K.Strikienė: „Mokydamasis muzikos vaikas susiliečia su vienu iš tobuliausių menų. O liesdamasis prie gėrio jis negali išaugti blogu žmogumi“.

K.Strikienė: „Mokydamasis muzikos vaikas susiliečia su vienu iš tobuliausių menų. O liesdamasis prie gėrio jis negali išaugti blogu žmogumi“.

Kostancija Strikienė: „Mokydamasis muzikos vaikas susiliečia su vienu iš tobuliausių menų“

Livija GRAJAUSKIENĖ , 2013 02 28

„Ko palinkėti tiems, kurie nori ilgai gyventi ir būti laimingi? Visų pirma, mylėti žmones, nes jeigu tu nemylėsi, ir tavęs nemylės. Domėtis viskuo. Sveikatos. Ir – džiaugtis gyvenimu. Juk jis toks gražus, tik mokėkime tai matyti“, – sako ilgus metus mažuosius palangiškius solfedžio ir muzikos istorijos mokiusi mokytoja Kostancija Strikienė, kurią aštuoniasdešimtojo jubiliejaus proga praėjusių metų pabaigoje sveikino S. Vainiūno meno mokyklą baigę bei joje dirbantys jos buvę mokiniai bei kolegos.

Nuo Jūros prie jūros
„Gimiau ir augau Žvingiuose, Šilalės rajone. Mūsų namas stovėjo visai šalia Jūros kranto, tad kartais pajuokauju: mano gyvenimas – nuo Jūros iki jūros, – paklausta apie vaikystę leidosi į prisiminimus K. Strikienė. – Visai šalia namų, už 50 metrų, buvo bažnyčia. Dar dabar pamenu, kaip kieme būdama girdėdavau rakinant bažnyčios duris“.
Vaikystė nebuvusi itin lengva. Anksti iš gyvenimo išėjo tėvelis, ir mažajai Kastutei teko vienintelės mamos pagalbininkės dalia. Pamena, kaip dar visai mažutė būdama, besimokydama pradžios mokykloje, vos dorai kirvį nulaikydama skaldė malkas. Mama pamačiusi, perspėjusi, kad nebeskaldytų. Tačiau labai pagelbėt darbuose norėjusi mergaitė nepaklausė, ir kaip mat skaudžiai įsikirto pirštą. Randas ir dabar matosi...
Kas dar įstrigę atmintin iš vaikystės? Tai, kad žmonės buvo itin dainingi. „Būdavo, lakstai po kiemą vakare, ir girdi, kaip iš šienapjūtės ar po kitų lauko darbų grįždami žmonės dainuoja. Dainos ataidėdavo net iš kelių pusių – nuo trijų aplinkinių kaimų“, – prisimena pašnekovė.
Vieni nemaloniausių, jei taip galima įvardinti, prisiminimų susiję su karu. „Nieko siaubingesnio neteko matyti. Ir savo mokiniams kartodavau: vaikai, jeigu prasidėtų karas, aš, turbūt, negyvenčiau. Karas mus palietė nuo pat pirmųjų jo dienų, nes gyvenome pačiame pasienyje. Už kilometro buvo statomi dzotai, tad nuo pirmų iki paskutinių šūvių viską girdėjom ir matėm“, – sako K. Strikienė, pajuokavusi, kad vienintelis teigiamas dalykas – tada išmokta rusų kalba. Tai labai pravertę net darbo metais, nes dalykinės literatūros lietuvių kalba praktiškai nebuvę, o ir muzikos kultūrai skirtų leidinių ar straipsnių lietuviškai taip pat būta itin mažai. Tad tekdavo skaityti rusiškus leidinius, ir vertimus iš šios kalbos į gimtąją daryti.

Didžiausiais siaubas – solfedžio...
„Kada pajutau potraukį muzikai? Turbūt irgi nuo pat vaikystės. Visa giminė daininga buvo, mamytė taip pat dainininkė. Nei muzikos, nei meno mokyklų nebuvo, tačiau potraukį – net svajonę – mokytis muzikos turėjau. Tiesa, iki svajonės išsipildymo kelias ilgokas buvo. Gyvenom sunkiai, mama neturėjo kaip man padėti mokslų siekti. Nebaigus vidurinės jau buvau pradėjusi dirbti, tačiau taip norėjau mokytis, kad 21 metų būdama pasiryžau stoti į Klaipėdos muzikos mokyklą – dabartinę S. Šimkaus konservatoriją“, – pasakojo pašnekovė.
Gabią merginą priėmė iškart į antrą dainavimo specialybės kursą, tad per vienerius metus jai teko laikyti keturių semestrų egzaminus.
„Didžiausias siaubas man buvo solfedžio – kaip juokingai tai dabar beskambėtų, – šypsosi visus savo darbo Palangos muzikos mokykloje būtent šios disciplinos jaunuosius palangiškius mokiusi K. Strikienė. – Vienoje pirmųjų paskaitų – o solfedžio mums dėstė pianisto Sauliaus Šiaučiulio tėvelis Bronius Šiaučiulis – net anekdotinės situacijos būta. Dėstytojas sako: „Pasiruoškite, rašysime diktantą“. Aš pasiruošiau – išsitraukiau matematikos sąsiuvinį ir laukiu, kada čia ką diktuoti pradės. Dėstytojas sėda prie instrumento, pagroja, visi aplink kažką dirba, o aš sėdžiu išplėtusi akis kaip apuokas. Po kurio laiko draugės Eugenijos klausiu: „O kada prasidės diktantas?“ Ji sako: „Tai kad jau beveik baigėsi“. Man net rankos nusviro...“

„Įsižiūrėjo“ Vytautą
Būdama ketvirtajame kurse Kostancija Šimkutė ištekėjo už kursu aukščiau studijavusio smuikininko Vytauto Striko. Kaip pati sako, iš pradžių ji į būsimąjį vyrą nelabai dėmesio kreipdavusi: susitikdavo koridoriuose, prasilenkdavo. Paskui prasidėjo bendri koncertai – jis grieždavęs smuiku, ji dainuodavusi, – bendros vakaronės, pasilinksminimai. Taip po truputį vienas į kitą ir įsižiūrėję. O kai Vytautas baigė mokslus ir susiruošė studijuoti Vilniaus konservatorijoje, susituokė. Tiesa, į dienines studijas įstoti V. Strikui pritrūkę pusės balo, tad studijavęs jis neakivaizdžiai ir dirbęs Klaipėdos vaikų muzikos mokykloje.
„Apie mokslus ilgai kalbėjome. Sutarėme, kad abu „nepatempsim“ – padėti vėl nebuvo kam. Tad aš mokiausi iš gyvenimo. Ir – išgyvenimo. Vytautas juokaudavo: „Nelinkiu, tau, Kastute, neakivaizdinių studijų, labai sunku. O jei ką – aš tave išmaitinsiu“, – teigė pašnekovė.
Baigusi aukštesniąją muzikos mokyklą K. Strikienė buvo paskirta dirbti muzikos mokytoja III Klaipėdos vidurinėje mokykloje. „Tokio siaubo niekam nelinkėčiau. Mokykloje buvo dėstoma rusų kalba, mokiniai „peraugę“ – šeštoj klasėj barzdoti sėdėdavo. Kiekvienas rytas mokytojų kambaryje prasidėdavo nuo to, kad direktorius išvardindavo, kiek mokinių pernakt milicija sulaikė“, – prisimena mokytoja.
Ištvėrė ji tris mėnesius. Ir pabėgo mokyti muzikos į vaikų darželį.

Be gatvių, bet su kultūriniu gyvenimu
Į Palangą Strikų šeima atsikėlė 1958 metais, kai mūsų mieste bei Kretingoje buvo steigiamos muzikos mokyklos. Abiejose reikėjo specialybės mokytojų, tad smuikininkas V. Strikas buvo pakviestas jose dirbti. Kartu su juo – ir Kostancija, kuri dirbo ne tik muzikos mokykloje solfedžio bei muzikos literatūros – taip tada vadinta muzikos istorija – mokytoja, bet ir Palangos kultūros namuose meno vadove.
„Kokia buvo tuometinė Palanga? Be gatvių, be šaligatvių. Paklausti, kur gyvena vienas ar kitas žmogus, palangiškiai ne gatvę ir namo numerį įvardindavo, o sakydavo: Pancieriaus ar Andriekaus name. Bet Kurhauze vykdavo smagūs šokių vakarai, koncertuodavo pučiamųjų orkestras, vasarą grodavęs šokiams Birutės parko tvenkinio saloje. Ten, kur dabar stovi Vasaros estrada, vykdavo klasikinės muzikos vakarai, Balio Dvariono iniciatyva koncertuodavo simfoninis orkestras, kuriam pats kompozitorius diriguodavo. Jų metu dainuodavo net pats Kipras Petrauskas“, – kalbėjo K. Strikienė.
Beje, kompozitoriaus Balio Dvariono namuose vyko aktyvus Palangos muzikinis gyvenimas. Į svečius atvažiuodavo to meto žymiausi atlikėjai iš Maskvos, Sankt Peterburgo – tuometinio Leningrado. Vykdavo diskusijos, improvizuoti muzikos vakarai. K. Strikienė prisimena kartu dainavusi su Beatriče Grincevičiūte, bendravusi su architektu Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu.
„Skiriasi epochos, skiriasi ir muzikinė kultūra, – pastebi atsigręždama į prabėgusius metus pašnekovė. – Staiga nebereikia klasikinės muzikos, įsivyravo daug pigių ir nelabai blizgančių žvaigždučių pilna populiariosios muzikos kultūra. Ačiū Dievui, bent Palangos pučiamasis orkestras laikosi“.

Mokėsi „pramokyti“
„Likimo ironija – pamenu, kaip pati bijojau solfedžio. O čia man reiks vaikus to mokyti. Į pirmą pamoką ėjau kaip ant ešafoto. Turiu prisipažinti, kad mokiausi kartu su savo mokiniais. Ir kai baigė pirmoji laida, pagalvojau, kad dabar žinau daugiau nei baigusi savo studijas“, – šypsosi mokytoja, prisiminusi pirmuosius darbo metus Palangoje.
Kaip pati prisipažįsta, ją labiau žavėjusi muzikos literatūra. Tačiau su laiku pamilusi ir solfedžio. Itin malonu būdavę, kai mokytoja sugebėdavo „pramokyti“ mokinukus, kurie, kaip ji sako, nesugebėdavo suvaldyti vidinės klausos ir balso. Dar dabar pamena, kaip sunkiai sekėsi Liubomirui Laucevičiui: būsimasis aktorius pusę metų per solfedžio pamokas sėdėdavo prie pat instrumento...
„Labai daug skaičiau, daug domėjausi, kol priėjau prie to, kad, pavyzdžiui, jeigu vaikas neintonuoja, nereikia jo versti dainuoti „la la la“, nes tai – pats sunkiausias būdas. Tegu jis balsu atkartoja natą ne dainuodamas skiemenį „la“, o garsą „u“. Daug lengviau. Lygiai taip pat su ritmu – išploti sunkiau nei išstuksenti pieštuku. Tai va, sugalvojau visokių metodų. Paskui kiti mokytojai mane kviesdavosi, jeigu vaikai neintonuodavo: „Ateik, Strikiene, gal tu jį „pramokysi“, – prisimena pašnekovė.

Muzika tobulina sielą
Paklausta, kuriuos mokinius ji dėl vienokių ar kitokių priežasčių prisimenanti, mokytoja sako, jog prisimenanti beveik visus – tiek gabiausius, tiek mažiau gabius. Atsimenanti, kokiuose suoluose sėdėdavo, kokiais rūbais mergaitės dėvėdavo. „Man jie visi buvo lyg mano vaikai – gal todėl, kad Dievas mums su Vytautu savų nedavė“, – atsidūsta. Ir sako, kad jai ir dabar paskambina iš meno mokyklos pasiteirauti apie vieną ar kitą absolventą. „Kartais net keista: sakau, klauskite specialybės mokytojo, juk jie individualiai su vaiku dirba. Bet vis tiek malonu, kad paklausia, ir kad aš prisimenu“, – sako.
O jeigu kalbėtume apie išaugusius muzikantus, tai visų pirma atmintin ateina pavardės tų, kurie koncertavo Gintaro muziejuje Vasario 16-ąją: pianistė Audronė Juozauskaitė, smuikininkas, kurį mokė šviesios atminties V. Strikas, Dainius Sušinskis.
„Žinot, ką pastebėjau? Kad kas penkeri metai mokyklą baigia itin gabių moksleivių laida. Ir dar pastebėjau, kada vaikams sumažėja noras mokytis. Pianistai ir smuikininkai „aptingsta“ ketvirtojoje klasėje, liaudies instrumentais bei pučiamaisiais grojantieji – trečiojoje. Dar viena banga – paskutinysis baigiamosios klasės semestras. Ir tada tikrai reikėdavo nemažai pastangų įtikinti, kad kas čia jau beliko – pusmetis, ir mokslai bus baigti“, – pamena K. Strikienė.
O ar reikia šioje pasikeitusioje, kaip pati mokytoja minėjo, epochoje vaikui muzikinio išsilavinimo? Juolab, jeigu jis nesirengia savo ateities sieti su muzika?
„Mokydamasis muzikos vaikas susiliečia su vienu iš tobuliausių menų. O liesdamasis prie gėrio jis negali išaugti blogu žmogumi. Ir nesvarbu, ar jis ketina, ar neketina ateity toliau mokytis muzikos – gauti pagrindai praplečia jo akiratį, tobulina sielą. Galų gale, kiek į muzikos mokyklas ateidavo negalėjusių dainuoti vaikų – o besimokydami uždainavo. Ir tai taip pat yra puiku“, – įsitikinusi K. Strikienė.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Prieš dvylika metų Palangoje įvyko paskutinis koncertas „Anapilio” muzikos klube. Stebėję jį verslininkai Kęstutis ir Loreta Gecai ilgai netrukus tapo„Vandenio“ viešbučio savininkais. Dėka atsitiktinumo, suvedusio daugiametį „Anapilio” muzikos vadovą Romą Kisielį su viešbučio šeimininkais („jų perfekcionizmas ir mano...


Praėjusį savaitgalį Palangoje nuskambėjęs Tarptautinis pučiamųjų muzikos festivalis „Amber Wind 2017“ dar kartą įrodė, kad Palanga verta būti Europos pučiamųjų muzikos žemėlapyje.


Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos direktorė, matematikos mokytoja Laimutė Benetienė jau ne pirmus metus vadovauja šiai švietimo įstaigai. Ilgą pedagoginį darbo stažą turinti mokyklos vadovė teigė visada norėjusi būti mokytoja, todėl niekada nesvarsčiusi apie kitokią galimybę. Nuo pedagoginės praktikos laikų pamilusi V. Jurgučio mokyklą, pedagogė džiaugėsi, jog...


Muzika mus lydi visą gyvenimą. Nuo pat kūdikystės, kai vaikutis išgirsta pirmąsias melodijas ir mamos dainuojamas lopšines. Ir kuo anksčiau mažyliai įžengia į stebuklingąjį muzikos pasaulį, tuo turtingesnis ir spalvingesnis tampa jų gyvenimas. 61 metus Europoje, 21 metus Lietuvoje ir jau devintus metus Palangoje gyvuojanti YAMAHA muzikos mokykla padeda vaikučiams nuo pat...


Ar matėte, kaip muzikos klausosi ir bando pamėgdžioti girdimas melodijas kūdikiai? Ar matėte, kaip laisvai scenoje jaučiasi dar ketverių neturintys vaikučiai? Ar matėte, kaip blizga ikimokyklinukų akys, kai jie sugroja pirmą kūrinėlį? Jeigu nematėte – pažiūrėkite 60 metų Europoje, 20 metų Lietuvoje ir jau aštunti metai Palangoje gyvuojančios YAMAHA muzikos mokyklos...


Šeštadienį Palangos senoji gimnazija, kuriai steigti švietimo ministras davė leidimą 1922 m. rugsėjo 15 d., atšventė savo 90 metų jubiliejų. Iškilmingame renginyje netrūko gražių žodžių bei oficialių sveikinimų. Dar daugiau gražių žodžių buvo ištarta šventiniame vakare, vykusiame „Palangos žuvėdroje“. O paklausti, kas jiems...


„Žiūrovas yra protingas. Jo neapgausi: jis supras, kas yra tiesa, ir pamils tave tik tada, jeigu pajus tą tiesą“, – įsitikinusi Palangos sanatorinės mokyklos anglų kalbos mokytoja, Palangos „Grubiojo“ teatro aktorė, šiemet mėgėjų teatro šventėje „Tegyvuoja teatras“ tapusi nominacijos „Ryškiausia aktorė“ laureate Rita...


„Ko palinkėti tiems, kurie nori ilgai gyventi ir būti laimingi? Visų pirma, mylėti žmones, nes jeigu tu nemylėsi, ir tavęs nemylės. Domėtis viskuo. Sveikatos. Ir – džiaugtis gyvenimu. Juk jis toks gražus, tik mokėkime tai matyti“, – sako ilgus metus mažuosius palangiškius solfedžio ir muzikos istorijos mokiusi mokytoja Kostancija Strikienė, kurią...


Lietuvos valstybės atkūrimo dieną į Gintaro muziejaus Židinio menę susirinkę palangiškiai ir miesto svečiai, tarp kurių buvo ir Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas, ūkio ministrė Birutė Vėsaitė, Seimo narys Pranas Žeimys bei S. Vainiūno meno mokyklą baigę miesto meras Šarūnas Vaitkus bei Savivaldybės administracijos direktorė Akvilė Kilijonienė, turėjo išskirtinę progą...


Sakralinės muzikos festivalis įsibėgėjo

„Palangos tilto“ informacija, 2010 08 18 | Rubrika: Miestas

Praėjusį sekmadienį Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje buvo atidarytas Sakralinės muzikos festivalis „Ave Maria“, kuris tęsis visą likusią savaitę. Tądien su parapijiečiais atsisveikino ir visų mylimas klebonas Algis Genutis, ištarnavęs kurorto bažnyčioje septynerius metus. Pradėjęs festivalį, kuris atsirado pernai jo ir VšĮ „Cantus firmus“ iniciatyva, jis pabaigė savo...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius