Keli rašto potėpiai poeto Antano Kalanavičiaus portretui: „Jūrą, Palangą, kalnus jaučiu ir Dzūkijoj“

Keli rašto potėpiai poeto Antano Kalanavičiaus portretui: „Jūrą, Palangą, kalnus jaučiu ir Dzūkijoj“

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2017 06 12

1965–1967 metais mes buvome kurso draugai tuomečio, ordinais apdovanotojo Vilniaus Vinco Kapsuko universiteto Istorijos-filologijos fakultete, studijuojant lietuvių kalbą ir literatūrą. Studijuojant ir studentaujant, keiksnojant tarybinę santvarką ir saugumiečius, pametant blaivios nuovokos ir žinojimo, kokia kalba kalbėjo mūsų mamos, senelės, kokius darbus dirbo jų vyrai – seneliai, ir kokiais žodžiais tarpusavyje privalome susišnekėti, kad mūsų vaikai nekalbėtų mūsų namus ir sodybas okupavusiųjų ar iš „suanglėjusių“ emigracinių kraštų parsivežtinėmis kalbomis. Tik gimto kaimo, miestelio ar sostinės gaidos karščiau verčia plakti širdį.
Vieno studijų kurso draugai... Jie nemirs, net sugrįžę iš Vilniaus atgalios, į savo tėviškių smėlio kalnelius, į kapinaites, tarp aukštų, šimtalapių liepų, sugrįžę „amžinajam dialogui“ su nesenstančiu, apsamanojančiu paminkliniu ir vieninteliu Tėviškės akmeniu, o savo paliktomis knygose mintimis sugrįždami raminantiems pokalbiams su mumis, kurso draugais ir tais, kurie dar linkę skaityti, o skaitydami – galvoti.
Ne, ne, tikrai dar nemirė nė vienas iš 1965–1966 mokslo metų kurso draugų – lituanistų Vilniaus universitete. Gyvi bus ir „po manęs“. Nei Antanas Kalanavičius iš Dzūkijos, nei pajūringo dangaus dukterys Janina Irnastaitė, Danutė Paulauskaitė, Marytė Kontrimaitė, Vanda Šatkuvienė iš Mažeikių, Skuodo, Plungės, Anykščių, nei su Paulium Širviu suvedęs 1968 metais Viktoras Brazauskas iš Musninkų Širvintų rajone, ar Gargždų vaikis Petras Dirgėla, nei Onutė Baliukonytė, vėlgi daininga dzūkaitė, kaip ir Veronika Janulevičiūtė-Povilionienė, Bronius Kašelionis iš piliakalnių krašto palei stačiakrantį Nemuną, kur širdžiai savaime norisi dainuoti. Jeigu ne jie – nebūtų svarbos juos aprašyti, o jeigu man juos svarbu ir rūpi aprašyti, kokie jie YRA tarp 1965–2012 metų – tai jie to verti. Verti išlikti, gerieji kurso draugai, puikūs žmonės, lietuviai – asmenybės.
Esu laimingas juos pažinęs. Jų kūrybos žiedai, nepaisant agresyvios santvarkos, prasikalė kaip žolė pro asfaltą. Štai net ir šiais žmonių pasimetimo laikais Palangoje jau ne tik Garbės piliečiui, rašytojų krikštatėviui, kuklumu didžiam Jonui Brindzai rūpi, kaip greičiau išstudijuoti netikėtai populiarią knygą, kurią, – smagu! – per du dešimtmečius kantriai, kitąsyk – gal sielvartingai rašė – parašė irgi manojo kurso draugė, taip pat žinoma literatė, tvirta kaip lietuvių kalba Marijampolėje Perpetna Dumšienė – „Dulkėto erškėčio ugny“ (knyga apie poetą A. Kalanavičių). Sykiu su mumis kaip upė į jūrą jau 2017-ųjų gegužę atiteka poetiškai ir muzikaliai tobulas dainos posmas:
Aukštos pušys rems dar dangų,
Tyliai šilas oš,
Tu neverk, brangi, prie lango,
Nebegrįšiu aš...
Šį posmą, geriant prie Vilnelės vyną, Viktoras Brazauskas, Bronius Kašelionis, o ir mane kelis kartus prašydavo pakartoti droviakalbis, vaikiškai patiklus dzūkas A. Kalanavičius nuo Nedzingės, kur baigė vidurinę mokyklą. Poetas A. Kalanavičius dabar, XXI amžiuje – lietuvių literatūrinis Čiurlionis. Žmonių pasaulyje, kuriame dominuoja netikrumas, klastos, „didelių pinigų religija“, Antanas jau dvidešimtmetis ilgėjosi gelmių. Mūsų dainas dažnai pasikartoju ir šiandien. Jos atiteka iš širdyje pasiliekančio gyvenimo šventumo, kurį kartojiesi, kaip jūra – bangavimą.
Iškartojimai atiteka, kaip Nemunas nuo Liškiavos, Nedzingės, Krikštonių iki Baltijos, nušvarinančios ne tik mano ligi šiandien jau nueitą kelią. Smagu, kad esu bejėgis VISO TO neprisiminti.
Ak, jaunyste, šviesioji Sielos stigma!..
„Dažnai žvelgiu į jo mąslų veidą ir užrašą kitapus nuotraukos: „Gediminui – Antanas, Dzūkijos girių blūdas...“, bet ar gali mirti TIKRAS KŪRĖJAS? Ne! Štai į mūsų tarpą sugrįžo ir Antanas Kalanavičius“, – nusidžiaugiau 1994 metais, dirbdamas Palangos zonos reporteriu „Vakarų ekspreso“ dienraštyje Klaipėdoje:
Robertas Keturakis, ilgainiui Gintaras Grajauskas.
„... Jis privalėjo sugrįžti! Ir poetai Marcelijus Martinaitis, ir Jonas Šiožinys, ir Paulius Širvys, – dešimtys redaktorių periodinių leidinių redakcijose, spausdindami A. Kalanavičiaus posmus, pranašavo jam šviesią kūrybinę ateitį, negailėjo gerų žodžių, o literatūriniai konsultantai LTSR Rašytojų sąjungoje skubino ruošti spaudai pirmąją knygą, bet...
Pažadai – dar ne grūdai. Vaikinas iš Dzūkijos, lyg šiandien menu, baltomis puskojinėmis, net paskaitų metu spontaniškai rašė pluoštus eilėraščių, išmintimi ir dzūkiškų raudų intonacijomis pranokdamas visus to meto jaunuosius poetus ir, neabejoju, jo savitas poetinis kalbėjimas, gal ką ir šokiravęs, būtų prilygęs kurį laiką nesuvoktam, o nūnai visų pripažintam Sigitui Gedai.
Visi jutome: Kalanavičius – didelis ir – gal jo nelaimei! – ATEITIES poetas. Tai pripažino ir gerbiamieji dėstytojai – tautosakininkas Donatas Sauka, literatūrologė Petrė Česnulevičiūtė, gerbė ir vertino mūsų „Dzūkijos girių blūdą“ vienos gabiausių šių dienų universiteto mokslininkių Elena Bukelienė ir Viktorija Daujotytė-Pakerienė...
Ogi visi jautė talento jėgą, bet... gyvam „piktos jėgos“ vis kliudė, kliudė, tai stūmė vaikiną į neviltį, depresiją, ir ačiū Jam, kad nenuleido rankų, o rašė, rašė, be gailesčio „degino save“. Ir sugrįžo! Poetės Juditos Vaičiūnaitės ir žmonos – mūsų kurso draugės Petos Mozūraitytės-Dumšienės rūpesčiu Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 1994 m. išleido net 600 puslapių A. Kalanavičiaus eilėraščių ir laiškų rinktinę „Ne akmenys guli“, liudijančią neeilinį poeto talentą. Telieka džiaugtis, jog „geriau vėliau, negu niekada“. Tik norėtųsi, kad ir jo „vaikiškoji kūryba“ sulauktų panašaus dėmesio.
Jais, menu, labai žavėjosi „Lietuvos pionieriuje“ Jonas Šiožinys. Neeilinį dėmesį 1995 m. vasario 10 d. „Klaipėdos“ laikraštyje A. Kalanavičiaus vydūniškąjai ar pagoniškai asmenybei skyrė poetas Gintaras Grajauskas. Pažemintas – aukštai. Švarus, tikras, kaip vaikiška ašara netgi Šveicarijoje pagarbiai minimo Dzūkijos tarpugirių ir pievų poeto A. Kalanavičiaus (1945-06-06 – 1992-09-13) kiekvienas iš gausios „Palikimo stirtos“ eilėraštis, nes sykiu ir stiprus, kaip Damasko plieno dekoratyvus peilis, kurį garbus kalvis Antanas rodė žaliakalnyje Kaune 1970 metų vasaros naktį, pasibaliavojus su Algimantu Mikuta, ir žadėjo užbaigęs man jį „kur nors“ padovanoti. Tačiau Likimas – netikėtai besivyniojantis spalvingų siūlų kamuolys: vienas iš Vilniaus „išsivyniojo“ į gimtąją Sapiegiškę Nedzingės valsčiuje, o kitas... „nerimtai rimčiausias“ – jau 32 metus su šeima ir 46 metus su viena ir ta pačia Vlada Marija Palangoje, „Tremtyje vasaros langais...“
A. Kalanavičiaus kūrybos ir kito mąslaus rašytojo Broniaus Radzevičiaus kūrybos tikrumas – kaip senolio Stelmužės ąžuolo rievės, jokie vėjai neišpustys. Tuo džiaugiuos ir didžiuojuos. Mane stiprina lietuviškajam raidynui gyvenimus pašventusios, Kūrėjo palaimintosios asmenybės. Tai įrodo ir mano, dabar jau daugelio ne tik Lietuvoje pažinto tada 20-25 metų A. Kalanavičiaus mažne „testamentinis“ eilėraštis „Remiuos“, kur dominuoja šventai dzūkiška poetikos išmintis:
Remiuos gulbėm gūdžiom,
Pakelių akmenim, pamiškių
Ugnimi, žalio kiemo žolės
Rasomis, savo mirusio tėvo
Žemėtais sapnais iš to amžino
Lekiančio smėlio
Remiuos.
Remiuos savo vilčių
Lizdais išdraskytais,
Skaudinančiom galvą
Skriaudom, svetimų
Padarytom, žvilgsnį
Keliančiom ryto žvaigždėm
Ir aštrėjančia saulės
Šviesa.
Remiuos medžių aukštųjų
Vainikais, bemiegių naktim,
Švento plieno ginties ašmenim
Ir duonos įžemėtos
Juodais guriniais.
Ir to miego bedugnėm
Prieš pat pabudimą,
Galgi ryto, žmogau, nesulauksi.
O sulauksiančiais ryto
Remiuos.
Jis nebijojo susižeminti, bet nė vienam nesižemino. Kaip smagu, kad nieko nepaisydamas, Tu rašei, rašei, savaip rašei, Antanai, šitaip, kaip jūra gražų, mes Tave turim ir Palangoje.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Jau tradicinė, ketvirtąjį kartą Palangoje vyksianti socialinė akcija „Pasveikink jūrą“ šį šeštadienį susilauks ypatingo svečio – naujojo šalies Prezidento Gitano Nausėdos. „Prezidentas su žmona išties šeštadienį lankysis Palangoje ir pasveikins akcijos „Pasveikink jūrą Palangoje“ dalyvius bei organizatorius....


1965–1967 metais mes buvome kurso draugai tuomečio, ordinais apdovanotojo Vilniaus Vinco Kapsuko universiteto Istorijos-filologijos fakultete, studijuojant lietuvių kalbą ir literatūrą. Studijuojant ir studentaujant, keiksnojant tarybinę santvarką ir saugumiečius, pametant blaivios nuovokos ir žinojimo, kokia kalba kalbėjo mūsų mamos, senelės, kokius darbus dirbo jų vyrai –...


Praėjęs savaitgalis, liepos 30-31 d, giliai į atmintį ir širdį įsirėžė bemaž keturiems šimtams vaikų – tądien tiek visos Lietuvos vaikų iš mažiau pasiturinčių šeimų, lydimi juos prižiūrinčių suaugusiųjų, pirmąkart pamatė jūrą. Palangos savivaldybė su kelias dienas trukusia akcija „Pasveikink jūrą Palangoje“ prisijungė prie Lietuvos Respublikos...


Palangoje keli šimtai Lietuvos vaikų šiandien patyrė mažą stebuklą – pakviesti kurorto savivaldybės, jie atvyko į Palangą ir čia pirmą kartą pamatė jūrą. Mažųjų svajonę įgyvendino socialinę akcija „Pasveikink jūrą Palangoje“ .


Kai lauke spaudžiant šaltukui atsiranda drąsuolių, nepabūgstančių išsimaudyti lediniame vandenyje, aplinkiniams jie sukelia įvairiausių minčių. Vieni žavisi jų valia bei ryžtingumu, o kiti, žiūrėk, ir pirštą ties smilkiniu pasukioja. Dar kiti ir patys norėtų tokias maudynes išbandyti, tačiau būgštauja, kad vėliau jos neturėtų neigiamų pasekmių sveikatai....


2015-ųjų vasarą atsveikinau dukart: spalio 2-ąją arti „Medvalakio obuoliukų“ teritorijos, į kurią patekau per aplinkkelio „šernų vartus“, lepšiaujant, ir spalio 4-ąją, nuo Anaičių – Šaipių pusės aplinkui apeinant už jūrą aukščiau esantį Plazės ežerioką, kaip tartų aukštaičiai, o tada, smėlynų patalais palei jūrą...


Visuomenėje vis dar gajūs mitai, jog su šlapimo nelaikymo problema susiduria tik senyvo amžiaus žmonės ir kad keli lašeliai neturėtų kelti nerimo, teigia gydytoja, „Inkocentro“ vadovė Jurga Misevičienė.


Tilteliui per Rąžę suteiktas poeto J. Brodskio vardas

Livija GRAJAUSKIENĖ , 2014 05 22 | Rubrika: Miestas

Skambant visame pasaulyje žinomo poeto, Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio balsui ir perkusininko Arkadijaus Gotesnamo improvizacijoms į per Palangą tekančios Rąžės vilnis įsiliejo keturių J. Brodskio gyvenimą lydėjusių upių – Nevos, Tibro, Jordano ir Vilnelės, – vanduo. Šia vandens, poezijos ir perkusijų garso misterija trečiadienį palydėta pėsčiųjų tiltelio...


Ketvirtadienį posėdžiavusi Palangos miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą įamžinti mūsų mieste poeto, Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio atminimą. Pėsčiųjų tiltui per Rąžę rugpjūčio mėnesį bus suteiktas pavadinimas „Poeto Josifo Brodskio tiltas“.


Sveikos gyvensenos propaguotojas, pavyzdingas Vydūno ir rytietiškos jogos žinovas bei pasekėjas, savimi sau ir mums visiems seniai įrodęs sveikatinimosi be cheminių vaistų naudą ir galimybes, be fotoaparato Palangos ir Kretingos apylinkėmis nevaikštantis Augustas Balvočius aną šalto sausio vakarą neapsikentęs tarė: „Vienintelis sunkiausias dalykas gyvenime yra...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius