Kinija: Pekino smogas, „Avataro“ filmavimo scenas menantys peizažai ir milžiniška tarptautinė fotografijos šventė

„Stulbino ir stebino viskas: nuo smogo virš Pekino iki fantastinių filmo „Avataras“ scenovaizdžių aplink Lišui – Kinijos fotografijos sostinę, nuo bendravimo su atvirais ir nuoširdžiais šios šalies gyventojais iki netikėtų Lietuvos fotografijos apraiškų tolimoje šalyje, nuo įspūdingo imperatorių „Uždraustojo miesto” iki nacionalinių patiekalų provincijos restoranėliuose. Neišdildomą įspūdį paliko tai, kaip Kinijoje puoselėjamas kultūros paveldas, vystomas fotografijos menas, organizuojamos šventės. Tačiau kelionės kulminacija, be abejo, buvo grandiozinis fotografijos festivalis, kurį surengė Kinijos fotomenininkų asociacija“, – pasakojo minėtosios organizacijos dviem savaitėms pakviestas fotografas Adas Sendrauskas, asociacijos „Fotobienalė LT” prezidentas.

Draugauja trejus metus
„Palangoje pirmieji kinų kultūros ženklai pasirodė 2000-aisiais metais, kai miesto viešojoje bibliotekoje buvo surengta Kinijos tradicinių kostiumų paroda, – paklaustas, kokie ryšiai sieja su šia tolima ir egzotiška šalimi, pradėjo pasakoti A. Sendrauskas. – Su Kinijos ambasada ir Kinijos fotografų asociacija mes bendradarbiaujame ketvirti metai, kai 2010 metais mes su Robertu Trautmanu inicijavome Kinijos poezijos, fotografijos bei kinematografijos dieną Palangoje; vėliau  Kinijos ambasadai talkinome surengti parodą „Kinijos 5000 metų istorija monetose“ Žemaičių dailės muziejuje Plungėje. Rengiant garsiąsias Plungės fotobienales, kvietėme dalyvauti Kinijos fotografų asociaciją – seniausią ir skaitlingiausią šios šalies fotografijos organizaciją. Atvykusi 2012 metų birželį į Plungę 20 fotomenininkų delegacija atvežė reikšmingiausių Kinijos vietovių ir kultūros paveldo objektų nuotraukų parodą. Mes radome bendrą kalbą ir nutarėme bendradarbiauti fotografijos srityje“. Tačiau, pasak A. Sendrausko, pati mažiausia pasaulyje asociacija „Fotobienalė LT”, kurioje tik trys nariai, sutarėme ateityje keistis delegacijomis, parodomis, informacija su 17 tūkst. narių turinčia kinų organizacija.
Kvietimą atvykti į Kiniją A. Sendrauskas buvo gavęs ir pernai, tačiau kadangi artėjo Palangos – Lietuvos kultūros sostinės 2013 renginiai, į kuriuos jis įsiliejo ir su projektu „Palanga fotografijoje“, kelionę atidėjo. Beje, į vieną iš minėto projekto renginių – tarptautinį fotografų seminarą „Palanga – Lietuvos kultūros sostinė 2013“ buvo atvykusi ir Kinijos fotomenininkų delegacija. Grįžę iš Palangos, Kinijos fotografų asociacijos atstovai atsiuntė A. Sendrauskui oficialų kvietimą.
„Mane pakvietė dalyvauti XV jubiliejinėje Kinijos tarptautinėje fotoparodoje – konkurse, į kurį 17 179 autorių iš 98 šalių ir regionų atsiuntė 76 398 darbus. Organizatoriai parodai atrinko ir atspausdino 6 500 nuotraukų. Nesitikėjau, kad ši paroda ir jos pristatymas bus toks įspūdingas, ir manau, kad mačiau vieną iš didžiausių pasaulio fotografijos įvykių – tai buvo „Oskaro“ teikimo ceremonijai prilygstantis renginys“, – sakė fotomenininkas.
„Pakvietime viskas skambėjo itin gražiai – kviečianti pusė apmoka pragyvenimą, maitinimą, keliones po šalį, vertėjų paslaugas, – aš gi turėjau tik nusipirkti bilietus skrydžiui į Pekiną ir atgal“, – pasakojo fotomenininkas.
Gavęs pakvietimą, A. Sendrauskas susitiko su Kinijos ambasadoriumi Lietuvoje p. Zengwen Liu bei aptarė fotomenininkų bendradarbiavimo perspektyvas. Puikiausias pavyzdys: šiemet fotomenininkas Vytautas Daraškevičius kartu su kolega Song Zejun – abu Plungės fotobienalės dalyviai, – išleido bendrą fotografijų albumą „Neatrastoji Kinija”. Leidinį visiškai finansavo Kinijos ambasada, ir, pasak A. Sendrausko, buvo pažadėta ir tolesnė parama fotomenininkų projektams.
 

Iš audringos Europos – į Kinijos smogą
Jau turėdamas pakvietimą fotomenininkas iš anksto nusipirko kelionės bilietus, ir sakė buvęs maloniai nustebintas, kai sužinojo, jog skrydis iš Palangos per Kopenhagą į Pekiną ir atgal kainavo  tik 2 tūkstančius litų.  
Iš Palangos oro uosto lėktuvas į Kopenhagą pakilo spalio 28 d. Išvakarėse virš Europos siautė audra, reisai buvo atšaukti, todėl tądien apie 200 keleivių skraidino didesnis ne įprastai laineris. Tačiau ir jis sunkiai skynėsi kelią pučiant stipriam šoniniam vėjui, ir nusileidimo Danijos sostinėje metu skrendantiesiems teko išgyventi ne pačias maloniausias akimirkas, kai atrodė, jog lėktuvas nepataikys ant nusileidimo tako...
„Kopenhagos oro uostas labai europietiškas, tačiau ten viskas labai brangu. Besidairant, kur ką pigiau įsijus pavalgyti bei atsigerti – o to išties norėjosi, nes skrydis į Pekiną buvo atidėtas, – aš pamečiau banko kortelę. Išgyvenimais nesidalinsiu. Bet teko maloniai nustebti, kad po kokios pusantros valandos aš radau ją begulint ten, kur palikau – niekam ji nerūpėjo“, – prisimena pašnekovas.
O skrydis į Pekiną buvo įdomus jau ir tuo, kad iš Kopenhagos pakilęs aerobusas iš pradžių grįžo  „atgal“ link Palangos – skrido virš Rygos, Talino, Sankt Peterburgo, ir tik virš Helsinkio pasuko į rytus ir skraidino keleivius virš Maskvos, Jekaterinburgo, Novosibirsko, Baikalo, Ulan Batoro, o paskui pusantros valandos – tik virš kalnų. Tačiau devynias su puse valandos trukęs skrydis neprailgo: maršrutą, greitį ir aukštį buvo galima stebėti monitoriuose, žiūrėti filmus, klausytis muzikos, dirbti kompiuteriu; dukart maitino ir vaišino vynu.
„Tik lėktuvui pradėjus leistis, jau buvo galima pamatyti, kas yra smogas virš Pekino, – prisimena A. Sendrauskas, paminėjęs, jog nemaža dalis Kinijos sostinės – o ir kitų didžiųjų miestų gyventojų – vaikšto su kaukėmis, primenančiomis tas, kurias operacinėse ryši chirurgai. – Viskas skendi tokioje keistoje, sakyčiau, apčiuopiamoje migloje. Pirma mintis: šiame mieste saulės ir mėlyno dangaus nematysiu. Dar sukrėtė muitinės patikra; mano bagažą tikrino iki smulkmenų, mat užkliuvo Lietuvos ambasadai ir kolegoms vežamų Palangos dailininkų albumų gausa. Nuotaika pasitaisė, kai Pekino olimpiadai pastatytame oro uoste pamačiau nuoširdžiai besišypsančius Kinijos fotografijos sąjungos atstovus, laikančius užrašą su mano pavarde anglų ir kinų kalbomis“.

Valgymo kultūra
ir tradicijos
Pekino oro uoste lietuvį fotomenininką pasitiko Kinijos fotografų organizacijos atstovė Song Lijuan bei vertėja Zhang Xueli, kuri neseniai Maskvoje baigė P. Lulumbos vardo universitetą. Kaip pasidžiaugė palangiškis, smagiau buvo bendrauti rusiškai, nei laužyti liežuvį angliškai. Iš ten keliauta į Kinijos sostinės centre buvusį viešbutį, nuo kurio iki Dieviškosios Taikos (Tian an Men) aikštės – tik pusvalandis pėstute. Ir iškart nustebino tai, jog ne tik centre, bet ir atokesniuose kvartaluose sostinė labai gražiai tvarkoma, nes važiuota buvo ne vien „parodomaisiais“ miesto rajonais. Nors, aišku, kontrastų – šalia dangoraižio kėpsanti bakūžė – taip pat būta.
Nustebino ir kelionės taksi kainos: patys automobiliai labai tvarkingi, sėdynės baltais apmušalais, sėdintieji gale prieš juos esančių sėdynių atlošuose įmontuotuose ekranuose gali stebėti, tarkim, kur važiuoji, o už 40 minučių trukusią kelionę sumokėti... 5 eurai. Nacionalinės virtuvės restoranėlių ir kavinių sostinėje apstu, ir jos visos per pietus ir vakare pilnos. Kas krito į akį A. Sendrauskui – niekur nerūkoma, niekur nesimato ne tik girtų, bet netgi geriančių alų, o juolab, stipresnius gėrimus. Tik patį pirmą vakarą prie gretimo staliuko teko stebėti bendraujančius kinų, kazachų bei rusų verslininkus – va ten tai buvo ir rūkoma, ir iki valiai geriama.
„Kiekvieno restorano ar kavinės meniu – dešimtys patiekalų. Iš pradžių manęs bandė klausti, ko aš pageidaučiau; o iš kur man žinoti, – juokėsi pašnekovas. – Tad buvo užsakyta šeimininkų nuožiūra. Ir pradėjo mums tuos patiekalus nešti – galo nesimato, atrodė, užtektų dešimčiai žmonių papenėti. O mes buvome tik trise. Tačiau po truputį, po truputį viskas „susivalgė“. Beje, kinų vakarienė užtrunka iki trijų  valandų – ten turima savų valgymo tradicijų bei ritualų. Ir vėl nuostaba, kai atnešė sąskaitą – visa ši gausybė gėrybių kainavo 170 juanių (apie 17 eurų). Ir tai buvo brangu, nes pirmąjį vakarą mane pavaišino tradicine kinietiška degtinaite“.

Diena fotomenininkų
sąjungos būstinėje su lietuviškais prieskoniais
Kvietusioji šalis svečiui buvo sudariusi visą kelionės programą. „Aš pats jokių norų pareiškęs nebuvau, tik užsiminiau, kad pirmąją dieną būtų įdomu aplankyti fotomenininkų asociacijos būstinę“, – sakė A. Sendrauskas. Tad iš pat ryto ten ir buvo nuvažiuota.
„Ėjome tokia keista gatvele: krautuvėlės, dirbtuvėlės, seni dviračiai, gulintys šunys. Ir staiga – eilė nerūdijančio plieno durų. Pasirodo, jog tai – viešas viso kvartalo tualetas: čia gyventojai namuose kanalizacijos neturi“, – pasidalijo pastebėjimu pašnekovas.
O gatvelės gale lyg kontrastas itin modernios architektūros tik prieš du metus pastatytas fotomenininkų asociacijos biuras, kuris keliskart didesnis už Palangos darbo biržos statinį. Keturių aukštų pastate pirmasis paliktas bendrai erdvei, kituose trijuose – po 40 kabinetų. A. Sendrauskui buvo itin įdomu apžiūrėti dukart savaitėje kinų ir anglų kalbomis šimtus tūkstančių egzempliorių tiražu leidžiamo laikraščio redakciją. Ten dirba 14 žmonių – kūrybinis procesas verda ir kunkuliuoja, tačiau kažkas nevaržomai gali miegoti užsikniaubęs ant darbastalio. Pašnekovas prisipažino visą dieną ten jautęsis lyg gerų draugų būry. Ir šypteli prisiminęs, su kokiu pasididžiavimu kaip relikviją kolegos jam parodė Mao Dzedungo ranka pasirašytą įsaką, kuriuo 1956 metais įsteigiama Kinijos fotomenininkų asociacija, faksimilę. Beje, asociacijos veiklą ir leidybą finansuoja valstybė, tačiau didžiuosius festivalius bei parodas remia stambios firmos ir miestų savivaldybės.
„O jau visai į darbo pabaigą, apie 16 val., sužinojau, kad Pekino parodų centre eksponuojama ir lietuvio fotoparoda. Tačiau autoriaus vardo kolegos ištarti negalėjo, tad tekinomis nubėgome iki centrinės gatvės ir akimirksniu „susigavome” taksi. Tačiau mūsų į Parodų centrą nenorėjo įleisti, nes per pusvalandį iki uždarymo neįmanoma apžiūrėti 20 tūkst. kvadratinių metrų ekspoziciją.
Kai buvo pasakyta, jog aš iš Lietuvos ir noriu pamatyti savo kraštiečio parodą, mus įleido. Pamatėme Mariaus Jovaišos parodą „Neregėta Lietuva“, kuri išties įspūdinga ir puikiai reprezentuoja mūsų šalį“, – apie netikėtą susitikimą su Lietuva pasakojo fotomenininkas.

Uždraustasis imperatorių miestas
Antra diena Pekine buvo skirta apžiūrėti vadinamąjį „Uždraustąjį miestą”, kurio net vardą minėti buvo draudžiama iki 1911 m. Šį miestą nutarta įkurdinti Pekine – strategiškai patogioje vietoje – nuo Mongolijos skiria per tūkstantį kilometrų besidriekiančios kalnų grandinės ir trijų šimtų kilometrų lyguma iki jūros. Ming dinastijos imperatorius 1406 metais įsakė pradėti ir per penkiolika metų užbaigti jo rezidencijos statybą. Buvo sukviesta apie 1 milijonas statybininkų, kurie miestą apjuosė 49 metrų pločio vandens grioviais ir 10 metrų aukščio gynybinėmis sienomis. Kadangi skaičius 9 yra „imperatoriškas”, teigiama, jog rezidencijoje buvo įrengti 9 tūkst. 999 kambariai, kuriuose vienu metu galėjo gyventi 9000 imperatoriaus artimųjų, giminaičių, valdininkų, tarnų ir eunuchų.
„Miesto grožis – įspūdingas, sunku perteikti žodžiais ar fotografijomis. Kas keisčiausia: kiek būta gaisrų, karų, revoliucijų – viskas išliko: sodai, statiniai, baldai. Kinai šiuo miestu labai didžiuojasi – ekskursijos ir pavieniai lankytojai čia eina nenutrūkstamu srautu, o absoliuti dauguma lankytojų – patys kinai, važiuojantys čia lyg mes į Katedros aikštę su Valdovų rūmais “, – pasakojo fotomenininkas.
Tačiau visą dieną bevaikštant po imperatoriškąją rezidenciją galų gale pavargsti, ir net kiek slogus jausmas apima: apsauga, aukštos, dangų remiančios sienos-tvoros, aklinai uždaromi vartai, – toks įspūdis, kad gyventi čia nebuvo labai linksma ir lengva.
„Mane domino ne tik architektūra, bet ir imperatoriaus žalvario instrumentų-varpų, juvelyrikos ir laikrodžių muziejai. Bene įspūdingiausias būtent pastarasis – ekspozicijoje keli šimtai 1700-1900 metais geriausių Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Kinijos meistrų sukurtų laikrodžių kolekcija. Sužinoję apie Kinijos imperatorių aistrą, Europos valdovai kiekvieno vizito metu atveždavo retų ir unikalių laikrodžių. Vienas įdomiausių eksponatų – 1780 metais Londono laikrodininko Williamson’o sukurtas laikrodis – robotas. Pats laikrodis – apie pusantro metro aukščio žalvarinė kolonada, kurioje sėdi europietiškai apsirengęs vyras. Jo dešinėje rankoje – plunksna; kaire ranka kas valandą šis raštininkas paima popieriaus lapą, pamirko plunksną rašalinėn, ir lape hieroglifais parašo datą, laiką ir padeda lapą į šoną. Sunku įsivaizduoti, kad kokio tobulumo mechanika buvo  XVIII amžiuje...“, – emocionaliai pasakojo A. Sendrauskas.
Beje, šią dovaną gavęs imperatorius išleido įsakymą Kinijoje statyti laikrodžių gamyklas, kuriose pagal Europos pavyzdžius buvo kuriami sudėtingiausi mechanizmai.

(Bus daugiau)