Bitei sunkiausia išlipti iš pačios susinešto medaus, o palangiškiui – iš smėlynų ir jūros

Bitei sunkiausia išlipti iš pačios susinešto medaus, o palangiškiui – iš smėlynų ir jūros

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2014 09 22

Palangos gyventojai, net suvažiavėliai čia iš kitų Lietuvos regionų užsibuvo po 20-30, o ir daugiau metų, nes užsigrūdino ir skausmingai nebereaguoja į pelkynams artimesnę „pajūrio meteorologiją“. Net kai užgelia sąnarius, „laužo“ kaulus ar kamuoja podagra.

Būk Dainium Kepeniu – „lengvai nenusikosėsi, tik neinkšk, nebūk menkysta“. Gamta pati užgrūdina, tik jai paklusk, jausk ją, o privalai, nes juk pats esi Gamtos dalelė. Kitaip... Džiazinės eilutės: „Neprognozuojami žmogaus veiksmai – lengvai prišaukiami keiksmai“.

Jūra, pajūrio smėlynai rudens-žiemos laikotarpiu yra atšiaurūs, kaip vilkų žvilgsniai, kaio gyvatynų kupstai „Vandentiekio“ teritorijoje už Vėjų gatvės Palangoje.

Įprasti čia gyventi reikia laiko. Pirmų 20-ies metų. O tada jau niekur nesinori išvažiuoti. Čia – ekologiškas dangus ir priejūrių erdvės. Visur kitur, ypač didmiesčiuose – naftos ir plastmasių dvokas. Dūsti.

Bitei sunkiausia būtų išlipti iš pačios susinešto medaus, o palangiškiui – iš smėlynų ir jūros. Palanga tampa gyvenimo „kraujo grupe“. Ir... vėjų, vėjų, vėjų... nepaliktum. Vaivorykštinio vėjų kokteilio. Siutina, o nepaliktum. Genančio Ronžę atgal į Kretingos rajono laukus, į Paronžių kaimą, sukeliančio sausio bangų štormus ir, atrodo, nesiartink prie jūros, ten kur „Ronžikė išteka į jūrą“, kaip sako man Saulėtekio tako kaimynas Rimas, – „išteka“, o ne „įteka“, jis yra palangiškis, o su palangiškiu ginčytis net ir nepatartina. „Mulki, klausykis, mas patvarkysma tus invalydus, mas asam aštuoni pryš du, kuodel mas turem su tapkikem priš anus vaikščiuot, tegul any... Mas – senbuviai“, – aiškino savo tiesas vieno nusiskundimo autorius, nors bandžiau įrodynėti, kad yra etika, logika, padorumas sąžinė, moralumas, elementari žmogiškoji kultūra, kad silpnesniam reikia dažniau padėti, prisitaikyti prie ligotesniųjų.

Žmogaus egoizmas, jo geismas sotesnių privilegijų net ir silpnesniųjų sąskaita šiame „kapitalistėjime“ nuplėšė dorovingąsias kaukes net nuo kai kurių „sąžiningus“ vaidinusių partiečių. Bet gal taip ir turi būti? Šiomis dienomis į savo dienoraštį įsirašiau žinomo lietuvių prozininko, 1935-04-11 Gruzdžiuose (Šiaulių raj.) gimusio, branduolinę inžineriją Nebraskos ir Northwesterno universitete studijavusio ir JAV, Marylando universitete profesoriavusio Kazio Almeno mintis. Padūkėlis! Norėdamas pažinti pasaulį, jo sandarą, gamtą, archeologiją, žmones ir jų prigimtį, pomėgius, „smegenų slėgį“ įvairių kraštų gyventojų kaukolėse K. Almenas motociklu yra pasiekęs Afriką, Sudaną ir dar toliau. Pažinimo turtų niekas nepakeis.

Bet štai ką rašo Kilimandžaro apeivis, talentingasis lietuvis Kazys Almenas apie savo kelionę 1968 metais.

„Nuo Sudano vidurio iki Ugandos per Zambiją kelių nebuvo. Važiuoji ne keliais, važiuoji takais, per savaną (panašiai savo visureigiais palangiškiai „mašinistai“ yra pasiekę Baikalą, Šamanką (G. G.). Tačiau pavojaus, sakyčiau, buvo nulis. Visi buvo draugiški, žvėrys tik mūsų sąmonėje yra kažkoks pavojus. Žvėris žmogui nėra joks pavojus, nes visi žvėrys žmonių bijo, vengia ir nepuls. Įvyksta tokių dalykų, bet tai jau psichopatiniai atvejai.

Reikalas paprastas: Homo sapiens ir tie žvėrys tūkstančius metų gyveno vienoje vietoje, o žmogus buvo pats stipriausias sutvėrimas šioje planetoje, ir niekas su juo konkuruoti negali. Išliko būtent tie, kurie žino: kai pajauti žmogaus kvapą – prie jo nelįsk!

Visiškai be jokios baimės gulėjau savanoje ir girdėjau riaumojant liūtą, bet žinojau, kad jis manęs nelies. Kur atsiguldavau – ten ir miegodavau. Daugiau nei liūtų baimindavaus uodų, kurie naktį Afrikos prerijose paverčia kankyne“, – knygoje „Motociklu per Afriką“ įspūdžius aprašė neeilinio intelekto lietuvių rašytojas K. Almenas. Žmogus nieko nebijo. Nė liūto, nė ryklio. Ko vyrai plaukia („eina“) laivais į jūras, vandenynus?

Būtinybė išgyventi. Egzistencijai – savo, šeimos išlikimui. Duonai. Pinigams. Be pastangų, be darbo nėra nė to, nė to. Vaikai – plikabambiai.

Per 66 metus sutikau, pažinau daug smalsuolių, pasiryžusių įminti šio „Pasaulio paslaptis“. Ypač daug panašių „mažvaikių“ tarp žurnalistų, literatų, kuriems kaip duona svarbi ir „makulatūrinė veikla“. O gal ne? Išminties paieškos – „kas“, „kur“ yra ir „kodėl“? Tai labai rūpėjo ir „Nemune“, „Valstiečių laikraštyje“ dirbusiam, jūromis-vandenynais plaukiojusiam giminiškam kolegai Vitui Žvirdauskui, su kuriuo vyno taurėmis irgi esame susidaužę dar Pauliaus Širvio namuose Vilniuje, Ukmergės gatvėje 1968 metais. Štai laikau rankose V. Žvirdausko „Nemune“ išleistą (1993) apsakymų ir apysakos knygą „Šeštasis keleivis“. Po rudeniškai mąslaus Vito Ž. portretėliu, tarsi asmeninis „credo“, vainikuojantis ir bendražmogiškąjį egzistencinį „orgao“ (gr. – „degu aistra“) išspausdinti šie rašytojo sakiniai: „Jos duso gelmių triumuose, švokštė prikaustytos prie irklų, ošė burlaivių drobėse. Ir šiandien jos gyvos supasi ant pilkų metalinių stiebų. Kaip tarp vaivorykštės spalvų, nėra tarp jų ribos. Visais vandenynais lydi jūreivius. Vienus užgrūdina, kitus pražudo. Visiems pažįstamos septynios aistros: „Siaubas, Badas, Troškulys, Vienatvė, Nežinia, Viltis, Ilgesys“.

Aš taip pat tarp ištikimųjų „minimaliam maksimumui“. Tarp tų, kurie kai kada, tik iššokę iš lėktuvo, ima galvoti, ar pasiėmė parašiutą ir kur, kaip teks nutūpti? Teko nudegti, bet nesudegti. Šėtono pradžia, Likimo angelo – tęsinys. Laimingas finišas. Tad ir rašyčiau: „Nesmerk pagalvės, ant kurios guli“.

Nuo sau skirtos dvasinės meteorologijos niekur nepabėgsi.

O kam bėgti? Štilis mane migdo. Daugumai palangiškių ir viso pajūrio gyventojų rūpi štormas. Sausio 12-ąją, kai jūra varė Ronžę visomis jėgomis į Palangą, užsidėjau brolio – ukmergiškio publicisto Kęstučio dovanotą šiltą Maskvos milicininko „šapką“, pasiėmiau Litą ir ant jūros kranto šaukėm: „Žiema, išvaryk lietų!“ Ir po įspūdingos jūros štormo ir „Vėjų mugės“, kai Ronžės molo akmenys skraidė į upelį ir smėlynus, kaip vaikų žaisliukai (tai ir rodė Žiemos sugrįžimą), pirmadienio rytą idealiai baltas kilimas gražiai užklojo Palangą ir krašto smėlynus. Sniegas pagerbė legendinę lietuvių tautos datą – neužmirštuole paženklintą 23-ąją Sausio tryliktąją, kai ir palangiškiai, menu, nejausdami nuovargio, važiavo nuo Savivadybės autobusais į Vilnių, į Seimo aikštę. Už tai ačiū palangiškiams ir šiandien.

Gamta pagerbė ir šią dieną gimusį, Palangai visada simpatizavusį populiarų lietuvių rašytoją, eseistą, poetą, puikų žmogų, draugą Jurgį Kunčiną (1947–2002):

Todėl ir suspėjom! Žvilgsniu bei rankom sukibę

Lėkštą krantą prieinam – basi, išalkę ir godūs

Laimingais veidais perlipam apverstą botą

Ir lyg sprogimas apakina ūžiančios jūros šviesybė

(Jurgis Kunčinas, eil. „Kelionė prie jūros“)


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Prieš kurį laiką „Palangos tiltas“ palangiškių teiravosi, ar jie patenkinti komunalinių paslaugų kokybe ir jų kaina. Į redakciją užsukęs palangiškis Antanas Butkevičius, šiuo metu jau besimėgaujantis užtarnautu poilsiu, pasidalino, kokios klaidos visgi bado akis ir ką būtų galima ištaisyti. Tiesa, pasak pašnekovo, jos nedidelės, pastangų...


Palanga maudynėmis jūros vandenyje netolimoje ateityje galės vilioti ne tik vasarą, bet ir šaltuoju metų laiku – trečiadienį Vyriausybė apsisprendė perduoti Palangos miesto savivaldybei jūros vandens siurblinę bei inžinerinius įrenginius, tai atveria galimybę ateityje tiekti jūros vandenį kurorte veikiančioms sveikatinimo, gydymo bei apgyvendinimo įstaigoms.


Ir aš peršuoliavau lietuvių iš visų kraštų gabumus, darbštumą liudijantį Palangos gegužinį 2016 metų kermošių. Čia vartotina naujos kartos sentencija: „Susirinko visi Lietuvos „bogatyriai“. Analogija rusiškam „bogatyri“. Prasmė – panaši: „Galingas ir gerovėje gyvena tas, kas šventei jau...


„Palangos tilto“ redakcijos duris, artėjant Kalėdoms, vis dažniau praveria geraširdžiai, žinantys, ką reiškia meilė ir dėmesys kitam, palangiškiai- redakcijoje gausėja Kalėdinių dovanų, paaukotų laikraščio gerumo akcijai „Padovanokime vaikui mažą Kalėdų stebuklą.“


„Palangos tiltas“ pakalbino ir dar vieną Palangos miesto Garbės pilietį, ilgametį Palangos Senosios gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Joną Brindzą. 2013 m. Garbės piliečio titulas jam suteiktas po to, kai nemaža dalis visuomenės kreipėsi į Savivaldybę su prašymu suteikti J. Brindzai šį titulą. Kilęs iš Dzūkijos Ilgametis Palangos...


Vyriausybės siūlymu nuo kitų metų visos Lietuvos savivaldybės turėtų pačios skirstyti ir mokėti šildymo bei vandens kompensacijas nepasiturintiems gyventojams. Iki šiol tai buvo atliekama penkiose eksperimentinėmis vadintose savivaldybėse, kuriose tokių kompensacijų gavėjų skaičius nuolat mažėjo. Palangoje, kaip ir kitose 55 savivaldybėse, nuo šių metų...


Palangos gyventojai, net suvažiavėliai čia iš kitų Lietuvos regionų užsibuvo po 20-30, o ir daugiau metų, nes užsigrūdino ir skausmingai nebereaguoja į pelkynams artimesnę „pajūrio meteorologiją“. Net kai užgelia sąnarius, „laužo“ kaulus ar kamuoja podagra.


Šimto metų jubiliejų švenčiantis palangiškis Pranas Šedys ketvirtadienį sulaukė miesto vadovų dėmesio – itin garbingo amžiaus sulaukusį kurorto gyventoją išskirtinio gimtadienio proga pasveikino miesto mero pavaduotojas Saulius Simė.


Pirmąjį „Palangos tilto“ priedą moterims „Smiltė“ pradedame su jauna, aktyvia, stilinga, sportiška, jaunatviška, energija trykštančia Palangos senosios gimnazijos Kūno kultūros mokytoja Ingrida Želniene. „Kokia mano grožio paslaptis? Meilė gyvenimui!” – atviravo moteris kalbėdama apie neblėstantį grožį ir jaunystę.


Kiekvienam palangiškiui – po mero nuotrauką

Šarūnas VAITKUS, Palangos miesto savivaldybės tarybos narys, 2010 02 15 | Rubrika: Miestas

Šalies politikų veiklą prižiūrinti Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) greitai išmoks visų Palangos valdžioje esančių Tarybos narių pavardes. Vien per praėjusius  metus ši komisija pripažino, kad Viešų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą yra pažeidę šeši savivaldybės Tarybos nariai.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius