Gatvės apklausa

Klausimas: Ką Joninės reiškia patiems varduvininkams, kokių tradicijų laikosi

– Per Jonines dažnai tenka šokti, linksmintis, toks darbas. Kartais mieliau norėčiau tiesiog pasimėgauti laužu, paliekant šokius kitiems. Tačiau visuomet mane kolektyvas pasveikina ir labai pakelia ūpą.
Mano vardas anksčiau labiau nepatikdavo, tačiau laikui bėgant pripratau, gyveni ir niekas nebeerzina. Mane namie kitaip artimieji vadina. Tačiau turiu pasakyti, kad Joninės yra labai graži šventė. Ji švenčiama gražiausią metų dieną ir naktį, tad verta pasimėgauti šia švente.

- Janina Serapinienė

– Anksčiau su žmona kasmet dalyvaudavome Joninių iškilmėse mieste, tačiau pastaruoju metu jau nedalyvaujame. Dabar švenčiame, jeigu tądien ateina artimieji. Į Jonines specialiai nieko nekviečiame, tačiau visuomet džiugu, kai kas užsuka. Mums su žmona Zita Joninės asocijuojasi ir su mums kita labai svarbia diena – vestuvių diena. Šiemet birželio 22-ąją sukanka 61 metai, kai mes susituokę. Mums tai – labai didelė šventė. Džiaugiamės, jog kartu išgyvenome tiek metų. Daugelis stebisi, kaip mums pavyko taip ilgai kartu išgyventi. Ot, pavyko! Kai mudu tuokėmės, nusprendėme specialiai pasirinkti tokią dieną – ilgiausią dieną metuose. Tuomet dar pajuokavome, kad ilgai ir gyvensime.
O Joninės mūsų šeimoje nuo seno buvo minimos. Mano tėvelis buvo Jonas, aš – taip pat. Gyvenant kaime kaimynai ateidavo pasveikinti, apvainikuodavo, vainikai būdavo apkaišyti pinavijomis, tuomet kaip tik jos žydėdavo, tėvelis visus pavaišindavo. Prisimenu, jog Joninės Aukštaitijoje būdavo švenčiamos labai triukšmingai ir laikantis tradicijų. Iki ryto jaunimėlis nemiegodavo, plukdydavo ugnį upelyje. Dabar jaunimas gal kitaip jau švenčia Jonines. Bet švęsti reikia. Jeigu net nedarbo diena paskelbta, tuomet, vadinasi, svarbi, nors šiemet Jonines švęsim sekmadienį. Mano manymu, Joninės žmones atpalaiduoja, nustumia sunkumus į šalį. Ne tik linksma šventė, bet ir sveika.

- Jonas Brazdžionis

– Kasmet per Jonines mane kolektyvas apdovanoja ąžuoliniu vainiku. Turime tuomet progą susėsti, pabendrauti, tačiau tuoj pat vėl turime skubėti į darbus. Toks jau mūsų darbas, jis – pirmoje vietoje.
Tai, kad gavau būtent tokį vardą, man nėra didelio skirtumo. Galėjau būti pavadintas bet kokiu vardu, nesiskųsčiau. Tačiau Jono vardas išties yra išskirtinis vien dėl to, kad jis populiarus visame pasaulyje. Jis labai stipriai išpopuliarėjęs. Suraskit nors vieną tokio vardo analogą pasaulyje.

- Jonas Pirožnikas

– Žinoma, Jonines švenčiu, paisydamas senųjų tradicijų. Švenčiu ir su kaimynais, ir su giminėm. Net vėliavą iškeliu. Seniau nelabai kas švęsdavo Jonines, o mes visuomet turėjome tradiciją tądien nuvykti prie Rambyno kalno, kur ir atšvęsdavome.
Tikrai visuomet labai didžiavausi savo vardu. Mano tėveliai buvo labai tikintys žmonės, tad ir vardus visi nešiojome šventus. Negaliu pasakyti, kad esu pats labai tikintis, keliais aplink bažnyčią neinu, tačiau tėveliai man įskiepijo šią vertybę – tikėjimą. Man vienas klebonas kartą net yra pasakęs, kad nebūtinai tie, kurie eina keliais, yra tokie jau tikintys, reikia ne išoriškai rodyti, o tikėti vidumi. O Jono vardas man išties patinka, nesiskundžiu, esu tėveliams dėkingas. Kokių vardų tėvai savo vaikams dabar tik neprigalvoja, net sunku kai kuriuos atsiminti. O šis – gražus, nesudėtingas, svarbiausia, lietuviškas.

- Jonas Jukna
Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius