„Labiausiai mums trūksta meilės Lietuvai, vienybės ir suvokimo apie pasiekimus”

„Labiausiai mums trūksta meilės Lietuvai, vienybės ir suvokimo apie pasiekimus”

Livija GRAJAUSKIENĖ , 2014 06 12

„Ko mums labiausiai trūksta? Meilės Lietuvai. Šiandien mes labai jau linkę dejuoti ir verkti dėl to, kad neva „prastai“ gyvename, šiandien mums labai trūksta vienybės ir suvokimo, kiek daug Lietuva yra pasiekusi“, – Gedulo ir vilties dienos išvakarėse sako Laisvės kovų dalyvė Ona Veličkaitė-Gricienė ir nuo vaikystės tremtinės duonos ragavusi Filomena Neverauskaitė, kurių tikėjimo nepriklausoma Lietuva nepalaužė nei kalėjimas, nei tremtis, nei nelengvas gyvenimas vienoje iš penkiolikos „broliškų“ buvusios Sovietų sąjungos  respublikų.

 

Per daug verkiame...

1941-ųjų birželio 14-oji skaudžiai įsirėžė į mūsų tautos atmintį. Tądien Sovietų Sąjunga pradėjo masinius Lietuvos gyventojų trėmimus. Per visus represijų metus iš Lietuvos tremtin išvežta apie 18 tūkst. 500 žmonių – ir Laisvės kovų dalyvių, ir vienaip ar kitaip pasipriešinusių tiems, kas sutrypė nepriklausomą Lietuvos valstybę. Ir – be kaltės kaltų. Sunku būtų Lietuvoj rasti tokią šeimą, kurios vienaip ar kitaip nebūtų palietusios ano meto represijos.

Gedulo ir vilties dienos išvakarėse susitikome pasikalbėti su dviem palangiškėm, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narėmis O. Veličkaite-Griciene ir F. Neverauskaite. Abiems joms ši diena turi ypatingą prasmę – Laisvės kovų dalyvė O. Gricienė prisimena, kiek jai, buvusiai partizanų ryšininkei, teko išgyventi aktyviai dalyvaujant pasipriešinimo okupantams kovose ir iškęsti, kai buvo suimta ir tardoma, F. Neverauskaitė gi prisimena, kaip ją, dar mažutę mergytę su visa šeima raute išrovė iš gimtųjų namų ir išvežė tremtin. Ir abi sutaria, kad žvelgiant pro praeities prizmę į šias dienas matyti: šiandien mes labai jau linkę dejuoti ir verkti dėl to, kad neva „prastai“ gyvename, šiandien mums labai trūksta vienybės ir suvokimo, kiek daug Lietuva yra pasiekusi. O kartais, kaip sako moterys, pažvelgus net ir į aukščiausius postus užimančius politikus kyla mintis, kad Lietuva ir tarnavimas jai pamiršti, o tarnaujama tik savo gerovei.

 

Septyniolikos – į ryšininkes

O. Veličkaitė-Gricienė gimė ir augo Dzūkijoje, Alytaus apskrities Daugų valsčiaus Melnytėlės kaime. Kaip pati sako, šeima, kurioje augo penki vaikai, buvusi labai neturtinga, tačiau tėveliai buvę darbštūs, ir vaikams pas svetimus tarnauti neteko – išsilaikydavo ir be to. Didelių mokslų Onai baigti neteko – kaip pati sako, 1940-aisiais, užėjus rusams, kai jai buvo trylika, mokslas mokykloje baigėsi. Prisimena ji ir vokiečių okupaciją, ir vėl grįžusius „sovietus“ – baisu buvę ir sunku: ir vieni, ir kiti vis rengdavo kratas, imdavo „pyliavas“, išsivesdavo gyvulius. Bet rusai, pasak pašnekovės, buvę daug bjauresni okupantai nei vokiečiai.

„Visa širdim jų nekenčiau. O čia dar atsitiko taip, kad brolį priverstinai paėmė į sovietų kariuomenę. Tiek supykau, kad nusprendžiau įsijungti į partizaninę kovą: jei brolį paėmė rusai, einu į mišką. Pasiprašiau Žaibo, kad priimtų, ir, būdama septyniolikos metų, 1944-ųjų vasarą daviau priesaiką – tapau Vilniaus apygardos Dzūkų rinktinės Geležinio vilko būrio, vadovaujamo Vanago ir Žaibo, ryšininke, slapyvardis – Mėta“, – prisimena O. Gricienė.

Beveik du metus jauna mergina, žinojusi visus partizanų bunkerius, nešiodavo į juos laiškus, perduodavo kitiems ryšininkams, nešiodavo atsišaukimus – net pėsčiomis 25 kilometrus iki Alytaus įveikdavo. Be to, įspėdavo partizanus, jei gaudavo žinių apie stribų bei NKVD-istų rengiamas „operacijas“.

„Iš brolio kelnių buvau pasisiuvusi platų sijoną su juosmeniu, kuriame slėpdavau laiškus, atsišaukimus. Jei jų būdavo daugiau, ir tėvelis padėdavo – vežime buvo vieną kartį pragręžęs, tai į tą kiaurymę atsišaukimus paslėpdavome. O jeigu pamatydavau artėjantį stribų būrį, būdavo, pasistverdavau vištą, ir einu ja nešina. Tie klausia – „Kuda idioš?“ Sakydavau, kad nešu vištą perinti. O iš tikrųjų bėgdavau partizanų perspėti“, – dalijasi prisiminimais buvusi ryšininkė.

 

Partizanų neišdavė

1946-aisias merginą suėmė. Atsirado „gerų žmonių“ – įskundė. „Žinau, kas tai padarė – va, pavardės yra, – vartydama iš archyvų gautos savo bylos kopijos lapus sako O. Gricienė. – Nebėra jau tų žmonių...“

Partizanų ryšininkę NKVD-istai suėmė namuose. „Atėjo, apsupo namą, išsivedė mane. Surišo rankas už nugaros ir varėsi penkis su puse kilometro iki Daugų. O ten prasidėjo: tardė, mušė. Pasodindavo ant taburetės, delno briauna tranko per sprandą tol, kol netekusi sąmonės nukrentu. Suima už kasos, pakelia, vėl pasodina, vėl daužo. Triskart išprievartauti bandė – atsigyniau: vienam stribui ranką kiaurai perkandau, tardytojui, kai kelnes nusismaukė, taip nagais už visos „šeimynos“ įsikibau, kad sustaugė. Oi, kaip daužė tada. Tvojo pagaliais, net stuburas skilo...“, – pasakoja O. Gricienė.

Keturis mėnesius partizanų ryšininkė tardyta Alytaus kalėjime, dar keturis – Lukiškėse, kur 16 parų teko karceryje kentėti. Du mėnesiai – Kauno kalėjime. Visus tardymus mergina ištvėrė, ir, nors žinojo visų bunkerių vietas, nieko neišdavė. Tik prisipažino nešusi kalnieriukus baltiniams. Bet ir tų parodymų teisme išsigynė: sakė, labai mušė, tai ir pamelavau.

 

Suėmė antrąkart

Kol dukra buvo kalėjime, partizanai ateidavę palaikyti jos šeimos. „Velička, – kartodavęs tėveliui ir Vanagas, ir Žaibas, – turi puikią dukrą. Nebijok, pareis iš kalėjimo“. Ir perdavė ryšininkei dvi uolumo ir narsumo juosteles.

Partizanų vadų žodžiai išsipildė – 1947-aisiais merginą iš kalėjimo paleido. O ji – vėl į ryšininkes, ir taip – iki 1950 metų, kai antrąkart buvo suimta.

„Tą vakarą atėjo pas mus keturi partizanai. Pavakarieniavom, padainavom. Brolis sargyboje buvo, atbėga, sako: „Prie tvarto kažkas šnara“. Susizgribom, bet per vėlai – namą jau apsupo, pradėjo šaudyt – visas sienas suvarpė. Partizanai bandė bėgti – du į miško, du į kaimo pusę. Tie du gyvi liko, kitus nušovė. Išvarė mus į kiemą, vėl buožėmis pliekė iki sąmonės netekimo. Kai atsigavau, žuvę partizanai jau buvo į vežimą sumesti. Man liepė lipti ir ant jų sėstis. Atsisakiau. Tai privertė pririštą bėgte paskui vežimą iki Daugų bėgti“, – lemtingą vakarą atsimena pašnekovė.

Šįkart jokių teismų jau nebebuvo. Merginą ir visą jos šeimą – „Per mane“, – atsidūsta O. Gricienė – išvežė į Sibirą, į Irkutsko apskritį.

 

Tremtis nepalaužė

„Sunku, oi sunku buvo. Dirbom „Lespromchoze“, gyvenom pusbadžiu. Tačiau savaip pailsėjau – niekas nebetardė, nebemušė... Ten susitikau iš Palangos ištremtą Gricių, ištekėjau, tris vaikus „susigavau“. 1956-aisiais grįžom į Palangą“, – pasakoja O. Gricienė, vartydama nuotraukų albumus. Ir išskleidžia tremtyje išsiuvinėtus rankdarbius – jie kabojo prie vaikų lovelių. Viename – Kęstutis ir Birutė, kitame – Vytis.

„Ateidavo pas mus visokie „tikrintojai“, pradėdavo klausinėti: „Kas čia išsiuvinėta?“ O aš sakau: „Ar nematot, raitelis ant arklio joja“, – nusišypso pašnekovė.

O su didžiausiu pasididžiavimu O. Gricienė parodo Nepriklausomybės metais gautą Laisvės kovų dalyvio pažymėjimą.

„Kas padėjo ištverti? Malda. Ir tikėjimas, kad Lietuva vėl bus laisva. Ačiū Dievui,  sulaukiau. Ir esu laminga, kad tik Dievas sveikatos duotų. Labai myliu Lietuvą. Ir jei reikėtų, viską pakartočiau“, – prisipažįsta partizanų ryšininkė Mėta – Ona Veličkaitė-Gricienė.

 

„Čia tokia purvina duona...“

Kai O. Veličkaitė Dzūkijoje įsijungė į laisvės kovas, F. Neverauskaitė buvo dar visai mažutė – augo Žemaitijoje, Kumpikuose, šešis vaikus auginusioje šeimoje. „Turtingi nebuvom, bet labai darbštūs – ir derliaus gero rudenį sulaukdavom, ir gyvuliai gražūs buvo, ypač žirgai. Kaimynai pavydėdavo. Tai, matyt, tas pavydas viską ir padarė – išvežė mūsų šeimą 1948-aisiais. Tik mažiausiąjį pusantrų metų broliuką Juozuką teta suspėjo išgelbėt – atbėgo ir pasigriebė jį: „Kur mano vaiką vežat...“, – tik spėjo sušukti“, – pasakoja F. Neverauskaitė, paminėjusi, jog vėliau tėvelis rašęs laiškus į Maskvą, bandęs išsiaiškinti, kuo jis kaltas, kad šeimą ištrėmė. Gavo atsakymą, kad jokios kaltės nebuvo.

„Žinot, tada, vaikystėje, kai atėjo mūsų išvežti, aš tokį šoką patyriau, kad mažai ką beatsimenu. Pamenu tik, kad su sesute iššokome pro langą ir bandėme serbentyne pasislėpti. Pamatė... Pačios kelionės nepamenu. Bet prisimenu, kaip tremtyje mama duoną kepė. Miltai prasti, ta duonutė juoda juoda, ne tokia, kaip Lietuvoje. O sesutė ir sako: „Mama, grįžkim atgal. Čia tokia purvina duona...“, – prisimena pašnekovė.

 

Dešimt metų tremties

Už dar dešimties metukų neturėjusią Filomeną baisiąją 1948-ųjų gegužės 22 dieną geriau atsimena jos sesuo Adelė Šatkauskienė, kuriai buvo 11 metukų.

„Ankstų rytą, dar neprašvitus buvome stribų apstoti, – pageltusiuose sąsiuvinio lapeliuose rašo A. Šatkauskienė. – Mus, mažus vaikus, pradėjo vesti ir nešti į vieną didesnį kambarį.  Buvom šeši, mama laukė septintojo – Pranukas gimė jau Sibire“.

Tėvas niekada net pagalvot negalėjęs, kad šeima bus tremiama. O kai atvažiavo šeimos išvežti, jis su berniukais bandęs slėptis, bet buvo pagautas. Pastatė jį kambaryje prie sienos, net pajudėt neleido – nebuvo kaip ko nors į kelionę įsidėti. Taip beveik tuščiomis ir išvažiavo – iš pradžių vežimu nugabeno į Grūšlaukę, iš ten sunkvežimiu į Kretingos geležinkelio stotį.

„Kiek prisimenu, vagone buvo labai daug dulkių. Ir labai tvanku, nes daug žmonių buvo. Kažkas iš suaugusių pasakė, kad iš čia jau nebeišlipsime, visi mirsime“, – rašo A. Šatkauskienė.

Kelionės pabaiga – Irkutskas. Čia geležinkelio stotyje visus išlaipino ir išrikiavo. Įmonių ir įstaigų vadovai ėjo pro išrikiuotuosius ir rinkosi sau darbingus žmones.

„Mūsų šeimos ilgai niekas neėmė. Dirbti galėjo tik tėvelis, mama buvo nėščia, o mes visi maži. Po kokios savaitės nuvežė už 50 km nuo Irkutsko į miškų ūkį Goriačij Kliuč. Gyvenome labai sunkiai – šešiems žmonėms duonos teduodavo vieną kepaliuką. Mažasis broliukas Pranukas mirė iš bado. Visi vaikai labai sirgome – kamuodavo plaučių uždegimai, sąnarių ligos“, – prisimena A. Šatkauskienė.

Ir daugiau šios giminės šeimų buvo ištremtos iš Lietuvos: mamos sesuo Ona, politinė kalinė, ištremta į Magadaną, kita sesuo Barbora – į Mordoviją. Broliui Antanui teko Belomoro kabalą kasti, vėliau buvo ištremtas į Tomską.

Dar du mamos broliai, Juozas ir Mykolas, buvo partizanai ir žuvo kovose už laisvę. „Sušaudė juos kažkur Kašučių pusėje. Iki dabar nežinome, kur palaidoti“, – atsidūsta F. Neverauskaitė.

Į Lietuvą Neverauskų šeima grįžo 1958-aisiais. Sunku buvę, net labai. Visų vargų F. Neverauskaitė nepasakojo, tik vieną epizodą prisiminė. Reikėjo darbo, tad mergina išėjusi į kolūkio fermas kiaulių šerti. Po kurio laiko susirgo ir ilgai gydėsi. Tėvelis už ją nuėjęs pasiimti atlygio – už pusę metų darbo parnešė pusmaišį pelų...

 

Meilės ir vienybės

Tiek O. Veličkaitė-Gricienė, tiek F. Neverauskaitė tvirtino: ir jos abi, ir jų tėvai, ir visi šeimos nariai tikrai tikėję, kad ateis tokia diena, kai Lietuva vėl bus nepriklausoma valstybė. O tai, kad jau daugiau nei dvi dešimtis metų gyvename laisvi – didžiausia laimė. Tik gaila, kad ne visi tai suvokia.

„Keista girdėti, kai verkiama: blogai gyvename. Ir verkia dažniausiai tie, kurie daugiausiai pinigų turi, kurie mažiausiai vargo matę. Jaunimas? Nieko blogo apie visą jaunimą sakyti negalime: visokių yra. Tik kartais atrodo, kad kai kurie tėvai per daug savo atžalas lepina, per daug viską suveda į materialinę pusę“, – kalbėjo moterys.

Paklaustos, kas, jų akimis, skaudu ir nemalonu Lietuvoje, abi sako: susiskaldymas – per mažai tautoje, kuri pati labai nedidelė, vienybės.

„Net mūsų sąjungoje visokių žmonių yra. Antai viena tremtinė per rinkimus buvo stebėtoja iš Darbo partijos. Tiesiog nesuprantama. Yra ir tokių, kurios pradeda guostis, kad prie ruso geriau gyvent buvo, ir darbo visi turėjo. Neištvėriau, paklausiau: „Ar tu neprivalgius esi?“ – piktinosi O.  Veličkaitė-Gricienė.

O rytoj, Gedulo ir vilties dieną, buvusi partizanų ryšininkė O. Veličkaitė-Gricienė ir nuo vaikystės tremtinės duonos ragavusi F. Neverauskaitė ir Šv. Mišių maldoje, ir prie Tremtinių kryžiaus sakė atsiminsiančios tuos, kurių jau nebėra. Ir sukalbėsiančios maldą su viltimi, kad Lietuvoje būtų daugiau vienybės, o jos žmonės – tiek eiliniai piliečiai, tiek valdžioje esantieji, – mylėtų savo tėvynę, ir, prieš reikalaudami, kad ji jiems ką nors duotų, pagalvotų: o ką mes jai davėme?


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Mes mylime Lietuvą , .. 2014-06-16 12:12 (. / IP: 86.100.63.40)
Nuo kada jums vaidenasi, kad trūksta "meilės Lietuvai"? -Nepriklausomybę atkovojome visa Lietuva!.. O štai paskui - kas prie valstybės lovio arčiau -atsirado milijonierių!..kiti- gauna padidintas solidžias pensijas (kaip ir šios dvi), nors pokario metais likę Lietuvoj - iškentėjo tą patį ir dar daugiau...Kūrėsi kolūkiai paėmė viską..gyvulius, padargus..Motinos tvilkė dilgėles ir maitino 6 vaikus...ir t.t. Išgyvenę pragarą..išdirbę 40 m.šiandien gauna vos 740 Lt-ką atiduoda atgal mokesčiams, esantiems Lietuvoje aukščiausiems visoje Eurosąjungoje...-Ar kada kas paklausė žmogaus, kaip jam išgyventi? Malonu, kad gaudamos aukštas pensijas O.Veličkaitė-Gricienė su F.Neverauskaite- nedejuoja ir neverkia!...Taigi, ir kalbėkite tik apie save, gerbiamos!..

Taip pat skaitykite

Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius