Loreta Sungailienė: svarbiausias šeimos planas – su meile auginti mūsų tris atžalas

Gabrielė BUINICKAITĖ

Tikriausiai nerastume Lietuvoje žmogaus, kuris penktadienio vakarą nėra pastebėjęs nuoširdžios, žavios Loretos Sungailienės šypsenos. Loreta jau 17 metų visiems gerai žinomos „Duokim garo“ laidos vedėja.
Folkloro dainininkė ir atlikėja, etninės kultūros puoselėtoja gimė ir augo Palangoje, ji pripažįsta – ten prabėgo jos gražiausi jaunystės metai. Šiandien Loreta – trijų atžalų mama, žmona ir šeimos židinio puoselėtoja. Nuoširdžiame interviu Loreta pasakoja ne tik apie daugiavaikės mamos dienas, bet ir apie žemaitišką užsispyrimą bei meilę savo darbui.
– Loreta, papasakokite apie savo vasaras, ką labiausiai mėgstate veikti?
– Mano vasaros būna aktyvios, pilnos renginių, susitikimų, festivalių, koncertų ir smagaus bendravimo su bendraminčiais, bičiuliais, artimaisiais. Mėgstu viską, ką veikiu šiltuoju metų laiku – ir darbingai praleistas akimirkas, ir poilsį su šeima, draugais. Vienas svarbiausių įvykių – tradicinės „Virvytės“ šeimų etnokultūrinio ugdymo stovyklos, kurios labai laukia visos 20 (oi, jau 21) mano vadovaujamo kolektyvo šeimos. Ir mano vaikams tai viena smagiausių vasaros veiklų. Ir vis dėlto, nors keletą dienų per vasarą man būtina praleisti prie jūros – Palangoje, Juodkrantėje, Klaipėdoje. Net ir su mažyliais vaikučiais viena pasiryždavau bent savaitę pabūti Palangoje. Trise pušynų keliukais nukeliaudavome po keliolika kilometrų per dieną. Tad tikslui buvau įsigijusi net specialų dvigubą vežimuką pametinukams. Buvau tokia laiminga, kad vaikai gali pajusti pajūrio vėją, jūros vandens gaivą, čežantį smėlį ir kopų platybes.
– Palangoje prabėgo Jūsų jaunystė, buvote aktyvi, dainavote Palangos folkloro ansamblyje „Mėguva“, papasakokite ką Jums davė, suteikė šis miestas?
– Palanga man dovanojo prasmingą, įdomią ir kupiną gerų emocijų jaunystę. Palangoje gyvenome penkerius metus, čia baigiau vidurinę mokyklą ir jaučiausi tapusi drąsia, kūrybinga asmenybe. Suaugusieji, kurie mane mokė folkloro, šokių, vaidybos, kalbos kultūros, žurnalistikos, skatino ir mano saviraišką, turtino mane ne tik žiniomis, bet ir galimybėmis save išbandyti ir kaupti vertingą patirtį. Palangoje susipažinau su kai kuriais pramogų pasaulio žmonėmis, muzikais, su kuriais iki šiol nuoširdžiai pabendrauju.
– Kaip dažnai dabar sugrįžtate į Palangą?
– Stengiuosi kasmet pabūti, aplankyti bičiulius. Giminių šiame mieste nebeliko, tačiau kur apsistoti visada randame.
– Loreta, pakalbėkime apie Jūsų šeimą, esate daugiavaikė mama, su kokiais sunkumais susiduriate dažniausiai?
– Išties, daugiavaikė šeima yra tikras gėris ir džiugesys. O kartu ir rūpestis, išbandymas ir nemenka įtampa suaugusiems. Juk niekas nesako, kad lengva auginti vaikus... Bet aš, laimei, turiu su kuo šiais rūpesčiais dalintis. Apie daugiavaikę šeimą rimtai galvojome abu su vyru, tad Dalius išties prisiima daug atsakomybės ir tinkamai vadovauja šeimai bei tvarkosi su vaikais, kai manęs nebūna namie. Mano mama Danutė gyvena Vilniuje ir mums dažnai padeda. O ir tokią pagalbą ji mėgsta – močiutė Danutė išties geba bendrauti su vaikaičiais, padeda juos ugdyti ir palaiko įvairiose vaikų veiklose. Su tokia pagalba ir sunkumai nebaisūs. Bet, žinoma, kaip ir daugeliui šiuolaikinių mamų, man norėtųsi mažiau darbų ir daugiau laisvo laiko šeimai. Daugiau vidinės ramybės ir mažiau streso...
– Viename interviu minėjote, kad vieno vaikelio būtų maža, dabar turite tris atžalas, ar planuose galvojate apie didesnį šeimos pagausėjimą?
– Svarbiausias šeimos planas – su meile auginti mūsų tris atžalas, jas tinkamai ugdyti ir skatinti vaikų kūrybiškumą bei gebėjimą bendrauti. Yra reikalų...
– Papasakokite apie savo dieną.
– Esu pelėda – mieliau ilgiau padirbu vakare nei anksti keliuosi, todėl rytas man nebūna lengvas. Visur (išskyrus tiesioginį eterį) atvykstu ir atkeliauju su šiokiu tokiu pavėlavimu.Palydėję pirmokę Liepą ir darželinuką Girių į mokyklą, darželį, abu su vyru važiuojame į savo darbovietes. Dirbame visą darbo dieną, po kurios dar laukia įvairūs užsiėmimai – vaikų būreliai, „Virvytės“ repeticijos, vykstančios 2 kartus per savaitę. Namo grįžtame gana vėlai ir kartais dar tenka namų darbus peržiūrėti, kai ką ir pasiaiškinti, padėti. Pavyzdžiui, pimokei jau teko ruošti pristatymą, tad vieną ilgą vakarą abi kūrybiškai bendravome. Dukra pavargo, o mama dar gerino ir tobulino tą mokyklinį projektą. Gerai, kad vyresnėlis Vilius jau gana savarankiškas, atsakingas ir protingas. Su juo kartu mokytis jau nebereikia, tik patarti, pasiūlyti, nukreipti teisinga linkme. Kai vaikai sugula, imuosi dar kai kurių tyliųjų namų ruošos darbų, atsakau į skubius laiškus, styguoju folkloro ansamblio reikalus, kuriu pasirodymų scenarijus, atlieku įvairius kitus kūrybinius darbus. Ir, žinoma, rašau atsakymus į įvairius žurnalistų klausimus. Miegoti kartais nueinu labai anksti (šypsosi).
– Televizijoje jus mato linksmą, besišypsančią, mokate pykti, būti rūsti?
– Moku, moku. Namie net per dažnai pykstu ir užsirūstinu, tiesa, trumpam. Nemoku ilgai pyktti. Net ir po staigios ir gana stiprios pykčio bangos, greit atsileidžiu, susitaikau ir visus apdalinu šypsenomis.
– Internete galima išvysti klausimų: „kada gi visgi baigsis laida „Duokim garo!“ ? Iš tiesų, laida skaičiuoja dešimtmečius. Ką ji jums reiškia?
– Kol muzikantai turi garo, tol laidos bus kuriamos ir transliuojamos per LRT televiziją. Laida šiemet baigia savo 17-ąjį sezoną. Aš su laida augau, stiprėjau, lavėjau kaip liaudiškos ir etninės muzikos specialistė, propaguotoja, kaip televizijos laidų vedėja. Laida praplėtė mano požiūrį į liaudiškos muzikos raišką, mokė būti tolerantiška ir dėmesinga kiekvienai Lietuvoje puoselėjamos muzikos sričiai, atlikėjams, suteikė galimybę pažinti daugybę talentingų, nuoširdžių ir muzikai atsidavusių žmonių. Tai – dar viena gyvenimo ir veiklos mokykla, kuria džiaugiuosi ir kurioje vis dar tebesimokau.
– Kas jums padeda atsipalaiduoti po dienos darbų?
– Šilta vonia, geras filmas, o neretai ir malonus pasisėdėjimas bei pasiplepėjimas su kaimynais kieme. Gyvename Žvėryno mikrorajone, turime puikius kaimynus, su kuriais smagu pasibūti šiltą vasaros vakarą ir pasidalinti dienos įspūdžiais, paanalizuoti mūsų ar net visos šalies aktualijas.
– Ne paslaptis, kad su vyru susipažinote Užgavėnių šventėje, gal per Užgavėnes turite kokių nors tradicijų, paminite savo susipažinimą?
– Keletą metų su vyru esame minėję savo pažinties datą ir progą – važiuodavome Užgavėnių švęsti į Platelius, į tą miestelį, kuriame ir įvyko pirmoji mūsų bendra Užgavėnių puota. Atsiradus vaikams, tokios kelionės žiemos pabaigoje pasidarė nelengvas iššūkis ir atsisakėme šios šventės Žemaitijoje. Susipažinimą mudu kasmet prisimename, tačiau nebeturime tradicijos jo švęsti ar kitaip atžymėti.
– Loreta, esate tikra žemaitė, ar tai atsispindi ir jūsų charakteryje?
– Žinoma. Be žemaitiško užsispyrimo ir poreikio garbingai užbaigti pradėtus darbus ir atlikti viską maksimaliai atsakingai ir gerai, kažin ar būčiau tokia, kokia esu dabar. Žemaitis – ne tik užsispyręs, jis dar ir kūrybingas, jo galva pilna įvairiausių idėjų, kartais net keistų ir sunkiai įgyvendinamų, bet žemaitis neatsisako iššūkių ir yra linkęs save išbandyti. Argi aš nesu tokia?
– Juk visi žemaičiai užkietėjusio būdo, ar Jūsų šeimoje dūžta indai?
– Žemaitis savo užsispyrimą demonstruoja tyliai, ramiai, jame daug vidinės įtampos. Dūžtantys indai žemaičiui gali sugadinti visą reikalą – „išdaužti“ iš jo tą sukauptą vidinį užsispyrimą, kietumą. Tegu indus daužo tie, kurie iš prigimties yra daug atviresni ir emocionalesni, tarkime tie, kurie gyvena pietinėje Lietuvos dalyje, o uždaresniems ir ramesniems šiaurės vakarų Lietuvos gyventojams tai ne itin būdinga.
– Esate tikras šeimos žmogus. Kaip suderinate veiklas su motinyste, ar nepritrūksta laiko?
– Kiekviena moteris turi savo receptų. Maniškis remiasi vienos puikios moters pasakytais žodžiais: moteriai vienas ir tas pats laikas yra skirtas viskam – būti rūpesinga mama, gera močiute, atsakinga vadove ar reiklia vadove, veiklia asmenybe visuomenės gyvenime... Stengiuosi laiką organizuoti taip, kad spėčiau arba beveik spėčiaus atlikti viską, ką įsipareigojau. Pasitaiko šiokių tokių skolų, bet ir jas pamažu grąžinu. Kad per daug neįsiskolinčiau šeimai, stengiuosi vaikus ir net vyrą įtraukti į visokias kultūrines veiklas. Vaikams jos patinka, nes džiugina juos gera patirtimi ir maloniomis draugiškomis pažintimis. Vyras mieliau renkasi pabuvimą gamtoje ir darbą sodyboje, bet kai reikia, padeda ir manbei palaiko šeimą.
– Kokia didžiausia Jūsų šeimos vertybė?
– Žmogus ir žmogiškieji santykiai. Tai, kas padeda žmogui gyventi tarp žmonių – noras ir gebėjimas suprasti, atjausti, paguosti, palaikyti, padėti, kartu džiaugtis ir kurti.