Netolerancija: mokyklose – dėl socialinės padėties, tribūnose – dėl odos spalvos

Vakar buvo minima Tarptautinė tolerancijos diena. Šią dieną skatinama atkreipti visuomenės dėmesį į skirtingų nuomonių, skirtingų tautybių žmonių, sergančiųjų ir kitų žmonių, kurie nėra „kaip visi“, toleranciją. Įvairiose šalyse organizuojami renginiai, skirti ugdyti toleranciją, pakantumą, gebėjimą suprasti kitus, kantrybę. O ar palangiškiai tolerantiški?

Pasitaiko įžeidimų juodaodžių atžvilgiu

„Naglio-Adakrio“ klube žaidžia ir juodaodis krepšininkas Chrisas Čarlzas Lowe, kuris neseniai pakeitė kitą juodaodį krepšininką iš Amerikos. „Naglio-Adakrio“ treneris Gediminas Petrauskas mano, kad palangiškiai yra tolerantiški atvykusiems iš kitur žaidėjams. „Mūsų komandoje buvo nemažai žaidėjų iš kitų šalių, tačiau jie jokios diskriminacijos nejautė. Visi komandos nariai puikiai juos priimdavo, bendraudavo ir neišskirdavo iš kitų. Komandoje, kaip ir praėjusiais metais, taip ir šiais metais turime juodaodžių žaidėjų komandoje. Jiems kartais galbūt būna sunkiau. Nors komandoje jie priimami draugiškai, tačiau kartais pasitaiko jų adresu negražių replikų iš priešininkų sirgalių. Tačiau tokių, įžeidinėjimus laidančių žmonių, yra vienetai. Manau, kad tai - neišsilavinę, nuo sovietinių laikų „užsilikę“ žmonės“, - sakė G. Petrauskas. Praėjusiais metais žaidęs komandoje juodaodis minėjo, pasakojo treneris, kad Palangoje kartą vienas praeivis kažką negražiai pasakė jam. „Tačiau tokie atvejai – išimtis iš taisyklės. Aš pats esu labai tolerantiškas kitų tautų ar rasių atžvilgiu. Nuo mažens su tėvais daug kur keliaudavome, matydavau įvairių žmonių - tėvai išmokė tolerancijos. Tolerancijos įgavau ir gyvendamas Rusijoje, tačiau, kaip teko pastebėti, rusai yra labai netolerantiški. Ten vyksta labai negražūs dalykai, todėl, manau, kad lietuviai yra tikrai tolerantiški žmonės“,- kalbėjo G. Petrauskas.

Mokykloje – netolerancija dėl socialinės padėties

Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos socialinė pedagogė Lina Kunickienė pasakojo, kad mokykloje netolerancijos tautiniu pagrindu nėra. „Dažniausiai netolerancija būna dėl socialinės nelygybės: vieni vaikai turi daugiau pinigų ir perka viską mokykloje, kiti neturi nieko. Ši netolerancija tarp vaikų yra skaudžiausia. Mokykloje labai stengiamės skatinti toleranciją. Vyksta papildomos popamokinės veiklos, vykdoma tarptautinė „Olweus“ patyčių prevencijos programa. Aš dirbu jau aštuonerius metus su vaikais, tačiau per tuos metus nei pamažėjo, nei padidėjo tolerancijos lygis. Visuomet atsiranda vaikų, kurie būna kažkam netolerantiški. Manau, kad pakantumo ir meilės šeimoje stoka ugdo netoleranciją augančiame vaike. Tik efektyvus mokyklos ir šeimos bendradarbiavimas gali padėti ugdyti toleranciją tarp vaikų. Aš pati esu labai tolerantiška vaikų atžvilgiu, niekuomet nei vieno neišskiriu dėl elgesio ar išvaizdos. Esu tolerantiška ir tuomet, kuomet vaikas ieško savo stiliaus, man svarbiausia, kad vaikas beieškodamas surastų save“,- kalbėjo L. Kunickienė.

Latvė nepatogumų dėl tautybės nepatyrė

Šventosios seniūnijos vyriausioji buhalterė Elma Jalonina ir pati yra kitatautė, tačiau niekuomet nejautė netolerancijos iš kitų žmonių. „Pati esu latvių kilmės, vyras yra pusiau estas. Tačiau visada gyvenome Šventojoje ir niekada nejautėme jokios diskriminacijos. Galbūt jei būtume atvykę iš kažkur toli, būtų kitaip, tačiau Šventojoje jau seniai gyvena labai daug latvių, todėl lietuviai nuo latvių čia neišskiriami. Labai džiaugiuosi, kad mūsų kraštas yra tikrai tolerantiškas“,- pasakojo E. Jalonina.

Tolerantiškesni matomai fizinei negaliai

Palangos miesto neįgaliųjų draugijos narė Genoefa Navickienė mano, kad Lietuvos žmonės yra tolerantiškesni matomai fizinei negaliai turintiems žmonėms, o nelabai matomai negaliai – netolerantiški. „Pati fiziškai esu sveika, puikiai vaikštau, tačiau turiu regėjimo negalią. Turiu 35 procentų darbingumą – tai sunki negalia. Tačiau vien valdžia savo spendimais pasirodo esanti ne itin tolerantiška: automobilius neįgaliųjų vietoje gali pasistatyti tik 30 procentų darbingumą turintys asmenys. Vadinasi, aš šiai grupei nepriklausau. Tai nėra tolerantiška.“, - pasakojo G. Navickienė.

Anot jos, kas turi fizinę negalią ir sėdi invalido vėžimėlyje, tam jaučiamas gailestis, žmonės yra tolerantiškesni, jam užleidžiama eilė, einant pas daktarą. „Tačiau jei aš paprašyčiau žmonių užleisti eilę pas daktarą, nes labai blogai jaučiuosi, retas ją užleistų. Tolerancijos trūksta visuomenėje. Jos turėtų mokyti tėvai savo vaikus jau nuo mažų dienų. Palangoje jaunimas yra gana tolerantiškas, tačiau pasitaiko ir „chamų“, kurie būtinai pasakys kokią nors įžeidžiančią repliką. Mano manymu, viską lemia auklėjimas. Jei tėvai savo vaikus moko tolerancijos, tuomet ir tas vaikas yra nuoširdus ir tolerantiškas visų žmonių atžvilgiu, ar tai būtų negalia, ar kita tautybė. Žinoma, dažnai būna pikti ir patys neįgalūs žmonės. Jie pyksta ant viso pasaulio dėl savo nelaimės, tačiau aš vadovaujuosi labai puikiu principu – jei negali pakeisti situacijos - keisk požiūrį. Jei šiais žodžiais vadovautųsi žmonės, tuomet ir pasaulis būtų tolerantiškesnis“, - pasakojo G. Navickienė.