skrydį –...


Šiandien aš norėjau tik vieno – miegoti! Tačiau pro langą švietė Portugalijos saulė – privalėjau išsiridenti iš lovos ir eiti atrasti Lisabonos. Nors ir vangiai, tačiau jau gerokai po 10 buvome lauke, ėjome pro Eduardo VII parką ir keliavome Loretos namų link. Oras man priminė Klaipėdą – nors ir nebuvo apsiniaukę, tačiau nuo vandenyno...


Visiems įprastai labai trūksta gero nusiteikimo ir nuotaikos. Ypač prieš šventes visi stengiasi bent kiek sau įpūsti šventinės nuotaikos, daugiau šypsotis ir į viską žvelgti ne kritišku, o draugišku žvilgsniu. Pozityvumo įsikūnijimu būtų galima pavadinti 87-erių palangiškį Kazimierą Algirdą Pečiukonį. Gyvenime patyręs daug vargų, daug kartų...


Praėjusių metų pradžioje įsigaliojus naujam Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymui, kuriuo buvo sugriežtinti ankstesni reikalavimai, pastebima, jog daugelyje šalies savivaldybių gerokai sumažėjo laukiančiųjų socialinio būsto žmonių eilės. Pagrindinė priežastis – privaloma deklaruoti pajamas ir turtą. Palangoje laukiančiųjų eilė sumažėjo perpus.


101 žmogus kurorte atsakingas už čia vyraujančią švarą ir tvarką. Tarsi bitelės kasdien dūzgia po miestą UAB „Palangos komunalinis ūkis“ darbuotojai, suburti direktoriaus Konstantino Skieraus. „Tik užėmęs naujas pareigas pasakiau, jog nemėgstu tinginių ir girtuoklių“, - savo darbo pradžią Palangoje, prieš penkerius metus, prisiminė direktorius. Panašu, jog puikiai sustyguota komanda vadovo...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius