Biblioteka ir mokyklos – šviesos skleidėjos (Projekto „Šventosios žemės atminties ženklai“ paroda)

 Prieš pat šv. Velykas Palangos miesto biblioteka sukvietė ne vieną dešimtį projekto „Šventosios žemės atminties ženklai“ parodos gerbėjų. Čia buvo pristatyti naujausi tapybos, grafikos, keramikos, skulptūros ir tekstilės darbai, sukurti paskutiniaisiais metais.

 Mini pleneras

Projekto organizatoriai – Audronė Bukauskienė ir Petras Baronas, palaikomi grupės entuziastų iš Šventosios, Palangos, Klaipėdos, Radviliškio, Kauno, Šakių, Joniškio ir Alytaus, dalyvavusių keliuose pleneruose Šventojoje, projektą organizavo jau šeštus metus. Parodos metu sukaupta medžiaga tampa inspiracijomis vis naujiems dailės kūriniams, skirtiems šios unikalios vietos istorijos, kultūros, gamtos momentams. Taip siekiama sudominti visuomenę šio krašto kultūros, istorijos palikimu, paskatinti juo domėtis.
Parodos atidarymas virto mini pleneru, kadangi iš toliau atvykę projekto dalyviai atvežę savo darbus, turėjo galimybę dieną ar net dvi vėl atnaujinti Šventosios ir Palangos gamtos, aplinkos sukeliamus įspūdžius. Pajūrio vaizdai, vėjai, pabendravimas su vietoje gyvenančiais bendraminčiais įkvėpė naujų minčių kūrybai. Palankiai susiklosčius aplinkybėms buvo sulaukta beveik visų parodos dalyvių – net 12. Atidarymo metu kiekvienas trumpai pristatė savo kompozicijas, kūrybos impulsus, bendravo su parodos lankytojais.

 Entuziazmas – svarbiausia

Viena projekto organizatorių A. Bukauskienė laikraščiui sakė, kad šių metų parodoje didelių siurprizų neieškojo ir dėkojo šalies menininkams, kad jos apleisti neleido entuziazmas.

„Žinote, projektą remdavo Palangos savivaldybė, tačiau šiemet jai neskyrus finansavimo, menininkai nepasidavė ir parodoje dalyvavo savo išgalėmis. Dar vasarą jie sakė, kad projekto neapleis. O žinant dabartinius laikus... tikrai ne kiekvienas menininkas yra turtingas, bet gyvenime svarbu ne vien materialiniai dalykai, ar ne?“ – pabrėžė A. Bukauskienė.

Projekto organizatorė dėkojo ir šventojiškiui kraštotyrininkui Mikeliui Balčiui, kurio paskaita apie Kuršių senovę įkvėpė kurti kiek kitaip. „Kadangi projekto pagrindinis tikslas – savo kūryba paskatinti visuomenę, pajūrio bendruomenę domėtis šio krašto kultūros, istorijos palikimu, čia gyvenantys projekto dalyviai pateikė labiau su istorija, pajūrio žmonių gyvenimu susijusias kompozicijas. Pajūrio menininkai savo darbuose orientavosi į istorinius dalykus. O juos įkvėpė M. Balčiaus pasakojimai apie naujai atrastus radinius. Kitų šalies miestų menininkų kūryba – abstraktesnė. Jūra jiems tolimesnė, tad natūralu, kad tai matosi ir jų kūriniuose. Aš pati domiuosi archajine simbolika. Taigi, sensacijų šių metų projekte tikrai niekas neieškojo. Ar paroda vyks ir kitais metais? Jeigu menininkams užteks kvapo“, – juokėsi Audronė. 

 Pajūrio žmonių gyvenimas

Palangiškė Gražina Oškinytė-Eimanavičienė parodoje eksponavo„Viešnią“, kuri primena neseniai M. Balčiaus pokalbiuose apie kuršių senovę pateiktus archeologinius radinius, mintis apie Birutės kilmę ir gyvenimą šiame krašte. Rasa Užpelkytė ir Dovilė Oškinytė prisimena Šventojoje rastą akmens amžiaus gyventojų totemą – lazdą su briedės galvute. Archajine simbolika besidominti ir siejanti ją su šiuolaikinio žmogaus gyvenimu kaunietė keramikė Virginija Laužadienė atsiuntė parodai kompoziciją „Fosilijos“. Šventojiškė A. Bukauskienė tęsia savo mintis apie pajūrio moterų gyvenimą, pateikdama šįkart žemaitei skirtą simbolinę tekstilės kompoziciją. Klaipėdiškės Rima Baukaitė ir Vaidė Gaudiešiūtė brenda kaskart giliau į pajūrio žmonių ryšį su jūra, sieja savo kompozicijas su nūdiena. Šventojiškis Petras Baronas pratęsė savo veiklą tarptautiniame medalių simpoziume, skirtame Mažosios Lietuvos raštijai, siedamas ją su Šventąja. M.Balčius jam pateikė faktus apie Thomo Falkenau, kunigavusį Šventosios ir Rucavos parapijoje ir jo sūnų Adamą, kurie galėtų būti susieti su pajūriečių lavinimu, raštijos kūrimu šiame krašte. Parodoje matėme P.Barono skulptūrą, skirtą šiems kunigams. Šio autoriaus darbas „Virsmai“ kviečia prisiminti begalinius šio krašto istorijos, kultūros ir žmonių gyvenimo pokyčius.

 Turėjo įtakos Kuršių senovė

Ne pirmus metus projekte „Šventosios žemės atminties ženklai“ dalyvaujanti menininkė Gražina Oškinytė „Palangos tiltui“ sakė, kad ši tema jai artima: „Visuomet domėjausi šia tema ir kai tų ženklų prikaupdavau pakankamai – kurdavau. Ankstesniais metais darbai būdavo daugiau alegoriški, ne tiesioginiai. Šįmet, kadangi mėnesį prieš parodą M. Balčius surengė paskaitą apie Kuršių senovę, savo kūrinį „Viešnia“ pateikiau tiesiogiai. Taigi „Viešnia“ – autentiška, atkeliavusi iš praeities“.

Kiek abstraktesni parodoje pristatomų radviliškiečio Ramūno Dagio ir šakiečio Algimanto Vorevičiaus tapybos darbai, sukelti pajūrio vėjų, bangų mūšos, vandens atspindžių, šlapių akmenėlių raibuliavimo, smėlio grafikos. Prie jų prisijungia ir keramikos kompoziciją „Raibuliai“ pateikusi radviliškietė Neringa Kestenienė, Audronė Vorevičienė iš Šakių, tapanti ant dviejų sluoksnių šilko, Ingrida Vaitkienė iš Alytaus, šventojiškė Audronė Bukauskienė, sukūrusios dekoratyvines tekstilės kompozicijas. Petro Barono „Launagis/ Švelnus pietų vėjas“ primeną tokį malonų tiek žvejams, tiek poilsiautojams pietinį vėją, o kompozicija „Plekšne, plekšnyte...“ ir alytiškio Arūno Vaitkaus „Medalis plekšnei“ nuveda mintis prie vyriškų svajonių apie žvejybą, gerą laimikį. Ir visur „už kadro“ archeologas, betarpiškai tyrinėjantis Šventosios kraštą istorikas, kolekcionierius M. Balčius – konsultuojantis, akylai prižiūrintis, kad pateikdami istorinius faktus nenuklystų „į lankas“, kaskart padedantis pažvelgti dailininkams vis kitu kampu į vietos kultūrą, istoriją.

 Mūsų ženklų svarba

Visi paliekame savo ženklus: pastatytą namą ar bažnyčią, įkurtą uostą ar miestą, išaugintą vaiką ar sodą, sukurtą muzikos ar dailės kūrinį. Šie ženklai, palikti seniau gyvenusių žmonių, pasiekia mus iš seniausių laikų. Stebėdami juos mes tiriame jų pasaulį, susipažįstame, bendraujame... ir kuriame savo ženklus... ir naują pasaulį. Kiekvienas pradedame pirmiausia pažinti mus supančius šeimos, krašto, kuriame gimėme, užaugome ženklus.
Šventosios miestelis turi labai turtingą ir reikšmingą visai Lietuvai kultūrinį paveldą, siekiantį akmens amžiaus laikus. Nuo 2005 m. organizuojamų dailės plenerų dalyviai visa tai meniškai įprasmina kuriamuose darbuose, fiksuoja fotografijose ir dailės darbuose dar išlikusius kultūros ir istorijos objektus, radinius. Tokiu būdu manome galintys prisidėti prie Šventosios istorinio ir kultūrinio paveldo išsaugojimo, užfiksavimo, visuomenės dėmesio atkreipimo ir suaktyvinimo. Taip pat siekiame, kad kurorte mažėtų kičinio meno įtaka, atvykę poilsiautojai ir vietiniai žmonės rastų miestelyje ir jo apylinkėse kuo daugiau kokybiškų dailės darbų.

Pasak Šventosios senbuvio, kuršio M. Balčiaus, Šventosios žemė – ne tik teritorija ar Baltijos jūros kurortas. Šventoji – tai tarsi iš kasdienybės ištrūkęs laiko ratas, priverčiantis mus vėl ir vėl grįžti atgal. Tai besisukantis amžinybės simbolis. Skirdami ypatingą dėmesį simbolių kalbai, plenero dalyvių darbai atspindi temą nuo tikslios dokumentikos iki laisvesnės interpretacijos. Archajiniai simboliai suprantami visų kultūrų žmonėms. Jie – visuotini. Norėdami juos pažinti, „atsiminti“, turime ne tik pažinti senąsias kultūras, bet ir kūryboje įprasminti savo buvimą.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".