Kinija: Šanchajaus nūdiena ir istorija perpinta kontrastais (pabaiga)

Kinija: Šanchajaus nūdiena ir istorija perpinta kontrastais (pabaiga)

2017 12 04

Lukas Mykolas GABRIŪNAS

„Dalyvaujant antrajame Kinijos tarptautiniame fotografijos seminare, keliaujant po Lišui miesto apylinkes, apžiūrint tarptautinio fotografijos festivalio ekspozicijas, kirbėjo viena mintis: kaip būtų galima čia pristatyti net tik Europoje, bet ir visame pasaulyje vertinamą Lietuvos fotografijos mokyklą?“ – tęsdamas pasakojimą apie trečiąją viešnagę Kinijoje sakė asociacijos „Fotobienalė LT“ prezidentas Adas Sendrauskas.

Greitis ir prabanga
Į Lišui miestą, kurį galima pavadinti Kinijos fotografijos sostine, keturi palangiškiai nusprendė vykti greituoju traukiniu: iš Šanchajaus šia kryptimi sąstatai važiuoja kas 45 minutes.
Traukinys, lekiantis iki 310 km/val. greičiu, 520 kilometrų atstumą įveikia per 2 valandas 44 minutes. Pirma klase važiavę keliauninkai (bilietas kainavo 34 eurus, žemesne klase – 27 eurus) ir peizažais pasigrožėjo, ir per kitos klasės vagonus iki restorano praėjo. Pietūs traukinyje kainavo 3 eurus – maistas kaip lėktuve. Beje, traukiniai pilni keliaujančių – tiek geriau, tiek skurdžiau apsirengusių, – tuščių vietų nebuvo. Vagonai neįtikėtinai švarūs: kelionės metu per sąstatą bene dešimt kartų praėjo ir menkiausią grūdelį šlavė valytojos. Tad, pasak A. Sendrausko, Kinija ne veltui didžiuojasi atokiausius šalies regionus sujungusiu greitųjų traukinių tinklu: kelionė maloni ir komfortiška, o turistui itin įdomi prošal lekiančiais vaizdais.
„Kinai nepalieka nei vieno žemės lopinėlio, kad nebūtų kas nors auginama, kas nors dirbama, kas nors statoma, – dalijosi pastebėjimais pašnekovas. – Keliavome vėlyvą rudenį, bet vis tiek matėme laukuose betriūsiančius žmones. Galvijų bandų nematėme, tačiau ožkų ir avių ganėsi labai daug. Daug matėsi ir naminių paukščių: vištų, ančių, žąsų“.
Atvažiavus į Lišui, keturis keliauninkus pasitiko festivalio rengėjai. Būta šiokios tokios įtampos, nes oficialiai į renginį buvo pakviestas tik „Fotobienalė LT“ prezidentas, tad kiek nerimauta, kur bus apgyvendinti likę svečiai – kaip ne keista, festivalio metu visi viešbučiai užpildyti. Automobilis privežė iki naujo penkių žvaigždučių viešbučių komplekso, kurio statybos pradžią A. Sendrauskas matė pirmąkart čia apsilankęs prieš ketverius metus. Prabanga, pasak mačiusiųjų, – it Dubajuje. O didžiausia staigmena – visų svečių iš Lietuvos nakvynės, maitinimo ir ekskursijų išlaidas apsiėmė padengti festivalio rengėjai.
„Esu labai dėkingas už tokį nuostabų priėmimą, – prasitarė A. Sendrauskas, – ir vėl teks kviestis kinus į Palangą“.

Pranešimas – per dvi naktis
Tiesa, be malonių staigmenų būta ir ne netikėtos: tik atvykusiam ekspertui iš Lietuvos organizatoriai pasakė, jog jam teksią atsiųstojo straipsnio pagrindu skaityti pusės valandos trukmės pranešimą. Negana to, ir pati festivalio metu vykusio antrojo Kinijos tarptautinio fotografijos seminaro tema pasikeitė: nebe „Nuotraukos hipermedijos laike“, o „Vaizdas hipermedijos eroje“.
„Tiesą sakant, apstulbau, – prisipažino A. Sendrauskas. – Per porą dienų kinų kalbos neišmoksi, o ir anglų kalba nelabai įstengsiu pranešimą perskaityti, juolab kad parašytąjį straipsnį reiktų labai smarkiai trumpinti. Be to – kaip jį pateikti publikai? Bet Dievulis visada padeda. Pirmąjį vakarą prie mūsų, lietuvių, prisėdo Australijos delegacija: du vizualinių menų dėstytojai ir vienas žymus fotografas. Susipažinom, pasikalbėjom apie lietuvių diasporą Australijoje, nutarėme vakare pabendrauti ir paragauti lietuviškų „999“. Pasibėdavojau Deividui Cubby, Rytų Melburno universiteto vizualių menų profesoriui, kad tik atvažiavęs sužinojau, jog teks parengti ir skaityti pranešimą. Paprašiau pagelbėti, ir profesorius maloniai sutiko padėti. Jis paaiškino pagrindines gaires: pranešimas turi būti trumpas, vaizdus, be kritikos ir politikos. Taip ir padariau. Man regis, kad pamoka padėjo – po pranešimo man kolegos lektoriai nuoširdžiai paplojo“.

Suteikė optimizmo
Seminare, kuris truko tris dienas, pranešimus parengė šešiolika pakviestų ekspertų iš viso pasaulio ir keturi pranešėjai iš Kinijos. Pranešimai buvo skaitomi anglų bei verčiami į kinų kalbą; juose svarstyta, kokia fotografinio vaizdo vieta šiandienos technologijų eroje. Sunku patikėti, kasmet daroma ir internete paskleidžiama pusantro milijardo nuotraukų, tačiau ar tai menas, ar naujas socialinis reiškinys.
„Žinoma, jaudinausi, tačiau kai seminaro baigiamąją dieną jo darbą apibendrino naujasis Kinijos fotomenininkų asociacijos prezidentas SuoJiulin, savo kalboje jis išskyrė būtent mano pranešimą dėl kelių priežasčių: anot jo, nors pranešime ir nuskambėjo žodis „pesimizmas“, iš to, kaip pranešimas buvo pateiktas, pesimizmo nesijautė, o jei ir buvo – jį turėjo išsklaidyti seminare skaityti kiti pranešimai ir puikios festivalio parodos; antra – šis pranešimas gali būti pavyzdžiu, kaip dera sau susikurti marketingą, kaip save pristatyti“, – dalijosi įspūdžiais palangiškis. Adas paminėjo, jog seminaro dalyviams prieš pranešimą buvo išdalinti „Fotobienalė LT“ lankstinukai, albumai ir katalogas „Gyvenimo plakatai“, o patį pranešimą pristatyti padėjo jį anglų kalba įskaičiusi nauja bičiulė fotomenininkė Kali Curlan iš Niujorko.

Išvyka į kalnus
Seminare ne vien dirbta: organizatoriai pasirūpino ir laisvalaikiu. Tiesa, planuotą išvyką su nakvyne į kalnus teko atšaukti. Orai pasitaikė labai lietingi: pranešta, jog kalnuose yra nuošliaužų pavojus, tad išvyka bus trumpa ir be nakvynės.
Seminaro dalyviai vyko į 40 tūkst. gyventojų turintį Songyang rajoną. Keliai mokami, puikūs, tad 60 kilometrų kelionė užtruko apie pusantros valandos. Svečius pasitiko vietinio partijos skyriaus propagandos ministras WangJian(lietuviams šios pareigos nuskambėjo labai egzotiškai) ir dviem tamsintais langais automobiliais nulydėjo autobusą kalnų link. Pasirodo, eskortas buvo reikalingas tam, kad itin siauruose ir vingiuotuose kalnų serpantino keliuose prieš posūkius signalizuotų važiuojantiems priešais: sustokit, kur įmanoma ir praleiskite autobusą.
Pakilus iki pirmojo sustojimo vietos, svečių laukė vietiniai kaimiečiai: virė ir kepė vaišes, pynė ir audė vietinius suvenyrinius aprėdus, liejo šilko akvareles. Visus atvykėlius nuvedė į kalnų daržus iš akmenų sudėliotais laiptais, kur buvo galima kalnų terasose plytinčiuose laukuose pasirauti lietuviškus runkelius primenančių baltųjų ridikų. Nemaža dalis svečių linksmai rovė tuos „batvinius“, plovė juos specialiai pastatytuose kubiluose ir kapojo lapus senovinėmis kapoklėmis. Kai kurie net pasiėmė terbeles daržovių su savim.
Iš lauko svečiai pajudėjo toliau, dar aukščiau, į kitą kaimelį, įsikūrusį dar žavesnėje didingų kalnų ir gilių skardžių supamoje vietovėje. Didžiulį įspūdį visiems paliko vaizdas, kai, priartėjus prie ne itin išvaizdaus namelio ir atidarius duris, prieš juos atsivėrė įspūdingas restoranas: daugybė patalpų, jose –trijų metrų skersmens stalai su centre besisukančia mažesnio diametro dalimi, nukrauti įvairiausiomis vaišėmis. Grįžus iš kalnų į Songyang miestelį, pasisvečiuoti pakvietė mus lydėjusi DingZhumei, vertėja ir anglų kalbos mokytoja.

Parodų diena
Po ekskursijų dienos išaušo parodų diena: būtent tądien iki tol dalyvavę tik grandioziniame festivalio atidarymo renginyje Lišui Didžiajame teatre, o po to įtemptai dirbę seminare, jo dalyviai pagaliau turėjo galimybę apžiūrėti festivaliui atrinktų fotografijų ekspozicijas. Deja, toli gražu ne visas: parodoms buvo atiduota dvylika po 6-8 tūkst. kv.m užimančių erdvių, kuriose eksponuojama tūkstančiais nuotraukų; aplankyti suspėta tik keturias. Ir tai, kaip sakė A. Sendrauskas, tekdavo tik perbėgti per sales, trumpam stabtelint ir pafotografuojant tai, kas patraukė dėmesį.
„Sudomino tai, kad pirmąkart festivalio organizatoriai ėmė pardavinėti garsių pasaulio bei pačių kinų fotografų nuotraukų kopijas, darytas iš originalių negatyvų: mačiau 12 tūkst. eurų įvertintą Kartje-Bresono (Henri Cartier-Bresson) nuotrauką, prie kurios, it prie Džokondos, stovėjo du apsauginiai“, – užsiminė fotomenininkas.
Užsibaigė visa kelionė vėl Lišui Didžiajame teatre, kur vyko nenusakomos stilistikos fotografijų paroda – nuo moderno ir avangardo iki naiviojo, primityviojo ir netgi koktaus realizmo. Ir bevaikštant po šią salę A. Sendrauskui kilo mintis: būtent šioje erdvėje būtų labai gražu surengti Lietuvos fotomenininkų parodą.

Lietuvių paroda 2019 – įmanoma?..
„Ekspozicija nebūtų didelė – kokios 150 nuotraukų, bet pati paroda galėtų būti surinkta taip, kad atspindėtų lietuviškos fotografijos mokyklos retrospektyvą, – pasidalijo idėja „FotobienalėLT“ prezidentas. – Manau, kad verta pasikalbėti su Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininku Gintaru Česoniu bei Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentu Jonu Staseliu, kad būtų sudaryta darbo grupė ir jos vardu pateikta atitinkama paraiška – gal per Lietuvos ambasadorę Kinijoje gerbiamą Iną Marčiulionytę bei Kinijos ambasadą Lietuvoje – dėl tokios parodos 2019 metais Kinijoje vyksiančiame tarptautiniame fotografijos festivalyje“.
Beje, visus fotografijų bei leidinių spausdinimo darbus finansuoja Lišui miestas.
„O dabar suku galvą, kaip man atsidėkoti už tą svetingumą, už tą žmogiškumą, už tą šilumą ir raminimą – kad nebūk pesimistas, fotografija tikrai dar nesirita į bedugnę. Man labai norisi pakviesti kolegas iš Kinijos į Palangą, nuvažiuoti su jais į mūsų miestus bičiulius, kuriuose išvystyta fotografija: Šiaulius, Rygą, Liepoją. Kol kas galiu tik parašyti padėką. Bet – Kinijos fotomenininkų nuostatuose yra du teiginiai, į kuriuos galėčiau apeliuoti. Pirmas: jie nori draugauti ir skleisti savo fotografijos meną; antras: jie nori mokytis to meno iš kitų. Palanga yra labai patogioje vietoje – čia galima lengvai atskristi, galima bandyti asmeniškai priimti keletą žmonių (asmeniškai, nes apgyvendinti taip, kaip Lišui, mes Palangoje neturime kur, o kainos – keleriopai aukštesnės), o pamačius, kaip kinai didžiuojasi savo kaimais – mes irgi turime kuo didžiuotis ir ką parodyti“, – sakė nuoširdžiai tikintis, kad fotografijos dėka galima užmegzti dar tvirtesnius kultūrinius ryšius tarp Lietuvos ir Kinijos, A. Sendrauskas.

 


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

„Dalyvaujant antrajame Kinijos tarptautiniame fotografijos seminare, keliaujant po Lišui miesto apylinkes, apžiūrint tarptautinio fotografijos festivalio ekspozicijas, kirbėjo viena mintis: kaip būtų galima čia pristatyti net tik Europoje, bet ir visame pasaulyje vertinamą Lietuvos fotografijos mokyklą?“ – tęsdamas pasakojimą apie trečiąją viešnagę Kinijoje sakė...


„Didžiausias Kinijos ir septintas pagal dydį pasaulio miestas Šanchajus išties stebina savo kontrastais: dangoraižiais tviskantys verslo centrai su atbaidančiomis kainomis, gatvės su daugybe „superparduotuvių“ ir dviaukščiais nameliukais užstatytų siauručių gatvelių tinklu išraizgyti kvartalai, kur kavinukėse gali sočiai pavalgyti už penkiolika...


Pirmadienį Palangos kurorto muziejuje vyko mokslinė konferencija „Palangos žydai. Išnykusi miesto bendruomenės dalis“. Konferencijoje dalyvavo būrys mokslininkų, nagrinėjusių temas apie žydus, taip pat būrys ir vietinių palangiškių, besidominčių šia tauta ir jos istorija. Konferencija rengta kartu su Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir...


Abiturientai šią savaitę sužinojo galutinius pagrindinės sesijos valstybinių egzaminų rezultatus. Kaip paaiškėjo, palangiškiai turi kuo džiaugtis ir didžiuotis: iš viso surinkta 17 šimtukų, laikant valstybinius egzaminus, vienos abiturientės – Urtės Lisaitės – pasiekimai įvertinti net trim šimtukais. Labiausiai švietimo bendruomenę...


„Kuršių žemė“, „Kopa“, „Medžio šviesa“, „Pajūrio žolės“, „Šventosios žvilgsnis“, „Miško ir jūros kova“, „Liuteronų bažnytukės varpas“, „Išlikimas“,– tokius ir dar daugybę kitų siužetų rugpjūčio pabaigoje vykusiame XI dailės plenere-simpoziume...


Palangos Birutės parko Sodininko namelyje (ties centriniu įėjimu į parką, Vytauto g. 19) duris atvėrė unikali paroda, skirta šio parko istorijai. Pasak parodos koordinatorės Aušros Latonienės, parko istorija besidominčiųjų šią vasarą lauks ne vienas renginys, o jų ciklas.


Šeštadienį, birželio 14-ąją, Palangoje paminėta Gedulo ir vilties diena. Po Šv. Mišių Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, plazdančių vėliavų vedama palangiškių, kuriems 1941-aisiais prasidėjusi tautos kančios istorija – ne vien datos ir sausi faktai, eisena pro skaudžius įvykius menančią Senąją vaistinę, kur 1944-1951 m....


Palanga pasaulio pabaiga nepatikėjo

Alvydas ZIABKUS, „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas, 2012 12 27 | Rubrika: Savaitės komentaras

Žadėtoji pasaulio pabaiga neįvyko ir mums teks gyventi toliau. Taip juokais galima apibūdinti praėjusią savaitę visuomenėje tvyrojusią nuotaiką. Visus šiuos metus iki pat gruodžio 21 dienos buvo eskaluojama žinia apie gresiančią Žemės rutulio katastrofą. Tokios kalbos buvo stiprinamos ne tik nuorodomis į ta diena pasibaigiantį senovės indėnų majų kalendorių, bet ir Saulės sistemos...


Pasaulio „pabaiga“ Palangai – vasara be vasarotojų

Gediminas GriŠKEVIČIUS, 2012 12 20 | Rubrika: Miestas

2012-12-21 ... 2012-12-21 ... „Slaptagyviai“ iš Nibirų planetos tarsi sovietiniai teletaipai į mano, mūsų kartos sąmonę ritmingai bando „įkalti“ skaitmeninę dominantę. Jog tuoj – tuoj, va, mūsų akyse, kaip anuomet rimavo net Maironis, visi „išnyksim, kaip dūmai neblaškomi vėjo ir nieks nežinos, kas kur ėjo, ką sėjo“ ...


Regis, baigiantis Tarybos kadencijai, išsisemia ir Tarybai teikiami svarstyti klausimai. Arba, gal tiksliau būtų pasakyti, aštrūs, daug debatų keliantys klausimai – tokie, pavyzdžiui, kaip paplūdimio paviljonų išdėstymo schema ar rinkliavų dydžiai - jau paliekami svarstyti naujajai Tarybai.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius