Palangos kurorto muziejaus direktorius, istorikas, Klaipėdos universiteto darbuotojas Jūratis Liachovičius

Palangos kurorto muziejaus direktorius, istorikas, Klaipėdos universiteto darbuotojas Jūratis Liachovičius

Jūratis Liachovičius: „Bet kuris eksponatas, atspindintis Palangos miesto istoriją, yra unikalus“

Vaidilė GEDMINAITĖ, 2014 11 03

Palangos kurorto muziejaus direktorius, istorikas, Klaipėdos universiteto darbuotojas Jūratis Liachovičius įsitikinęs, kad dabartinė miesto taryba jau įeis į istoriją, kadangi rado politinės valios priimti sprendimą ir įsteigti Palangoje kurorto muziejų. Tačiau nuo įsteigimo iki atidarymo – ilgas kelias, kurį dar teks nueiti.

Senas palangiškis
„Pradėkime nuo to, kad esu senas palangiškis. Baigiau Palangos vidurinę mokyklą, kurioje dirbo puikūs mokytojai. Juos iki šiol miniu geru žodžiu. Pomėgių sritis nuo pat mažens linko į istoriją, keliones. Kai mūsų karta augo, turėjom visokių tokių dievų: buvo tokie rašytojai kaip Džekas Londonas, Žiulis Vernas, Ernestas Hemingvėjus, kiti. Mūsų karta augo su naujais tam laikui dalykais. Visa tai, matyt, suformavo tam tikrą požiūrį į gyvenimą, tam tikrus pasirinkimus jame – tokius, kaip universiteto studijų kryptis“, – apie savo vaikystės bei paauglystės laikotarpį pasakojo palangiškis.
Kalbėdamas apie tai, kas buvo jam autoritetas, padaręs nemažą įtaką, J. Liachovičius įvardijo Prancūzijos karinių jūrų pajėgų pareigūną, ekologą, tyrinėtoją, mokslininką, kino filmų kūrėją bei akvalango išradėją Žaką Yvą Kusto, atvėrusį tam tikrą pasaulinio vandenyno sluoksnį žmonijai. „30-50 metrų akvalangistams yra riba, gilesni sluoksniai pasiekiami tik povandeniniams laivams“, – sakė istorikas.

Domėjosi Palangos istorija
Pašnekovas prisiminė taip pat domėjęsis ir savo miesto istorija. „Ir ta istoriko specialybė savaimingai vertė domėtis gimtojo miesto istorija. „Palangos miesto istorija“ – taip vadinosi mano universiteto diplominis darbas. Tuo metu tokios literatūros buvo labai mažai, ji buvo sunkiai ir ne visiems prieinama. Į Mokslo akademijos rankraščių skyrius negalėjai patekti, nes tam reikėjo leidimų“, – apie praėjusį laikmetį kalbėjo istorikas.
Klaipėdos universiteto vyresnysis specialistas tvirtino, jog darbas šioje mokslo šventovėje jam suteikė nemažai patirties, buvo įdomus ir labai naudingas. „Paskutinį dešimtmetį darbas universitete davė be galo daug patirties: darbas su archeologais, darbas su povandeninės archeologijos specialistais. Tokia ryški asmenybė kaip Ž. Y. Kusto nukreipė mane į vandenį. Daug nardydavau, buvo seni laikai, povandeninių tyrimų dar nebuvo, tik profesorius V. Žulkus domėjosi tuo. Paskui ekspedicija Plateliuose įvyko, bet tada aš dar dalyvavau tik kaip nardytojas. Paskutinį dešimtmetį didelį darbą atliko Klaipėdos universiteto povandeninių tyrimų centras, kuriam vadovauja profesorius V. Žulkus. Daug nuveikta povandeninių tyrimų srityje. Tai suformavo tam tikrą požiūrį į povandeninį paveldą, susiformavo tam tikra kryptis, duodanti labai įdomių rezultatų. Registre dabar yra daugiau kaip 40 laivų, reikalaujančių išsamių tyrimų“, – mintimis dalijosi pašnekovas.

Neslėpė susižavėjimo
Nemažą patirtį turintis J. Liachovičius vardijo ir daugiau įdomių faktų iš povandeninių tyrimų istorijos. „Prieš dvejus metus ties Juodkrante žvalgymų metu aptiktos reliktinių miškų liekanos. Tai buvo fantastinis dalykas, kai paėmėme mėginius, atpjovėme rąstus, juos sudatavę išsiaiškinome, kad dabartiniame 25-30 metrų gylyje augo miškai. Kranto linija buvo apie šešis kilometrus į vakarus. Tai – periodas po ledynų, tikėtina, kad ten, kur dabar vanduo, jau lakstė kokie nors žmogeliukai – mūsų protėviai“, – susižavėjimo neslėpė istorikas.
Palangos muziejaus direktorius įsitikinęs, jog kurorto muziejus – per siaura sritis tokiai Palangos mieste esančiai kultūrinei įstaigai: „Į šią sąvoką lyg įeina, kas surišta su kurortu, bet mes labiau priklausome krašto muziejaus kategorijai. Palangoje kito tokio muziejaus nėra, o bet kuris svečias nori žinoti miestelio, kuriame vieši, šaknis. Todėl muziejus turės atspindėti ne tik kurorto sritį, bet ir miestelio istoriją“.

Visi eksponatai ypatingi
Pasiteiravus apie galbūt muziejuje būsiančius ypatingus eksponatus, kurorto muziejaus direktorius tvirtino, jog kitokių eksponatų nebūna. „Yra įvairių eksponatų – visi ypatingi. Bet kuris daiktas ar nuotrauka, ar dokumentas, atspindintis Palangos miesto istoriją, yra unikalus. Juk kas yra istorija? Kiekvienas įvykęs faktas jau yra istorija. Kiek jis reikšmingas, jau kitas klausimas“, – svarstė istorikas.
Pasak J. Liachovičiaus, muziejaus eksponatai labai skirtingi, todėl juos galima suskirstyti į tam tikras grupes. „Dabar visi sako: „Kur tas šaukštas, su kuriuo valgė grafas Tiškevičius?“ Arba kur koks nors antspaudas. Tokie daiktai yra viena eksponatų dalis. Vasaros estrados rekonstrukcijos metu rasti reti dalykai: signetinis antspaudas, medinė žaidimų lenta. Žaidimas – „Malūnas“,  jis tuo metu buvo populiarus. Ko gero, tai pirmas toks radinys Lietuvos teritorijoje, bent nežinau, kad kitur kažkas tokio būtų rasta“, – kalbėjo muziejaus direktorius.

Senų laikų liudytojai
Tęsdamas mintį apie retus archeologinių kasinėjimų radinius J. Liachovičius teigė, jog jie ne vien įdomūs pažiūrėti, bet ir liudija to meto Palangą buvus ne tik neturtingų žmonių gyvenamą kraštą. „Tie radiniai rodo, kad Palangoje gyveno ne tik žvejai, žemdirbiai, bet ir kitų socialinių sluoksnių žmonės, nes tokie dalykai rodo žmonių kilmingumą, turtingumą. Rodo aukštesnio, turtingesnio visuomenės sluoksnio buitį. Signetinis antspaudas įrodo, kad žmonės jau turėjo popierių, ant kurio dėjo antspaudą, žmogus jau buvo raštingas. Žaidimą paprastai žaidžia ne vienas žaidėjas. Tas žaidimas buvo žinomas, jį žmonės žaidė, tai buvo savotiška laiko praleidimo forma“, – įžvalgomis dalijosi pašnekovas.
Muziejaus direktorius dar kartą pabrėžė, jog nėra nė vieno eksponato, kuris nebūtų unikalus. „Kiekviena Palangos nuotrauka savaip unikali, nes ji fiksuoja tam tikrą laiko momentą, kuris įvyko tam tikrais metais, bet jis užfiksuotas ir sustabdytas laike“, – apie savotiškus laiko inkliuzus kalbėjo specialistas.

Laukia naujų patalpų
J. Liachovičius džiaugėsi, kad palangiškiai atneša muziejui daug ir įvairių eksponatų, tačiau apgailestavo, kad kol kas trūksta patalpų šioms vertybėms archyvuoti. „Čia be galo platus veiklos baras. Dabar neturime pakankamų sąlygų rinkti eksponatų, nes nėra sąlygų juos saugoti taip, kaip reikalauja įstatymas, – kalbėjo istorikas ir pridūrė, jog dabar neretai tenka tartis su istorinę vertybę atnešusiais žmonėmis, kad jie eksponatą laikinai pasaugotų savo namuose. – Aišku, tuomet atsiranda grėsmė, kad vertingas dalykas prapuls, tačiau kol kas nėra kitos išeities“.
Pasak pašnekovo, šią problemą padės spręsti restauruotos ir muziejaus reikmėms perduotos medinės vilos „Anapilis“ patalpos: „Labai laukiu, kada bus restauruotas „Anapilis“. Dabar – kūrimosi stadija. Esama ir savotiško privalumo, kad galima pradėti kurti muziejų nuo nulio, pasirinkti kryptį. Labai džiaugiuosi, kad į muziejaus tarybą pavyko prisivilioti labai protingų mokslininkų, kurie gali padėti. Bet ir sunku, nes norai viršija galimybes“.

Pastatas tinkamas
Pasiteiravus, ar „Anapilio“ pastatas tinkamas muziejui, direktorius neabejojo: „Tikrai tinkamas. „Anapilio“ pats pastatas turi kultūrinę aureolę, tai yra paveldas. Šiuo momentu tikrai pakanka šio pastato, bet, žiūrint į ateitį, muziejui augant, ši erdvė gali darytis per maža. Mano vizijose ir pamąstymuose, o ir savivaldybė tokių planų turi, restauravus vilas „Anapilis“, „Romeo“, „Džuljeta“, jas galima būtų skirti muziejui. Ten ypatinga teritorija – apsupta kopų, pušų, todėl toje vietoje galėtų susiformuoti labai įdomi kultūrinė erdvė. Kiekvienoje viloje būtų galima įrengti skirtingas ekspozicijas. Tai, manau, visai įmanoma, tik laiko ir pinigų klausimas“.

Žiūri optimistiškai
Kalbėdamas apie ateitį Palangos kurorto muziejaus direktorius buvo nusiteikęs optimistiškai. „Jei gerai žinau, pastatas turėtų būti restauruotas 2016-ųjų pavasarį, tad 2016 metų sezonui reiktų atidaryti muziejų. Kad taip atsitiktų reikia: pirma, per kitus metus sužinoti, ką turi kiti muziejai ir kokius eksponatus, susijusius su Palanga, galėtų deponuoti mūsų ekspozicijai; antra, praktiškai idealiam variantui, iki kitų metų kovo-balandžio mėnesių paruošti ekspozicijos techninį projektą: kaip bus eksponuojama, prie būsimų stendų bei vitrinų privesti elektrą, signalizaciją ir pan. Tuos dalykus reikia integruoti į restauracijos darbus, kad paskui nebūtų per vėlu. Ir trečia – pačios ekspozicijos įrengimas tose patalpose. Reikalingi stendai, vitrinos, interaktyvios priemonės ir dar daugybė dalykų“, – dėstė pašnekovas.
J. Liachovičius teigė puikiai suprantąs, kad visi šie dalykai gali pareikalauti labai nemažų piniginių investicijų, tačiau neslėpė, jog į ateitį žiūri optimistiškai. „Manau, miesto valdžia puikiai supranta, kas yra muziejus, koks jis turi būti. Juk orientuojamasi į šiuolaikinį muziejų, kuris būtų  įdomus ir palangiškiui, ir miesto svečiui. Manau, užteks ir politinės valios, ir supratimo“, – kalbėjo palangiškis.

Reikia pritraukti vaikus
Paklaustas, ko reikia, kad muziejus būtų patrauklus, direktorius atsakė paprastai: „Aš sakyčiau, atsiveskite vaikus, tėvai ateis iš paskos patys. Jei vaikui bus įdomu, bus įdomu ir tėvams. Aišku, turėtų būti pateikiamos skirtingos ekspozicijos“.
„Palanga – kurortas. Ekspozicija turi būti formuojama tokiu būdu, kad būtų įdomu ir palangiškiui, ir iš kitur atvykusiam lankytojui. Labai kruopščiai turi būti atrenkami eksponatai, jie turi būti pateikiami įdomiai, panaudojant įvairius metodus. Kaip tai pavyks, sunku pasakyti. Pasaulyje yra daug protingų žmonių, tik reikia juos atrasti, pritraukti, tuo labiau, kad yra labai didelės šiuolaikinės galimybės. Tai gali būti ir labai moksliškas, ir labai emocionalus poveikis. Pavyzdžiui, nesunku pritaikyti programėlę, kad žmogus ekspoziciją galėtų pažiūrėti savo mobiliajame telefone. Žinau, kad pasaulyje tai jau taikoma“, – idėjų nestokojo palangiškis.   

Reikia erudicijos
Nemažai idėjų pateikęs apie tai, koks turėtų būti muziejus bei kaip padaryti jį patrauklų lankytojams, J. Liachovičius pasidalino įžvalgomis ir apie tai, ko reikia muziejaus darbuotojui, kad jis galėtų sėkmingai dirbti savo darbą. „Pirmiausia muziejininkui reikėtų žinių. O jos suponuoja du aspektus: pirma, tai žmogaus išsilavinimas, antra, to žmogaus interesai. Kartais būna taip, kad šie du dalykai nesutampa. Be to, tai turi būti neabejotinai kultūros žmogus, Čia aš turiu galvoje ne tik veiklą, bet ir dvasinę žmogaus būseną. Jei šie du dalykai yra, toliau, manau, viskas darbo eigoje yra padaroma“, – įsitikinęs muziejaus direktorius.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Vakar Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje buvo kviečiami visi, kurie domisi Palangos ir Šventosios istorija arba nori apie ją sužinoti kuo daugiau. „Suneštinis muziejus“ – vienas iš daugybės „Palangos dienų 2016“ renginių. Šio renginio tikslas – supažindinti žmones su senąja Palanga bei skatinti rinkti...


Vieną šaltą Kalėdų vakarą, Vaiva Maselskytė (Urbonienė), atėjusi į ką tik įkurtą Palangoje radijo stotį, mergaitišku jauduliu skambindama gitara atliko jausmingą savo kūrybos dainą „O, Angele“. Kaip vėliau sužinojau iš muzikos mokytojos, pakvietusios savo pačią darbščiausią ansamblio dainininkę į studiją, Vaivos šeima...


Palangos kurorto muziejaus direktorius, istorikas, Klaipėdos universiteto darbuotojas Jūratis Liachovičius įsitikinęs, kad dabartinė miesto taryba jau įeis į istoriją, kadangi rado politinės valios priimti sprendimą ir įsteigti Palangoje kurorto muziejų. Tačiau nuo įsteigimo iki atidarymo – ilgas kelias, kurį dar teks nueiti.


Ar žinote, ką reiškia „Kurhauzas“ lietuviškai? Kiek kambarių buvo viloje „Jūros akis“, kaip anksčiau vadinosi vilos „Romeo“ ir „Džiuljeta“? Jeigu nežinote, į šiuos klausimus jums tikrai galės atsakyti jaunieji palangiškiai, dalyvavę Palangos švietimo pagalbos tarnybos vykdytame projekte – ekskursijoje...


„Ar žinote dar bent vieną kitą savivaldybės Tarybos narį, kuris turi numatęs asmeninį darbų planą kiekvieniems darbo metams Taryboje?“ – retoriškai klausė kurorto centristų lyderis ir Lietuvos centro partijos pirmininkas Albinas Stankus. „Aš tokį planą pasirengiau dar prieš tris metus, gavęs mandatą Taryboje. Šią kadenciją be bendrų...


Tokią aikštingą ir atšiaurią žiemą ypač sunerimę buvo Lietuvos upių pakrančių gyventojai, – kuo arčiau upės, tuo labiau niaukstėsi: „ Kiaurą parą privalome stebėti upės elgseną, ledų sangrūdas, kad požeminės srovės, „kunkulai“ neišstumtų ledų į krantą, o tada... o tada... ne tik turtui gali būti „amen“. Upė upei nelygi. O gal kitaip...


Sekmadienio vakarą Palangos vasaros parodų paviljone pristatę parodą, kuriai buvo kurti darbai savaitę trukusiame plenere „Lokacija: Kurhauzas“, dailininkai dar nežinojo, kurį iš kūrinių dovanos pradėtajai kaupti Kurhauzo meno kolekcijai. Tačiau pirmadienį apžiūrėję restauruojamojo Palangos simbolio erdves, nusprendė kurortui padovanoti ne vieną, o du darbus:...


Daugeliui jaunimėlio atstovų vasara – „išsigelbėjimas“ nuo nemalonaus pinigų kaulijimo iš tėvų. Vieni moksleiviai renkasi ledų pardavėjo darbą, kiti – padavėjo. Tačiau neteko sutikti nė vieno, kuris, esant  galimybei, norėtų dirbti sanitaru ligoninėje. Palangos senosios gimnazijos moksleivis  Kasparas Aleknavičius, kuris kitų švelniai pravardžiuojamas „genijumi“, pasiryžo būtent...


,,Aš iš tų, kuris spėja visur!“

Živilė Karevaitė, 2010 12 29 | Rubrika: Miestas

Antanui Mikalauskui dar tik septyniolika, bet jis jau buvo akis į akį susitikęs su europarlamentaru Rolandu Paksu, Palangos meru Vytautu Stalmoku bei Palangos miesto švietimo skyriaus vedėja Laima Valužiene. Jis – n-iolikos veiklų organizatorius, aktyvistas, iniciatorius.


Į naujų darbų sūkurį įsisukusi neseniai paskirta lopšelio-darželio „Gintarėlis“ direktorė Ilona Milkontė kupina energijos ir noro nuveikti kuo daugiau darbų, bet net ir užsiėmusi ji randa laiko visiems svečiams, panorusiems pažinti naująją darželio vadovę. 27 metų stažą švietimo srityje turinti moteris džiaugiasi galėdama vėl dirbti su vaikais, o tėvų pasitikėjimas įstaigos vykdoma veikla...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius