Nemirsetos Kurhauzas.

Nemirsetos Kurhauzas.

Kas brangu palangiškiams žaliajame Anaičių – Šventosios – Būtingės „žiede“, tuo gėrisi ir mūsų svečiai

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2013 03 04

Ne aš vienas neabejoju, kad kultūrinio paveldo objektų „Palangos sąvadas“, kuriame šiuo metu jau yra įrašyta „apskritą šimtinę“ perkopusių vertybių „rožančius“, artimiausią dešimtmetį gali dar pailgėti. Tegalim atsidusti: „Ta hidra, piranija urbanistika!“
Tačiau mes tik tiek ir tegalim. Urbanistika, urbanizmas, – o tai visuose žodynuose aiškinama, jog yra „mokslas, tiriantis miestų ir gyvenviečių statybą, numatantis miestų raidos perspektyvas“ arba „privalomas civilizacijos dinozauras“, jau išauginęs pasaulyje tūkstančius megapolių – didelių miestų, daugelio miestų ir gyvenviečių junginių. Tokie „nesiskaito“ nei su smėlėtais paplūdimiais, nei su ekologija: betonas, asfaltas greit užkloja visa, kas žalia, kai žmonių minios egzistencijai pristinga maisto ir erdvių, – tada pilvas nežino jokių vertybių! Be to, miestų plėtra – tai ir šimtas darbo vietų, verslas, kur kaip kirai virš jūros tilto Palangoje, „maišais lyja“ ir visus vienijanti, aistringa visų valstybių valiuta.
Štai, ir šias eilutes rašant per langą matau, apmaudauju, kaip kitapus plento prie senokai dykavusių teritorijų, literatūriškai tariant, „jau benzopjūklai širviagirę skerdžia“. Daug, daug beržų krenta žemėn, amen. Čia išaugs prekybos centras. Tegul auga. „rašliavos meistras“ bejėgis sustabdyti miestui būtiną prekybininkų invaziją. Žmonių apetitai valgiui išaugę. „Stresjadra“ visuotinė. Pro šaldytuvą ir miegot eidami abejingai nepraeinam. O jei taip – tai kad tik daugiau skanumynų, tegul ir su „gliutvaimatais“ į kurortą iš visų kraštų prekybininkai tegul veža. Tai ar gaila vieno kito kurmių antakių iškilnoto beržynėlio?
Palangai iki Niujorko – toli. Palangai net iki Klaipėdos didumo – toli.
Palanga dar tik aguonos grūdas Civilizacijos „dramblio virškinimo trakte“. Modernizacijos vardan, globalizacijai dar teks paaukoti ne vieną (ir ne tik!) beržynėlį, pušynėlį, sodą su visom pavasario gegutėm. Pastačius, nutiesus Palangos aplinkkelį, kaip sakoma, „ne kad loska“, norint-nenorint paspartės ir Palangos infrastruktūros plėtra, o „infrastruktūra – tai ūkio šakų, aptarnaujančių visą reprodukcijos procesą, kompleksas“.
Štai, čia ir reikalingas protas, protingi veiksmai. Apgalvotas „Palangos šeimos“ augimas, nepakenkiant nei etnokultūriniam krašto fonui, nei ekologijai, nesuardant kraštovaizdžio ir išsaugant Palangos kultūros paveldo vertybes. Kad šventa vieta išliktų ir Birutės parkas, kad ir restoranu nesipuikuotų tiltas į jūrą, kad saulėlydžio priejūriuose neužtemdytų daugiaaukštis „Kazino“. Štai, ir esam toje vietoje, kur noriu pasidžiaugti būtinojo lietuviškųjų kultūros vertybių „Sarkofago“ – kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos buvimu, svarba ir būtinybe būti. Ypač „auksą“ nešančiame krašte – Lietuvos pajūryje, taip pat – Palangoje. Čia prisiminiau anuomet miesto Architektūros skyriuje dirbusios, daug išmintingų darbų su kolegomis įveikusios kraštovaizdžio architektės Rūsnos Vaineikytės kabinete buvusią iliustraciją, kaip „tirpsta žalias miško lopas“, įsigeidus jame „veistis“ statytojams. Panašu, kaip vilkams, kraują užuodus. Aistra statyti ir dideli pinigai „buldozeriu“ nušluoja penkias, po to dešimt, po to – šimtą pušų, po „visko“ – kaip Antano Baranausko „Anykščių šilelyje“: „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę, dvi kreivos pušelės lyg girtos palikę“.
O ant tvoros „Privati valda“. Arba dangoraižis. Viešpatie, apsaugok nuo tokios ateities Palangą ir jos Birutės parką.
Mes išliksim gražūs, tik archajiški, bet saviti tik paveldosaugininkų dėka. Kraštovaizdžio specialistų ir jų bendrasielių protingų veiksmų, patarimų dėka. O jų ir mūsų Palangoje – daug: tai ir Rūsna Vaineikytė, Audra Žukauskaitė, Zigmantas Dokšas, Leonas Mardosas, Donatas Žuolys, Danius Puodžius, Gražina Oškinytė-Eimanavičienė, Petras Grecevičius, Reinoldas Liaudanskas, Pranciškus Juozauskas, Jonas Brindza, Kristina Litvinienė, Vytautas Dermeikis. Štai, kas „sveikai serga už mūsų žaliąją sau ir pasaulio piligrimams savą Palangą, priejūrių giraites, už palangietiškojo kultūros paveldo vertybes – kad tik nepakenkus, kad protingai praturtinus, o vertybes – saugant, net „griūnant po traukiniu“ už kiekvieną medį, kopą, upeliuką, namą, kryžių, bronzinį bažnyčios varpą, etnografines liuteroniškas Anaičių kaimo kapinaites ir Nemirsetos kurhauzą, kurį paveiksle jau įamžino jaunasis menininkas Juozas Griušys. Ir Būtingės „sparno“ nepamirštant, ten irgi yra ką apžiūrėti, nes saugoma, kaip akies vyzdys – ir Būtingės evangelikų liuteronų bažnyčia (1822 – 1824), ir joje esantys vargonai.
1821-aisiais Kuršo žemės krašte lankėsi caras Aleksandras I. Jis ir davė leidimą naujos bažnyčios statybai. Ta proga caras iš imperinės Rusijos iždo skyrė 40 tūkstančių auksinių rublių, kad būtų pradėta statyba. 1824 metais statyba buvo baigta ir bažnyčia pašventinta.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Būtingės bažnyčiai priklausė ne tik Šventoji, Nemirseta, Kretingalė, bet ir Latvijos miestelis Rucava. Tada parapiją vienijo 10 tūkstančių tikinčiųjų. 1920 metais nuo parapijos Rucava buvo atskirta. Tačiau bažnyčia klestėjo ir toliau. Ji turėjo savo chorą, orkestrą.
Antrojo pasaulinio karo metu nemažai parapijiečių pasitraukė į Vakarus. Po karo dar keliasdešimt šeimų buvo ištremta į Sibirą. Kai Šventojoje nebeliko latviškos mokyklos, daug tenykščių latvių išsikėlė gyventi į Latviją. Tad šiuo metu parapijoje tėra iki dviejų šimtų liuteronų. Parapijos šventyklą savo laiku labai rūpestingai prižiūrėjo ir ją puošė Niklaus Murkšis ir dailininkas Edvardas Žiba, dabar dėmesio negaili Petras Baronas, Audra Bukauskienė, plenerų dalyviai.
Šiuo metu galima liudyti, jog dabartinės kadencijos miesto tarybos nariai neabejingi miestui, kurį, lyg „feniksą iš pelenų“, perpardavinėtą ir kai kur nugyventą bando energingai prikelti ateities kartoms, išsaugant „savosios Palangėlės“ kultūros paveldo vertybes.
Paviršutiniškumo pavojaus tikrai nėra. Išsaugoti praeityje ir dabar Palangos miesto teritorijoje per jos egzistenciją gyventojų sukauptą, sukurtą, kuriamą kultūros paveldą padėjo ir padeda teisinė – įstatyminė bazė.
Štai kodėl Palanga irgi tebeturi savą naujais laikais dažnai minimą dviem žodeliais „GENIUS LOCI“ įrėminamą tarptautinį terminą, o populiariai kalbant, tai yra „paminklų ir paminklinių vietovių dvasia“. Būtent šią dvasią jaučia vietos gyventojai, ji traukia svečius ne tik vasarotojus, o menininkai savaime suprantama, čia veržiasi kaip aistringi žvejukai ant tilto į jūrą visais metų laikais, net naktį. Palangos aura magiškai veikia meninę prigimtį, fantaziją, o viso to rezultatas virsta naujais eilėraščiais, knygomis, paveikslais, muzikos kūriniais. Šiaip Palangos kultūrinio paveldo estafetė perduodama vis jaunesnių kartų menininkams ir garantuojamas gyvastingumas.
O pavasarėjančią kelionę po iš provincijos „kelnių“ išaugančio naujųjų laikų Palangos miestą ir jo apylinkes, pažintį su kultūrinių vertybių paveldo problemomis, pamokomis tęsime ir būsimuosiuose „Palangos tilto“ numeriuose visus šiuos metus.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

„Seniai bebuvau važiavusi į Kretingą, bet po patirtos kelionės nelabai ir benorėsiu greit vėl važiuoti“, – nuogąstavo į redakciją užsukusi palangiškė. Moteris papasakojo, jog buvo nustebusi, kaip sumažėjo maršrutų skaičius, tiek važiuojant iš Palangos į Kretingą, tiek priešinga kryptimi. O grįžtant autobusas buvo toks pilnas, jog ir kvėpuoti buvę...


Europos paveldo dienų metu bus atsigręžta į bendruomenes

Palangos m. savivaldybės informacija, 2016 09 08 | Rubrika: Miestas

Jau tapo tradicija, kad rugsėjo viduryje visoje Lietuvoje minimos Europos paveldo dienos. Šios dienos nepamiršta ir Palangos bendruomenė, aktyviai organizuojanti įvairias pramogas, supažindinančias su didžiosiomis kurorto architektūrinėmis vertybėmis. Europos paveldo dienos bus minimos rugsėjo 16-18 dienomis, šiemet dėmesys bus skiriamas kultūros paveldui ir bendruomenėms.


Kad Palangos kurortui būtina autobusų stotis miesto centre, nuspręsta dar iki II-ojo pasaulinio karo: 1937 m. valdžia šiai paskirčiai nupirko sklypą iš privačių asmenų, ir, kaip spėjama, 1939-aisiais čia iškilo vienas reikšmingiausių kurorto prieškarinės infrastruktūros visuomeninės paskirties objektų. 2010-ųjų rudenį Palangos autobusų stoties pastatas...


Kad Palangos kurortui būtina autobusų stotis miesto centre, nuspręsta dar iki II-ojo pasaulinio karo: 1937 m. valdžia šiai paskirčiai nupirko sklypą iš privačių asmenų, ir, kaip spėjama, 1939-aisiais čia iškilo vienas reikšmingiausių kurorto prieškarinės infrastruktūros visuomeninės paskirties objektų. 2010-ųjų rudenį Palangos autobusų stoties pastatas...


Šiais metais Palangos miesto savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba teisinę apsaugą suteikė keturioms naujai išaiškintoms Palangos nekilnojamosioms kultūros vertybėms. Viena jų – sausio septintąją įregistruotoji, kaip spėjama, 1935 metais statyta ir 1978 metais rekonstruota buvusi advokato Prano Raulinaičio vila „Gintaras“...


Šiais metais Palangos miesto savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba teisinę apsaugą suteikė keturioms naujai išaiškintoms Palangos nekilnojamosioms kultūros vertybėms. Viena jų – sausio septintąją įregistruotoji, kaip spėjama, 1935 metais statyta ir 1978 metais rekonstruota buvusi advokato Prano Raulinaičio vila „Gintaras“...


„Praeitis... Dabartis... Kokia buvo Palanga, kokia ji dabar? Ką aš žinau apie miestą, kuriame gyvenu?“ Atsakymai į šiuos klausimus, keltus Palangos mokyklų moksleivių, sudėti į leidinį „Miestas, kuriame aš gyvenu“, penktadienį pristatytą kurorto viešojoje bibliotekoje.


Ne aš vienas neabejoju, kad kultūrinio paveldo objektų „Palangos sąvadas“, kuriame šiuo metu jau yra įrašyta „apskritą šimtinę“ perkopusių vertybių „rožančius“, artimiausią dešimtmetį gali dar pailgėti. Tegalim atsidusti: „Ta hidra, piranija urbanistika!“


Kultūros ministerija siūlo gerokai išplėsti Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą. Pagal ministerijos parengtą projektą, jis turėtų pailgėti beveik dvigubai.


Lietuvos širdies asociacija tradiciškai lapkričio 21-27 dienomis mini „Miokardo infarkto savaitę“. Lietuvoje kasmet miokardo infarktą patiria daugiau nei 7000 žmonių. Kone kasdien mūsų šalyje infarktas ištinka daugiau kaip 20 žmonių. Nemaža dalis nuo šios ligos miršta. „Miokardo infarktas bei kitos širdies ligos užklumpa vis...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius