Jaunystės metais baigęs muzikos ir teatro akademiją, įgijęs muziko atlikėjo profesiją,L.Žulkus tikėjo,jog muzika taps jo pragyvenimo šaltiniu,o menai „ateis“ kaip hobis – išėjo priešingai.

Jaunystės metais baigęs muzikos ir teatro akademiją, įgijęs muziko atlikėjo profesiją,L.Žulkus tikėjo,jog muzika taps jo pragyvenimo šaltiniu,o menai „ateis“ kaip hobis – išėjo priešingai.

Linas Žulkus: „Kai dirbi,tai ir Dievas padeda”

2017 07 20

Palangiškis menininkas, restauratorius, drožėjas Linas Žulkus – garsiųLietuvos menininkų Alberto Žulkaus (skulptoriaus,Lietuvos tautodailininkų sąjungos nario,medžio drožėjo) ir Teresės Žulkienės –tautodailininkės,žymiosaudėjos – sūnus.Jaunystės metais baigęs muzikos ir teatro akademiją,įgijęs muziko atlikėjo profesiją,L.Žulkus tikėjo,jog muzika taps jo pragyvenimo šaltiniu,o menai „ateis“ kaip hobis. „Išėjo priešingai, – sako Linas. – Muzika tapo hobiu,o menas darbu“.

Nuo vaikystės prie varstoto
Prieš porą metų turėjau galimybę susitikti su visa Žulkų šeima.Deja,tai neįvyko. Laikas – kaip senas nuotraukų albumas:fiksuojadabartį ir ištrinatai, ko daugiau jau niekadanebus. Šiandienpravėrusi Žulkų kūrybinių dirbtuvių duris,gerai žinau, jog čia nebesutiksiu(praėjusiais metaisamžinybėn išėjusio) Alberto Žulkaus, bet džiugu,kad su Terese Žulkiene, atšventusiagarbingą savo 80-ties metų jubiliejų, galime pasikalbėti apie jų gražiai gyventus kartu metus ir dar dabar kuriamus darbus.
Nuo 1975 metų,kai tėveliai Albertas ir Teresė atvykę į Palangą išsinuomojo šią studiją(buvusios Dailės kombinato dirbtuvės), Linasčia ir „gyvena“.
„Visą gyvenimą praleidau dirbtuvėse. Dailės studijų nesu baigęs, jokio diplomo neturiu. Tėvalis buvo didysis mano mokytojas,dirbau su tėvu,padėdavau jam. Praėjau praktinįgyvenimo universitetą. Kai daug dirbi, sukaupi daug ir žinių. Šiandieną galėčiau ir kitus restauratorius pakonsultuoti.Nuo vaikystės esu prie varstoto užaugęs”, – kalbėjopaprastas,šiltomis akimis,puikios sportinės išvaizdospusamžisvyras.
Anot menininko, jei patinka, ką darai ir gali iš to pragyventi, tai tampa gyvenimo būdu.Tęsdamas Žulkų šeimos tradicijas menininkasyra įkūręsšeimyninę asociaciją – Žulkų kūrybines dirbtuves-galeriją.Tai – ne pelno siekianti organizacija. Tokiu būdu yra lengviau save,savo darbus pristatyti Lietuvoje ir užsienyje. Ateityje menininkas planuoja galeriją praplėsti ir joje surengti tėvo darbų parodą. „Tėvalio(vadina žemaitiškai) darbų yra labai daug”, – sako jis.

„Gyvenu ten,kur man gerai“
Išskyrus studijų metus,L.Žulkus visą laiką gyveno Palangoje. „Man čia gerai, jei būtų blogai – ieškočiau kur geriau“.Didmiestis jo netraukia,jis nenorėtų pusę gyvenimo praleisti troleibuso stotelėje,o pagrįsdamas mintį,jog muzika toks pat menas,pasakojo: „Baigęs muzikos mokyklą Palangoje, įstojau į S.Šimkaus konservatoriją,o ją baigęs tęsiau studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje,kurioje mokiausi daug dalykų. Studijavau liaudies instrumentinį klasėje,grojau birbyne ir įsigijau atlikėjo specialybę. Su vienminčiais,dar mokydamasis Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje, buvome sukūrę grupę.Tais senais laikais labai gerai gyvenome. Per vasarą turėdavomedaugiau nei šimtą koncertų.Pagrinde koncertuodavome Klaipėdoje. Ką reiškė vokiečių turistui sumokėti mums penkias markes už koncertą(už dvi markes galėdavai iš Klaipėdos į Palangą taksi į namus sugrįžti)?Turėjau draugą,kuris baigęs teisę dirbo policijoje. Tai jis sakydavo, jog per vakarą uždirbu tiek, kiek jis uždirbdavo tik per mėnesį.Tada ir valiuta („žvėriukai“) buvo kosmosas.Muzika ir menas– tai viena.O jei dirbi – sekasi, Dievas padeda. Jei sėdėsi rankas sudėjęs – nieko nebus.
Vėliau pradėjau keliauti,važinėti į užsienį,užmezgiau kontaktus su daugeliu įdomių žmonių,kurie domėjosi menu,daile ir todėl juos supažindinau su tėvų kūryba. Pradėjau tėvo ir mamos darbus ten vežti.Surengdavau šeimyninę parodą. Menas yra prekė. Reikia stengtis ją realizuoti.Žinoma,jeigu turi kitą pragyvenimo šaltinį,gali savo darbus dovanoti“.
Linas Žulkus,kartusu savivaldybe (kultūriniai ryšiai su miestais-partneriais) yravažiavęs įRiugeno salą Vokietijoje,Simrishamno miestąŠvedijoje.
L.Žulkui priminiau senus laikus,kai Palangoje veikė dailininkų kūrybos namai.Tada galėjai menininkų sutikti parkuose,prie jūros.Palanga buvo tarsi menininkų meka.
„Ir dabar menininkas menininką suranda,kartu leidžiame ne tik laisvalaikį, bet pasidaliname ir savo kūrybinėmis mintimis,idėjomis. Švedai buvo mane pakvietę dalyvauti (masterclass) aukštojoje liaudies menų mokykloje ir pravesti seminarą apie Užgavėnių kaukes. Angliškai „perfect“ nekalbu,bet einu ir dirbu.Nauja patirtis,nauja veikla“, – šypsosi menininkas.
Dailininkas prisiminė,kaip pirmaisiais nepriklausomybės metais važiuodavo su liaudies instrumentų muzikos grupe koncertuoti, ar veždavo savo šeimos darbus į užsienį.Muitinėje žinojęs tik tris žodžius švediškai. Anot jo, tai avantiūra.„Bet tu eini ir darai. Grįžti užsidirbęs pinigų. Džiaugiesi,kad tave perka“, – sakė pašnekovas.

Ateities planai
L.Žulkus vedęs,turi šeimą,sūnus Justas dirba anglų kalbos mokytoju Senojoje gimnazijoje, žmona Loreta – palangiškė, muzikologė,kartu baigė muzikos mokslus,dirba S.Vainiūno meno mokykloje.
„Veiklos labai daug. Nežinau kaip viską „apžioti“. Ateityje turiu mintį rengti ir įgyvendinti edukacinius projektus, nesšiandien vaikai nebemoka ir vinies įkalti. Porą kartų esu pravedęs edukacinius seminarus jiems. Matau, jogvaikamstai patinka,jiems įdomu. Dalyvavimas Užgavėnėse(kaukės,grojimas,vaidinimas), – taip pat edukacijos,menas,švietimas.Kas gi tas tradicijas palaikys?“ – klausė manęs menininkas.
Šiandien Linasdaugiausiaiatlieka užsakymus, daro suvenyrus su gintaru, iš medžio yra padaręs naują kryžių tremtiniams, o kai lieka laiko,ant jo,širdžiai malonus darbas – laisva kūryba.
„Visą gyvenimą aš ir tėvalis buvome kolekcionieriai.Tėvas rinko prieškarinę spaudą, įrankius,įnagius, senus daiktus.Dalyvaujant„Anapilio“restauravimo projekte tapau savotišku ekspertu medžio ornamentikos klausimais.Tėvosurinkta senų įrankių kolekcija,informacija apie baltų ženklus labai pravertė“, – atskleidė Linas.
Anot jo, dabartiniu metu rankų darbą palengvinašiuolaikiški įrankiai: „Sėdi prie kompiuterio,programuoji,o mašina atkartoja tavo piešinį.Vėliau, žinoma,reikia pagamintą daiktą rankomis „pašildyti“.Linas man rodo iš rago padarytas plaukų sages, ant kurių išgraviruoti zodiako ženklai. Anot menininko,žmonės ateina į dirbtuves, užsisako tai,ko jie nori, nes daugeliui svarbu,kad gaminys turėtų žinomo menininko vardą. Žmonės nenori mokėti brangiau perpardavinėtojams.

Kiemas – dirbtuvių tęsinys
Išėję iš dirbtuvių,atsidūrėme gana erdviame kieme.Atvėręs vienas iš daugelio durų, rodo dar nebaigtą remontuoti jachtą,kurią su draugais baigia restauruoti. „Bus kuo į marias plaukti“, – džiugiu balsu ištaria. Menininko akys sublizga kažkokia pašėlusia energija. Išaiškėja,jog Linas –aistringas buriuotojas. Mariose jis geriausiai atsipalaiduoja.Mėgsta jūroje ir kaitu paplaukioti: „Kaifas, visas išsivalau“.
Priėjęs prie kitų durų rodopatalpą,kurioje sudėti visų trijų menininkų darbai. Pačiame jo priekyje – paskutinis tėvo darbas:iš medžio išdrožta skulptūra dainininko S.Povilaičio atminimui„Švieski man vėl“.
Kiemas pilnas gėrybių.Štai ten po obelimi kabo hamakas,šalia – mamos prižiūrimas gėlių darželis,o prie sandėliuko, vėjų nepasiekiamoje vietoje – stalas su iš medžio išdrožtomis kėdėmis.Ši vieta – mėgstamiausia visų šeimos narių ir draugųkavai gerti,pašonėje – dar viena jachta. Klausiu,gal ši, senesnė, jo tėvo? Ne,sako menininkas,tėvas buvęs „krantinis“,tik jam vandens vis reikia. Lino šeima – sportiška. Visi mėgėjai su dviračiais pasivažinėti, sūnus– ekstremalaus sporto mėgėjas(riedlentininkas,nardytojas),žmona mėgsta plaukioti banglente.Sakau,jog irjis patsekstremalas, – ne kiekvienas išplaukia į jūrą. Šypsosi menininkas: „Na,taip, išplaukęs gali ir nebegrįžti“.
L.Žulkus pakvietė mane ketvirtadienį į amatų meistarnės atidarymą. ĮŽulkų kūrybines dirbtuves-galeriją atvyks televizija,Linas žada sumeistrauti stalą,ant jo bus sudėtitautiniai kostiumai,įrankiai,daug ko įdomaus būsią.
Aprodęs kiemą, menininkas nė neabejoja,jog čia dar pilna darbų ir jis dar turi ką veikti. Linas džiaugiasi,kad kartu su juo dirbtuvėse dirba ir sūnus Justas. Jie abu tęsia senelio Alberto pradėtus darbus.Gyvenimas eina į priekį.
Atsisveikinant L. Žulkus palinkėjo jauniems menininkams mažiau dūsauti,nevaidinti menininkų,o kurti meną.Nereikia laukti,kada parodoje tau įpils vyno,geriau posėkmingo darbo pačiam ateiti į parodą ir kitam jo įpilti.

Irena VALUŽĖ


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



As 2017-09-02 21:03 (IP: 86.100.150.254)
Na, pykit nepykę, bet kas per beraštis talpina straipsnius į šį tinklapį. Gražaus žmogaus straipsnis, norisi su malonumu perskaityt, o čia vienos klaidos... na, jei nemokat rašyt, Mieli redaktoriai, tai eikit lauk. Pilna darbo birža norinčių dirbt.

Taip pat skaitykite

Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius