Atostogos sovietų „rojuje“: ką sau leido nomenklatūra ir ką liaudis?

Atostogos sovietų „rojuje“: ką sau leido nomenklatūra ir ką liaudis?

2018 08 04

Palangos poilsio namai, jūros tiltas, eilės prie giros ir čeburekų – taip poilsį pajūryje prisimena vyresnės kartos žmonės. Sovietmečiu žmonės taip pat veržėsi pailsėti į Palangą ar Šventąją, konkuravo su bendradarbiais dėl kelialapių į poilsio namus ar sanatorijas, o likę be jų nuomodavosi kuklius kambarėlius pas bobutes kurorte. Tiesa, buvo ir tokių, kuriems niekada nereikėjo jaudintis ar ras vietos poilsio namuose – tuomečio elito, dar vadinamo nomenklatūra, atstovai atostogavo prabangiau, bet akylai sekė aukščiausių partijos vadų poilsio grafikus. Vasaros kaitra žmones užklupdavo ir prieš 30 ar 40 metų, ir tada jie veržėsi prie jūros, ežerų, konkuravo dėl kelialapių. Nomenklatūros atstovai taip pat važiuodavo į pajūrį, bet apsistodavo atskirai, nesimaišė su paprastais sovietiniais piliečiais. Nomenklatūra Palangoje atostogaudavo poilsio namuose „Žilvinas“ arba vyriausybinėse vilose. Ten važiuodavo visu būriu ir atostogaudami siekė bendrauti su aukščiausiais valstybės pareigūnais, išprašyti jų malonių. Sovietmečiu darbininkai turėjo tik 12 darbo dienų atostogų, o tai reiškia, geriausiu atveju savaitė Palangoje ir Šventojoje.
Žymaus komunistų partijos veikėjo Algirdo Ferenso našlė, žurnalistė ir vertėja Goda Ferensienė prisimena, kad atostogaudavo jie gana ilgai, mėgo Palangą.
„Važiuodavome į Palangos „Žilviną“, ten gaudavome apartamentus su virtuve, buvo patogu. Ten atostogaudavo ir daugiau nomenklatūros atstovų, bet nepasakyčiau, kad visi intensyviai bendraudavome“, – pasakoja aukšto komunistų partijos veikėjo našlė. Pasak jos, nomenklatūros atstovai atostogaudavo tada, kai pailsėti nutardavo ir pirmasis partijos sekretorius, de facto sovietinės Lietuvos vadovas. „Antanas Sniečkus, kurį visi vadino „šeimininku“, važiuodavo į Palangą, vyriausybinę vilą. Visi siekė tuo pačiu metu taip pat būti Palangoje, pabendrauti, ko nors paprašyti. Buvo akylai žiūrima, kokia „šeimininko“ nuotaika, ką jis kalba ar daro“, – pasakoja G. Ferensienė.
Pasak jos, po A. Sniečkaus mirties pirmojo sekretoriaus postą užėmus Petrui Griškevičiui, tradicijos nepakito, nomenklatūra toliau dalį savo atostogų leisdavo Palangoje ir siekė būti kuo arčiau partijos vadų. „Kai prasidėdavo atostogų sezonas, Čiurlionio gatvė Vilniuje (kur gyveno beveik visi aukšti nomenklatūros atstovai) ištuštėdavo, atostogauti visi eidavo vienu metu. Tiesa, atostogauta ir vasarnamiuose Vilniuje, kur Turniškėse visi aukšti pareigūnai turėjo savo vasarnamius arba bent kambarius juose, bet P. Griškevičius ten mėgo vienatvę, ilsėdavosi atsitvėręs tvora, todėl jokių bendrų susibėgimų ar vakarėlių nevyko“, – prisimena G. Ferensienė.
Ji kartu su vyru atostogaudavo ir užsienyje, nors dauguma sovietinių piliečių tegalėjo apie tai svajoti. „Važiavome į Berlyną, Zalcburgą, taip pat mėgome leisti laiką Sočyje ir Jaltoje. Ten gyvendavome vyriausybinėse vilose, jokių kelialapių nereikėjo, reikėjo tiesiog susitarti, žinoti, kada yra laisvų kambarių“, – apie privilegijuotą praeitį pasakojo moteris. Pasak Vilniaus universiteto istoriko Algirdo Jakubčionio, eiliniam darbininkui ar kolūkiečiui išvažiuoti atostogauti į užsienį, net į socialistinio lagerio šalis nebuvo jokių galimybių. Tai buvo nomenklatūros arba tų, kurie buvo greta nomenklatūros ir turėjo blatą nusipirkti kelialapį, privilegijos.
„Tiesa, buvo tai, kas vadinosi socialistinio darbo pirmūnai, kurie retsykiais taip pat gaudavo galimybę išvykti į socialistines šalis praleisti atostogų. Bet tai buvo tokios propagandinės kelionės, nes apie juos rašydavo, kaip jie gerai dirbo, gavo kelialapį, išvažiavo, pamatė. Visgi, net ir užsienio kurortuose, tarkime Bulgarijoje, nomenklatūra atostogavo atskirai. Vienas viešbutis būdavo prie jūros, o kitas – kiek tolėliau, sąlygos taip pat buvo nevienodos. Sovietinis žmogus net ir užsienyje buvo antraeilis“, – pasakoja istorikas. Kelialapius atostogoms formaliai skirstydavo profsąjungos, bet realiai – gamyklų, įstaigų administracijos. Gamyklos, ypatingai didesnės, kelialapius gaudavo iš Maskvos centrinės profsąjungų būstinės.
„Tarkime gamykla gaudavo 10 kelialapių ir kildavo klausimas kam juos išdalinti, duodavo kelis paprastiems darbininkams, o kitus išsidalindavo viršininkai. Jei tai buvo Lietuvos kurortai, galimybė gauti kelialapį buvo daug didesnė. Tai, ar gausi kelialapį į Palangą ar Jaltą, priklausė nuo asmeninių santykių, elgesio darbe, bendradarbių nuomonės – buvo daugybė niuansų. Jei žmonės norėjo, žinoma, galėjo važiuoti už savo pinigus, trukdžių keliauti po Lietuvą ar Sovietų Sąjungą nebuvo“, – sako A. Jakubčionis. Aukšti sovietiniai funkcionieriai taip pat turėjo vasarnamius, šių kultūra atėjo iš tarpukario. Kulautuva, Turniškės buvo ta vieta, kur atostogavo tarpukario, o vėliau – sovietinio elito atstovai.
„Sovietiniais metais vasarnamių tradicija buvo perimta, bet vasarnamius, tarkime Turniškėse, turėjo tik aukšti komunistų partijos nariai, vasarnamiai buvo skirstomi vyriausybiniu lygiu“, – pasakoja Vilniaus universiteto istorikas. Paprastų sovietinių piliečių atostogos buvo kuklios, dažniausiai važiuota į Palangą arba Šventąją. „Važiuodavome į Palangą ir gyvendavome nuomotame kambarėlyje, moteriškė, kuri nuomojo kambarius, patiekdavo ir pietus bei vakarienę. Prisimenu padengtą stalą po obelimi, kur visi nuomininkai valgydavo pietus. Atostogos pajūryje nebuvo itin brangus malonumas, leisdavome sau nueiti ir į restoraną, kavinę“, – pasakoja vilnietė Raimonda. Būdama maža su tėvais ji taip pat vyko į Krymą, garsųjį „Arteko“ vaikų stovyklų kompleksą.
„Mama ten turėjo atlikti kažkokį darbą, todėl vežėsi ir mane. Pamenu, tada pirmą kartą pamačiau palmes, labai jomis stebėjausi. Dažnai nuvykti į Krymą negalėjome“, – pasakoja moteris. Kauniškė Aušra prisimena, kad jos tėtis – socialistinio darbo pirmūnas – gaudavo įvairių kelialapių į kurortus ar sanatorijas, nemažai keliaudavo po Sovietų Sąjungą. „Pamenu, kartą su draugėmis atostogavome Palangoje, išsinuomojome kambariuką pastogėje ūkiniame pastate, o atsikėlusios neradome kopėčių. Pasirodo, tos močiutės namus tikrino milicija ar savivaldos atstovai, nes nuomoti kambarius buvo draudžiama. Taigi, ji slapstydama nuomininkus, tiesiog paslėpė kopėčias ir mes likome tūnoti pastogėje“, – prisimena Aušra.
„Jei žmonės negaudavo kelialapių, važiuodavo už savo pinigus. Gyventi pas Palangos bobutes nebuvo brangu, bet kildavo kita problema – maitinimas. Eilės Palangos valgyklose būdavo itin ilgos, kartais tekdavo laukti ir porą valandų“, – prisimena istorikas.
Sovietmečiu visi labiausiai norėjo pakliūti į kurortus Bulgarijoje ir sanatorijas Čekoslovakijoje. Krymas nebuvo itin populiarus tarp atostogautojų, nes ten buvo brangu, o ir nuvažiuoti iš Lietuvos nebuvo patogu. Į Krymą suvažiuodavo pinigingi atostogautojai iš Maskvos ir tuomečio Leningrado, todėl kainos net sovietiniu supratimu buvo didelės.
Vaikų atostogos buvo gana gerai organizuotos, stovyklų tinklas buvo platus. Vietas ten, žinoma, skirstydavo taip pat profsąjungos. Stovyklos buvo įkurtos vaizdingose vietovėse, prie didesnių upių ar jūros. Pamaina trukdavo dvi savaites, bet pakliūti į šias stovyklas galėjo ne visi, tam neretai reikėjo blato ar paslaugos iš pažįstamų žmonių.
„Eilinio sovietinio žmogaus atostogos labai priklausė nuo to, ar jis buvo kilęs iš kaimo. Iš ten kilę žmonės atostogų metu važiuodavo pagelbėti savo artimiesiems. Dažnai būdavo taip, kad kaimo žmonės gyveno geriau, rėmė mieste gyvenančius vaikus ar kitus giminaičius, todėl vasarą reikėjo atiduoti „skolą“ ir dirbti laukuose. Taip pat žmonės mėgo važiuoti į Palangą ir Šventąją, Nida nebuvo populiari, kaip ir Birštono ar Druskininkų kurortai“, – aiškina Vilniaus universiteto istorikas. Anot jo, sovietiniai piliečiai atostogaudavo ir kolektyviniuose soduose, nes šie buvo masinis reiškinys.
Lietuvoje kolektyviniai sodai buvo pasididžiavimo verta vieta, visi norėjo pasigirti, kad turi kolektyvinį sodą ir namą ten, vyko lenktyniavimas, kas gražesnį namelį pasistatys. „Tiesa, buvo ir tokių, kuriems užtekdavo taip vadinamo „bitininko“ namelio, kur tilpo kastuvai ir kauptukai, o kitiems gi reikėdavo nemenko namo, kuriuo galėtų pasipuikuoti. Vasarą ten žmonės dirbo ir atostogavo“, – sako A. Jakubčionis.
Lietuvos istorijos instituto istorikas Saulius Grybkauskas sako, kad aukščiausi TSRS vadovai jautėsi daug dirbę, padarę daug gero šaliai, todėl verti kokybiško poilsio. Jiems buvo numatytos nemažos privilegijos. Sovietinėje Lietuvoje poilsio namais ir sanatorijomis valdžios atstovams labai rūpinosi Ministrų tarybos pirmininkas Motiejus Šumauskas. Viename Ministrų tarybos posėdyje iš pradžių nedrąsiai, matyt, suprasdamas reikalo nepatogumą ir bijodamas būti apkaltintas privilegijų paieška, jis iškėlė klausimą dėl sanatorijų statybos.
„Bent Nikitos Chruščiovo laikais Maskva bandė kontroliuoti ir prižiūrėti, kur atostogauti vyksta aukščiausi sovietinių respublikų vadovai. Maskvai nemažai įtarimų kėlė vietos vadovų išvykos atostogauti į broliškas socialistines šalis, gavus asmeninius šių šalių vadovų pakvietimus. Antai 1963 m. TSKP CK aparato funkcionieriai skundėsi aukščiausiems šalies vadovams, kad daug aukštų TSRS vadovų nepaiso TSKP CK nurodymų, draudžiančių ministerijoms ir žinyboms keistis poilsiaujančiais su užsienio partneriais, kad ir gavus individualius kvietimus atvykti pasisvečiuoti, pailsėti ar pasigydyti. Anot laiško autorių, vien minėtais metais 40 aukštų funkcionierių sulaukė personalių kvietimų iš Bulgarijos, Vengrijos ir Rumunijos kolegų. Norėta tokius ryšius riboti ir kontroliuoti, kad nebūtų piktnaudžiavimo, o kartu, matyt – ir didelių draugysčių, mat toje politinėje sistemoje visos kryptys, kelionės ir poilsis turėjo vykti per Maskvą. Taip, pavyzdžiui, Maskvos partinis aparatas numatė, kad sovietinės Lietuvos vadovas A. Sniečkus 1963 m. rugpjūtį atostogaus Jugoslavijoje, kaip ir tuometinis Armėnijos pirmasis sekretorius. Tų pačių metų liepos mėnesį toje pačioje Jugoslavijoje atostogos buvo numatytos Latvijos pirmajam sekretoriui ArvidsPelše“, – sakė istorikas.
Anot istoriko, net atostogų metu būta nemažai piktnaudžiavimų. „Pavyzdžiui, išaiškinta, kad nemažai partinių ir tarybinių funkcionierių vadovų kelialapius į užsienį ar atostogų išlaidas apmokėdavo kolūkiai ar įmonės iš savo sąskaitos. Respublikos Liaudies kontrolės komitetas 1969 m. A. Sniečkui rašė, kad patikrinta 320 įmonių ir įstaigų lėšų skyrimai turistiniams kelialapiams. Išsiaiškinta, kad kelialapiams į užsienį jų darbuotojai išleido 130 tūkstančių rublių lėšų, iš kurių daugiau nei 58 tūkstančiai rublių apmokėti iš įmonių ir organizacijų sąskaitų. Daugiau nei pusė tokių apmokėjimų buvo skirta vadovams ir jų šeimų nariams. Rašte piktinamasi, kad daugelis vadovų ir taip gauna gerus atlyginimus, tačiau jiems įmonės ir organizacijos skiria keliauti po 600-800 rublių. Ypač piktnaudžiavimu pasižymėjo kolūkių pirmininkai – iš patikrintų 108 atvejų net 96 kolūkių pirmininkai sau „išsirašė“ didžiules lėšas, net viršijančias kelialapio kainą, jų sąskaita apmokėjo asmenines išlaidas. Pasitaikė net tokių „kooperuotų“ apmokėjimų, kai vienas kolūkis kažkodėl „užsinorėdavo“ apmokėti vieno rajono tarnautojo kelialapį, o kitas to paties rajono kolūkis – to tarnautojo žmonos turistinį kelialapį“, – sakė S. Grybkauskas.
Nors būta specialių, iš Ministrų tarybos lėšų pastatytų sanatorijų, gydyklų ir kitų atostogų vietų, neretai aukšti tarnautojai pasinaudodavo deficitinėmis profesinių sąjungų tarybos poilsiaviečių, skirtų neva paprastiems darbininkams ir kolūkiečiams, vietomis. Pavyzdžiui, Palangos „Lino“ poilsio namai priklausė žemės ūkio darbuotojams, tačiau paprastų, eilinių kolūkiečių vargu ar ten daug surastume – vien funkcionieriai, įvairaus lygio vadovai. Vasarotojų jame kontingentą tikrino net atvykę kontrolieriai iš Maskvos. Kadangi įrašai apie poilsiautojus buvo lietuvių kalba, tikrintojams buvo „išverčiama“, kad tai kaimo ambulatorijų gydytojai, kolūkinių gyvenviečių mokyklų mokytojai. Suorganizuoti savo patronui ar kolegai išvyką ar atostogas buvo labai naudingas dalykas. Antai, nemažai maskviečių buvo pamėgę Druskininkus. Aukštiems funkcionieriams buvo organizuojamos pramogos, juos lydėdavo ir asistuodavo aukšti miesto vadovai, o žemesni partiniai ir komjaunimo darbuotojai rodydami palankumą net prigrybaudavo jiems Dzūkijos miškuose.

„Lietuvos žinios“

Palangos viešosios bibliotekos nuotraukos


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



j 2019-06-26 11:04 (IP: 85.254.182.71)
jus vagiat teksta ir autoriaus net neprirasot? rimtai?

Taip pat skaitykite

Palangos poilsio namai, jūros tiltas, eilės prie giros ir čeburekų – taip poilsį pajūryje prisimena vyresnės kartos žmonės. Sovietmečiu žmonės taip pat veržėsi pailsėti į Palangą ar Šventąją, konkuravo su bendradarbiais dėl kelialapių į poilsio namus ar sanatorijas, o likę be jų nuomodavosi kuklius kambarėlius pas bobutes kurorte. Tiesa, buvo ir tokių, kuriems niekada nereikėjo...


Lietuvoje, ir Palangoje, – seniai regėta kaitra. Paplūdimyje poilsiautojai vietas „rezervuoja“ nuo ankstyvo ryto, kitaip, atėjus popiet, pakliūsi į „silkių statinę“. J. Basanavičiaus gatvėje nėra vietos ir kojai einant ištiesti patogiai.


Vasarą J. Basanavičiaus gatvė Palangoje yra įvairių pasiūlymų, pramogų, atrakcijų turgus. Joje poilsiautojų pagundos tyko kas žingsnį. Ar įsigyti savo portretą, ar pasidaryti laikiną tatuiruotę, ar skaniai pavalgyti, ar nueiti į linksmus atrakcionus? O galbūt išbandyti viską? O ką atostogautojų marga minia ir pati promenada reiškia tiems, kurie lieja čia prakaitą ir vilioja...


Populiariausia lietuvių atostogų kryptis – Lietuvos pajūris arba gimtasis kaimas. Taip šiais metais atostogaus daugiau kaip pusė lietuvių. O šeši iš dešimties apklaustųjų teigia atostogoms skiriantys ne daugiau kaip 500 eurų, rodo internetinė Pigu.lt klientų apklausa.


Ukrainos dukra, kuri Palangoje gyvena kaip rojuje

Vaidilė GEDMINAITĖ, 2015 04 13 | Rubrika: Miestas

Puikiai lietuviškai kalbanti Irina Šlimienė nustebino prisipažindama, jog yra kilusi ne iš Lietuvos. „Aš esu ukrainietė. Ukrainoje gyvenau iki šešerių metų. Vėliau atvykome į Lietuvą, o į Palangą – prieš metus“, – sakė žavi sportiška moteris. Jau keturiolika metų asmenine ir grupinių užsiėmimų aerobikos trenere...


Jūratė RIEPŠAITĖ Atostogos –  turbūt daugeliui iš mūsų tai pats geriausias metas pailsėti ar nuveikti tai, ką norime. Pasibaigus mokslo metams, ne vienam jaunuoliui teko rimtai apmąstyti, ką jis norėtų atlikti per šias vasaros atostogas. Tad ką renkasi Palangos miesto jaunimas: poilsį, sunkų darbą ar „trynimąsi“ gatvėmis?  ...


Šiemet atostogos privertė mokinius pasukti galvas, ką reikės veikti: linksmintis ar ruoštis ne už kalnų gresiantiems egzaminams, galbūt aplankyti tėvus arba išvažiuoti atostogauti?


„Žaliosios europiečių atostogos“ ragina saugoti gamtą  1

Rasa GEDVILAITĖ, Linas JEGELEVIČIUS, 2010 08 16 | Rubrika: Miestas

Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje jau trečią kartą inicijuoja kovai su klimato kaita skirtą projektą „Žaliosios europiečių atostogos“.


Ekonominio nuosmukio metu vis labiau ryškėja liūdnos tendencijos. Įmonės, siekdamos išsilaikyti, kaip vieną iš  taupymo būdų renkasi darbuotojų nemokamas atostogas. Tokį sprendimą priėmė ir kurorto bendrovė „Palangos vandenys“. Nors įstatymas darbdaviams kai kuriais atvejais suteikia tokią galimybę, tačiau tuo pačiu draudžia iš darbuotojo reikalauti imti nemokamų atostogų.


Bonifacijaus atostogos

Monika ŠIUGŽDAITĖ, 2009 03 17 | Rubrika: Miestas

Kol saulė nelepina spindulių saujom, tol tenka tik pasvajoti apie žemiškus ir nežemiškus malonumus... Masažai, saulės bučiniai, vandens purslai... Matyt, mane veikia „holivudinė vaizduotė“ ir mano akys, pavergtos nudailintų filmų scenų iš saulėto rojaus, verčia svajoti apie atostogas kažkur beveik dievo ausyje.  


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius