Gal 2016 metais daug kuo ir nenudžiuginsim, bet mažiau vienas kitą liūdinkim

Gal 2016 metais daug kuo ir nenudžiuginsim, bet mažiau vienas kitą liūdinkim

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2016 01 04

Aš nebijau išgirsti: „Nutilk, filosofe“. Ne. Ir kalbėsiu, ir rašysiu, nors buvo gyvenimo keliuos ir tokių „TSKP pareiškėjų“, dar 1964–1969 metais „raudonpelkės“ Kelmės rajone: „Mes tau uždrausim rašyti“. Kas taip geidė – jau numirę. Rašysiu bent iki Algio Čekuolio metų. Mintys, kojos, mašinos ir moterys privalo būti judinamos. Kitaip – korozija. Inkontinencija. Palangiškiai tartų: „Nuperizmas“. Vadovaujuosi optimištišku principu: „Manęs galima ir nekęsti, bet nemylėti – neįmanoma“.
Mūsų dabartinė viešuomenė sparčiai svetimėja todėl, kad vis mažiau bendrauja, nyksta noras susikalbėti „jausmiškai“, dažnas – vienišas, nors Palangos „Carmiestyje“ turi „Svečių namus“, nors spintos nuo puošnių rūbelių lūžta, kieme naujausio modelio mašina, net dvi šeimai, bet vairuotojų veidai – nuliūdę: visi – tekinom, skuba, lekia, tarsi žemaitis „Kuostis jaują padegęs“... Tempas, daiktų ir pinigų gaudynės, visko daug, tik širdies žodžių – maža. O ko mes ateinam į šį pasaulį, ko tėveliai, planuotai ar neplanuotai pasišaukia? Išsišnekėt! Svarbiausias tarp visų gyvųjų yra tarpusavio bendravimo, susikalbėjimo, žmogiško giminiškumo ryšys. Nenori klausytis? Todėl ir varom vienas kitą „ššš... ėko pjauti“. Gal aš ir „paskutinis tarybinis lietuvis“, bet tikrai – ne egoistas, geidžiantis lobti kito sąskaita, mano prigimčiai svetimas bet koks psichologinis „Žmogaus žlugdymas“, kėslai, klasta, politikierių susitarimai „apžaisti“ konkurentus. Aš – už kolektyvizmą, tik už draugišką susikalbėjimą, nes...
Jau nebeaišku, ko tikėtis:
Lietuviai – „Prekių etiketės“,
Gyvatėm prie lentynų rangos,
Vienodi, kai ir jūros bangos...
------------------------------------
Jei mintys rūbų spintoj baigias,
Ištirpsim, kaip „globalės snaigės“.
P. S. Gal kai kam aš – idiotas:
„Rojus ne visur parduotas“.

Daug dešimtmečių esu lietuviškos gyvensenos stebėtojas. Rašiau apybraižas, reportažus iš kolūkių ir tarybinių ūkių Kelmėje, gamyklų, Mokslų akademijos institutų, Vilniuje, mokyklų, kalbinau socialistinio lenktyniavimo nugalėtojus, Klaipėdoje, girtuoklius ir neregius, klebonus, prezidentus, daktarus ir tarybines prostitutes Palangoje, valgiau tarybinių ministrų ikrą, ungurius ir su Kelmės milicijos viršininku gėrėm samagoną sodybos kieme, ir jis mokė: „Kai žmona klaus, kur vaišinaisi, sakyk – „Užkurių pasitarime“. Niekur, niekad neprarask noro juokauti, tik nepavirsk juokdariu. Nekaltas melas nėra blogai. Tik sau nemeluok. Beje, tai ir yra sunkiausia“, – kalbėjo Kelmės milicijos viršininkas Povilas K. Lietuviškasis kolektyvizmas dvasiškai nenuskurdino nė vieno, nes neišnyko „Maišto dvasia“, prasiveržusi į kolektyviškiausią „Baltijos kelią“. Kas buvo vidujai padorus žmogus – neengė ir tada bendrataučių, sąžinės nepragėrė taip pat, kaip ir noro dalintis kąsniu su alkanesniu, biednesniu. Keista: siela išlikdavo blaiva stebėtoja baliuose, šventėse net tada, kai kojos neranda durų kūną išvesti namo... Atminis – negirta. Vynas – laikinas.
Čia vėl prisiminiau Paulių Širvį, Joną Strielkūną, Martyną Vainilaitį, Marcelijų Martinaitį, vėl – Rimantą Šavelį, Bronių Bušmą, – visus kurie kolektyviškai pažvalėjo, bet „Nepragėrė proto. Nenualėjo“. „Jeigu žmogus žmogui – žmogus, tai ir kitas – žmogiškas“. Žmogiškas nevirkdo kito. Nedaro „Ašarų biznio“, o juk taip dažnai botagais vienas kitą vaikom, kai kam jau net šlapimas nesilaiko! Dabar visur dominuoja žodis – „Projektai“. Pagrindiniai? „Menas yra pinigai“. Arba: „Ne piniguose laimė. Laimė – kai jie nesibaigia“. O principai, ambicijos? Kolektyvizmas ar bepozicinis egoizmas?
„Aš galvosiu taip, kaip jūs parašysit“, – linkčiojo galvą ryški, kaip praėjusio gruodžio snaigė, nūdienos pajūrio politikė, o ją „protinęs“ šių eilučių autorius (už kelis kavos puodelius!) ėjo į Darbo biržą, ten gavo „privalomą“ siuntimą ir, bet kokias nuoskaudas paslėpęs, sąžiningai ir ramiai grėbė lapus Birutės parke, ir dėkingas likimui, atradęs būdų taip sutvirtėti ir mintim praturtėti: „Mano ašaros sūrios man vienam“. Guodžiausi: „Įeik į kito padėtį. Nenorėk visą gyvenimą būti vien tik rašančiu dirbančiųjų rimtus darbus stebėtoju. Išbandyk“.
Šiaurės Europos ir Azijos miškuose gyvena mažas žvėrelis, pagarsėjęs savo sniego baltumo žieminiu kailiuku. Tai šermuonėlis. Paklusdamas instinktui, jis laikosi kuo toliau nuo bet kokių nešvarumų, ir tokiu jo valyvumu pasinaudoja medžiotojai. Jie nespendžia šermuonėliui spąstų, bet suranda jo urvą arba drevę, išteplioja angą ir vidų purvu, o tada užpjudo žvėrelį šunimis. Išsigandęs jis bėga prie savo urvelio, bet į nešvarius namus jis nė už ką neis! Saugodamas savo baltą kailiuką, šermuonėlis žūsta nuo šuns dantų, bet lieka švarus. Jam švara brangesnė už gyvybę.
Kas yra nuodėmė. Tai viskas, kas suteršia mūsų dvasią. Tai ne tik blogi poelgiai ar bjaurūs žodžiai, tai ir nešvarios mintys, kurios žinomos tik mums vieniems. Kartais tas nematomas purvas skverbiasi į mūsų vidų taip atkakliai, kad reikia didelių pastangų apsisaugoti nuo jo. Taigi reikia mokėti tam tikrą kainą. Laimė, ne gyvybės kainą, kaip tam šermuonėliui, bet jei norime turėti švarią širdį, reikia būti budriems, kad neprarastume bodėjimosi nuodėme jausmo, vidinio padorumo ir sąžininigumo ne tik sau, ir aplinkiniams. Kai eilinį kartą patirsime „purvo ataką“, prisiminkime Dievo kūrinį šermuonėlį, kuriam švara brangesnė net už gyvybę.
Žmogau, pasitarkim! Tu lauki tik savęs? Palauk ir manęs. Mūsų. Atauškim ir mes. Proto. Padėkim vienas kitam gyventi, neleiskim dvasiškai nuskursti. Šį pasaulį mylint skirkime žodžius „Volvo“ nuo „vulva“.
Ankstesni lietuviai buvo šnekesni. Gerbė vienas kitą ir knygas. Nemeluotai draugiškesni. Liberalusis kapitalizmas priveisė, kaip rusai sako, daug „svoločių“. „Nei aš baltesnis, nei tu juodesnis“, mielas tautieti (ir palangiški!), bet nėra skaudžiau, kai sužinai ir pamatai savųjų susvetimėjimą. Grubumą. „Atžagarkas“. Už Šatrijos kalną didesnį godumą. Pavydą. Akmenis daug lengviau tampyti (tik pailsi, nurimsti, sutvirtėji!), negu lietuvio charakterį, daugelio žmonių „žodžių skaldą“. Nemeilės apraiškų jau gausu net mokyklose, vaikų ugdymo įstaigose. Betgi Blogis, nemeilė atiteka jau genetiškai, su mielųjų tėvelių sėklytėmis, – iš šeimų, iš kasdien daiktais vis turtingesnių namų, ir nei auklėtoja, nei mokytoja „to vaiko“ neperdarys. O kas yra Meilė? Gerumas. Vėjas pietys. Švelnumas. Šviesūs prisiminimai. Atjauta. Ilgesys. Nekenkimas. Sielą glostantis geras jausmas.
Jei būčiau gruzinas, pakelčiau tostą už moterį, kuri į šlapius vyro batus prigrūda sausų senų laikraščių. Kad rytą vyras vėl galėtų sausai eiti į darbą ar medžioklę.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Šią šeimą neabejotinai suvienija bendras pomėgis. Tuomet visi šeimos nariai daugiau praleidžia laiko kartu, visi supranta apie ką eina kalba, kai užverda karšta diskusija. Tą patvirtino ir Aurelijos, Alvydo, Justės ir Roko Jocių šeima. Jiems visiems labai patinka krepšinis. Vaikus, galima sakyti, šiuo žaidimu užkrėtė tėtis Alvydas, tačiau ne...


  Aukštai kartelę iškėlusi Palanga ir 2016-aisiais įgyvendino ne vieną miesto infrastruktūrai svarbų projektą, o mintyse – jau kiti darbai, kurių didžiausiam šalies kurortui teks griebtis Naujaisiais metais. Likus vos porai dienų iki 2017-ųjų, „Palangos tiltas“ paprašė miesto mero Šarūno Vaitkaus įvertinti besibaigiančius...


Gegužės 20-22 dienomis Palangoje vyks tradicinė vasaros sezono pradžios „Myliu Palangą 2016“ šventė. Miestas tikisi sulaukti daug svečių. Kad atvykusių automobiliais šventės dalyvių nuotaikos neaptemdytų patirti nepatogumai, mieste laikinai bus keičiama eismo tvarka.


Aš nebijau išgirsti: „Nutilk, filosofe“. Ne. Ir kalbėsiu, ir rašysiu, nors buvo gyvenimo keliuos ir tokių „TSKP pareiškėjų“, dar 1964–1969 metais „raudonpelkės“ Kelmės rajone: „Mes tau uždrausim rašyti“. Kas taip geidė – jau numirę. Rašysiu bent iki Algio Čekuolio metų. Mintys, kojos...


Žmonės, teigiantys turintys ypatingų galių bei sugebėjimų, neretai sukelia abejonių, tačiau vis tik jie kelia nepaprastai daug susidomėjimo. Palangoje gyvenantis bioenergetikas Arvydas Daškus tvirtina matąs žmonių auras ir tikina, jog šį gebėjimą turi kiekvienas, tik reikia jį išvystyti. Knygų autorius, ne vienos televizijos laidos dalyvis teigia, kad po fizinio kūno...


Ilgąjį „mindauginių“ savaitgalį Palangos miesto svečius bei poilsiautojus svilino saulė, tad nenuostabu, kad paplūdimyje žmonių buvo gausiau nei silkių statinėje. Bėda, kad jų dalis pažeidinėjo miesto nustatytas viešosios tvarkos taisykles, kurių, beje, keli tuzinai. Palangos miesto savivaldybės paplūdimių ir jų maudyklų įrengimo bei eksploatavimo ir saugaus elgesio...


Šeštadienį Palangos Birutės parkas pakvies į šventę – kurorte bus minima tradicinė, jau aštuntoji Birutės parko diena, kurios metu gamtos apsuptyje visą dieną šurmuliuos renginiai.


„Palangos tiltas“ prieš mėnesį paskelbė straipsnį „Vietoje valdžios pagalbos –grasinimai bauda“, kuriame rašėme apie Vilimiškės kelyje gyvenančios Ritos Staniuvienės bėdas. Moteris skundėsi, kad į tą patį namą atsikėlęs kaimynas Zigmas Kubilius per kelis metrus nuo moters šulinio įsirengė kanalizacijos duobę, iš kurios...


Vartotojų pasitenkinimas ilgą laiką buvo svarbus tik privačiam sektoriui, tačiau visuomenės poreikiai tapo svarbūs ir viešųjų paslaugų sektoriui. Žmonės nori žinoti, kur ir kaip panaudojami jų sumokėti pinigai, kaip nustatomi paslaugų gyventojams tarifai. Mūsų kurorte viešąsias paslaugas teikia penkios uždarosios akcinės bendrovės: „Palangos šiluma“...


Šiais mokslo metais mokinių mažiau

„Palangos tilto“ informacija, 2009 09 02 | Rubrika: Miestas

Prasidėjus mokslo metams ir nuvilnijus per miestą Rugsėjo 1-osios šventės akordams, tenka mokiniams krautis kuprines ir užsirašyti pamokų tvarkaraščius. Vasara užleidusi rudeniui vietą, atnešė kartu ir naujų darbų sąrašą, vienas iš jų ir pats svarbiausias mokiniams – kasryt keltis ir lėkti į mokyklas. Šviečiantys mokytojų veidai laukia sugrįžtančių ar naujai atėjusių mažųjų ir be abejo...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius