Irena Valužė: „Palangiškiai ir visi lietuviai, gyvenimas tęsiasi ir po šešiasdešimties!”

Irena Valužė: „Palangiškiai ir visi lietuviai, gyvenimas tęsiasi ir po šešiasdešimties!”

2018 11 08

Kartais pareigingai stoviu gatvėje ant šaligatvio laukdama, kada pro mano nosį prašvilps autobusas, ir aš saugiai galėsiu pereiti gatvę. Tačiau kartais, nė neatsigręždama, skuodžiu į kitą gatvės pusę. Žinau, kad taip rizikuoju savo gyvybe... Šis nutrūktgalviškasjausmas - suspėsi ar nesuspėsi - atsirado visai nesenai, ir tai yra rizikinga: gali nebesuspėti pamatyti už gatvės posūkio atlekiančio autobuso ir...
...jau mėnuo, kai aš vėl gyvenu Anglijoje. Šiandien į šoną numetusi visus buitinius rūpesčius, ištrūkau iš miesto ir važiuoju į savo kaimą. Prisipažinsiu, labai laukiau šio susitikimo.
Prieš pusmetį sugrįžusi namo į Lietuvą (15 metų gyvenau UK), ilgėjausi šio mažo gamtos stebuklo. Dažnai,namuose užmerkusi akis, keliaudavau juo, ištiesusi rankas, stovėdavau toje vietoje, kur galėdavau mėgautis prieš mano akis atsiveriančia jūros panorama,upe,prieplauka,kuria, tyliai pupsėdami, motorinėmis valtimis į jūrą plaukia žvejai,pakrantėmis vaikšto žmonės,žaidžia vaikai, laksto keturkojai žmonių augintiniai, o ant aukšto kalno matosi visas pajūrio miestelis. Pavargusi, ar norėdama dvasiškai atsigauti,visada važiuodavau į Teignmouth-ą.
Atvažiavusi į savo krantą,nepamiršdavau prisirinkti kriauklių. Jos - visai nepanašios į kitas, nugludintos atoslūgių ir potvynių jūroje,atklysta į šį krantą pailsėti.Paėmusi į savo rankas perlamutru žvilgančias jūros sagas, visada jausdavau,kaip mano delnu pradeda tekėti vėsi jūros galia. Ji, įsiskverbusi į mano kūną, užpildydavo visus mano kūno energetinius plyšius. Tokiais savo gyvenimo momentais neretai pagalvodavau:tik praradęs pirmykštę savo formą, tampi tuo,kokiu buvai sutvertasgimstant. Tampi savimi.
...pusmetį pagyvenusi Lietuvoje pamačiau, ką veikia mano krašto,kuriame gimiau ir augau, balzakiško amžiaus moterys. Jos gražios, skoningai apsirėdžiusios , turi vyrus,draugus ir drauges . Sakyčiau, jos mėgaujasi branda, džiaugiasi, jog gyvena tokiame nuostabiame gamtos kampelyjekaip Palanga. Iš tiesų, ko gi daugiau žmogui reikia:vaikai užauginti,buitis sutvarkyta,pensija(kad ir vargana) kiekvieno mėnesio dešimtą dieną...
Palanga-kurortinis miestas,todėl daugelis moterų vasaromisprie pensijos prisiduria nuomodamos butus ar namus poilsiautojams.Taigi,jos dirba. Pasibaigus vasaros sezonui, jos gal įgyvendinti savo svajones . Kitos,neturėdamos galimybės papildomai užsidirbti,vaikšto tokios pat gražios - lietuvės pasižymi didžiule išmone ir skoniu gerai atrodyti - ir gyvena „nuo“ „iki“.
Yra laimingų,kurios dar turi galimybę dirbti, tačiau atėjus kiekvienam gimtadieniui, jos dreba ar bebus reikalingos,ar nepasakys viršininkas, kad gal,drauguže,tau jau laikas į užtarnautą poilsį?
Žmogus visą gyvenimą sukaustytas baimių.Jas kelia ir pinigai. Pamenu,prieš daugelį metų ta tema kalbėjausi su vienu jaunu menininku. Anot jo, „kai pilvas gurgia,lieki su kūnu“.
Skrisdama lėktuvu į Angliją, susipažinau su labai miela savo bendrakeleive,Rozalina. Brandaus amžiaus moteris pasakojo,jog Londone gyvenanti jau daugiau nei dešimt metų. Kadangi buvo labai sunku jai išsinuomoti butą su savo augintiniukatinu, tai ji, kad ir nelabai prestižinėje Londono vietoje, surizikavo ir įsigijo butą. Iš banko pasiėmusi paskolą, baigia ją išmokėti.
Anksčiau Rozalina daug metų gyveno su savo draugu, šiandien jo nebėra, liko tik katinas. Kiekvieną kartą grįždama iš darbo į savo buveinę,Rozalinadžiaugiasi asmenine ramybe,o išėjusi į savo miniatiūrinį sodą,svajoja. PoniosRozalinos vaikystė prabėgo Palangoje.Mirus senelei,tėvai labai greitai pardavė jos namus. Ji iki šiol negali atleisti tėvams, kodėl jie taip pasielgė, todėl pats didžiausias Rozalinos noras - susitaupyti pinigų ir, įsigijus nekilnojamą turtą Palangoje, senatvėje sugrįžti į savo vaikystės miestą. Išsiskiriant aš šiai mielai bendrakeleivei to nuoširdžiai ir palinkėjau.
Pažįstu ne vieną balzakiško amžiaus moterį Anglijoje ir čia, Lietuvoje. Ar skiriasi jos nuo mano pažįstamų palangiškių?
Skiriasi vienu ir pačiu didžiausiu bruožu: jos laimingos, kad turi pinigų ir kad joms nereikia per daug sukti galvos dėl rytdienos. Kiekviena taip pat turi svajonių ir jas įgyvendina. Vienos remontuoja namus Lietuvoje, kitos nori pastatyti mažą namelį ant upės kranto, trečios planuoja keisti gyvenamąją vietą ir pirkti nekilnojamą turtą arčiau savo vaikų ,o ketvirtos - pirkti namus Ispanijojear kitoje šiltoje pasaulio vietoje.
Blogi vyrai padaro mus stipriomis, ir tik geri-laimingomis...
Apie pinigo naudą ir jo pinkles galima pasakoti daug. Ypač, kai pinigai ne tik laimę žmogui neša, bet ir bėdas. Bet ne apie turtuolius dabar eina kalba. Mokėti valdyti finansus yra didžiulis menas, ir ne kiekvienam jis duotas.
Sugrįžau į Lietuvą galvodama,jog aš dar turiu pakankamai jėgų ir noro būti naudinga savo miestui, Lietuvai. Galiu dirbti, rašyti straipsnius.Tuo labiau,kad jau eilę metų tai ir dariau, tačiau už „kapeikinį“ atlygį.
Esu dėkinga likimui, jog Lietuvoje sutikau labai daug puikių žmonių, kurių darbai, mintys ar kūryba negali nežavėti. Visada žavėdavausi ir žaviuosi jaunais žmonėmis,kurie prisitaikę prie nelengvų ekonominių sąlygų, sugeba „suktis“, ir,sakyčiau, gerai gyvena. Jie gali savo šeimai suteikti stabilią finansinę būklę ir į jokius užsienius nesižvalgo.
Yra tik vienas bet...Šalies gerovė turėtų atsispindėti vidurinėje jos klasėje. Ji Lietuvoje yra skurdi.
Pusmetį Lietuvoje besiklausiau politikų postringavimų, kaip, neva, reikia grąžinti lietuvius į Lietuvą. Šią vasarą nuskambėjusi grandiozinei dainų šventei, sujungusiai visas pasaulyje gyvenančias lietuvių bendruomenes, buvo įrodymas, kad mes esame. Dainų šventė pasibaigė, emigrantai sugrįžo į savo namus Los Andžele, Niujorke ar Londone.
Kad ilgai nepostringaučiau,pasakysiu:grįžau į Angliją, „savo miestą“,kuriame penkiolika metų gyvenau ir dirbau. Po pusmečio sugrįžusi, atradau tai, ką buvau jame palikusi - socialinės, sveikatos garantijos. Įsidarbinau miesto ligoninės restorane asistente.Po dviejų savaičių restorano vadovybė pasiūlė man kontraktą. Mano savaitės alga daugiau nei dvilietuviškos pensijos, kurias kas mėnesį man moka Lietuva. Sakykite,kaip galima pragyventi gaunat „bomžišką“ 133 eurų pensiją? Nors Lietuvoje turiu 25 darbo stažą.
Darbas Anglijoje - nelengvas,pavargstu, bet atėjus savaitgaliui,aš galiu išvažiuoti į savo kaimą,su draugais pasėdėti kavinėje , nusipirkti tai, ko kitos moterys Lietuvoje dažnai sau leisti negali. Pinigai atneša laisvę ir stabilią būseną gerai jaustis.
Anglijoje dar labai šilta,mažai lietaus,todėl savaitgaliais žmonės stengiasi pasimėgauti gamtos malonumais.Viena draugė pasakojo,jog ji tiek daug šiais metais prisirinkusi baravykų,kad dalinusi visiems savo draugams. Žiūrint pro dviaukščio autobuso langą supranti,jog apie jo didenybę rudenį pasakoja nebent ant žemės nukritę lapai ,kuriuos šalikelėje pakelia pravažiuojančios mašinos.
Ruduo įsibėgėja,o jau parduotuvių vitrinose ruošiamasi didžiausiai metų šventei-Kalėdoms.Paradoksas,bet prie jo britai jau seniai įpratę.Po Helovyno (Halloween, mūsų atitikmuo - Vėlinės) ateina Kalėdos,kurios suburia ir jaunus,ir senus.
Mano pamainoje dirba vyresnio amžiaus žmonės - beveik visi šešiasdešimtmečiai.Dirba taip pat sunkiai,pavargsta, tačiau dauguma jų čia dirba jau po trisdešimt metų.Kitaip tariant, iki užtarnauto poilsio,pensijos, ne itin daug. Dirba, nes žino,kad kompanija, kurioje dirbame, NHS, yra remiama pačios Anglijos karalienės. Žmonės, išdirbę čia beveik visą savo gyvenimą,vėliau galės mėgautis gera pensija. Kad kas nors Lietuvoje pasikeistų dėl senų žmonių ateities, reikia turbūt dar ne vieno dešimtmečio. Gal tuomet sulauksime valdžioje žmonių, vertų politiko vardo?
Anglijoje aš nežiūriu televizoriaus-nenoriu, užtenka interneto. Paskaitau tai,kas man patinka. Kas rytą ar vakarą - eidama, ar sugrįžusi iš darbo - klausausi aktorių trio.
Šių mano mėgstamiausių atlikėjų dainų žodžiuose atsispindi ir mano pačios vidinė būsena - judrioje miesto gatvėje nebijau bėgti į kitą gatvės pusę. Gyvenu čia ir dabar,ir ,kaip dainuoja grupės solistas Kostas Smoriginas: „Mirtis man padovanojo akmenį,o aš iš jų girnas padariau“ ...
Gyvenimas tęsiasi ir po šešiasdešimties. Niekada nenešiojau laikrodžio. O jei jis dar įkyriai tiksėdavo ant sienos, mesdavau jų lauk. Šįsyk, nuvažiavusi į sekmadieninį turgų nusipirkau mažą, „kokokolinį“, supraskite, reklaminį, laikroduką. Naktimis girdžiu jo monotonišką tiksėjimą. Jis manęs nebeerzina...Mudu susidraugavome, juk mudviejų laikas priklauso nuo to, kiek mudu norime būti kartu kiekvieną vakarąar rytą. O mano teisė jį prisukti ar ne...

Irena Valužė
https://irenavaluze.com/

 


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius