„Pagalba įmanoma tada, kai atsiskiri nuo paciento, o ne tapatiniesi su juo“

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Elgesio medicinos instituto gydytojas psichiatras-psichoterapeutas Žilvinas Kunigėlis savo praktikoje nuolat susiduria su sudėtingais atvejais. Į šios srities gydytojus neretai kreipiasi ir šiandienos rykšte vadinamos depresijos varginami pacientai. Kalbėdamas apie šio susirgimo priežastis, specialistas neskubėjo vardinti tokių visiems jau girdėtų veiksnių kaip pavasaris, ruduo ar paciento lytis. „Galėčiau apie tai kalbėti, bet depresijos priežastys slypi kur kas giliau“, – sakė pacientų gerbiamas psichinės sveikatos specialistas.

Funkcijos – skirtingos
Kuo skiriasi psichologas, psichiatras ir psichoterapeutus? Visuomenėje neretai pasitaiko painiavos – neaišku, kuo jie skiriasi, ką kuris gydo ir į kurį kreiptis, jei susidūrėte su konkrečia problema. „Gydytojas psichiatras yra baigęs medicinos studijas, praėjęs įvairių medicinos šakų ir psichiatrijos rezidentūrą, kuri Lietuvoje trunka ketverius metus. Po jos dirba kvalifikuoto psichiatro darbą, o dar studijų metu jis gali papildomai studijuoti psichoterapeuto studijas. Psichiatras rašo vaistus, visa kita gali būti labai artima. Lietuvoje psichiatras rašo diagnozę, o psichologas to nedaro, nors pasaulyje yra įvairiai. Psichologas nėra gydytojas. Jis baigia universitetines studijas. Skiriama klinikinė, arba medicinos, organizacinė ir pedagoginė psichologija. Baigusieji net ir klinikinę psichologiją neturi medicininio išsilavinimo“, – pasakojo Elgesio medicinos instituto psichiatras-psichoterapeutas.
Trumpai kalbant, psichiatras – medicinos sritis, psichoterapeutas – kvalifikacija, kurią gali įgyti gydytojas, psichologas, slaugytojas ar socialinis darbuotojas.

Svarbu nelikti vienam
Susidūrę su depresija žmonės neretai nueina ilgą kelią, kol pagaliau ryžtasi kreiptis pagalbos į specialistus. Ž. Kunigėlis įsitikinęs, jog dėl to neretai kalti mūsų visuomenėje vis dar labai įsigalėję mitai, jog kreiptis pagalbos gėda. „Eiti pas psichiatrą baisu. Yra mitai, kurie dar labai stiprūs mūsų visuomenėje, kad gėda, jei verkiu, nesusitvarkau su savimi. Visuomenėje manoma, kad tokiu atveju tu esi ištižęs, nesusiimi, esą ko čia verkšleni. Ir žmogus pats kalba sau tokius smerkiančius žodžius, kadangi iš aplinkos sulaukia tokios reakcijos. Jis tai priima kaip tiesą“, – kalbėjo specialistas ir pridūrė, jog tokiais atvejais žmogus pasijunta bejėgis, kadangi jis ne vieną kartą jau bandė susiimti, tačiau savo jėgomis jam nepavyko to padaryti.
Ž. Kunigėlis sakė, jog svarbiausia tos pagalbos ieškoti. „Nesvarbu, į ką žmogus kreipsis. Šeimos gydytojas, matydamas, kad nėra somatinių sutrikimų, nukreips pas reikiamą specialistą“, – tikino gydytojas.
Išgyvenant užsitęsusią slogią nuotaiką, nenorą užsiimti mėgstama veikla, svarbiausia nelikti vienam, neužsidaryti siaurame savo pasaulėlyje, nors, puolant depresijai, neretai būtent taip ir norisi elgtis. „Svarbu, kad žmogus neliktų vienas – reikia į kažką kreiptis. Tai gali būti ir kunigas, ir kaimynas, ir valytoja. Užsisklendimas gali būti vienas iš depresijos simptomų, bet jis labai apsunkina pagalbos gavimą“, – įspėjo psichiatras-psichoterapeutas.

Simptomų visuma
Specialistas minėjo, jog neretai žmonės mano, jog depresija – ne liga, kad tai veikiau charakterio yda, todėl labai sunku pastebėti, kur jau yra ta riba, kai vienas žmogus nebepajėgus susidoroti su užklupusiu negalavimu, ir reikia kreiptis pagalbos. „Supratimas, ar čia liga, ar yda, tikrai sudėtingas. Tikrai aišku, kad ne yda. Bet pasakyti, kad liga, būtų ne visai teisinga: kažkiek mes pajėgūs tai keisti, bet būtina ir aplinkos pagalba. Žmogus taip sutvertas, kad jam reikia kitų žmonių. Jei kitų žmonių nebepakanka, reikia psichologo, o jei jau sutrinka miegas, seksualinis gyvenimas, valgymas, kita veikla, reikia jau psichiatro pagalbos, – tikino Ž. Kunigėlis. – Depresija – simptomų visuma. Gydydami tik juos, žmogui nepadėsime. Žmogus turi suprasti, kaip jis kuria savo ryšius. Specialisto užduotis – suprasti, kokia žmogaus psichologija – kaip žmogus mąsto, kaip interpretuoja įvairius įvykius. Kuo labiau tas supratimas didėja, tuo daugiau besikreipiantis žmogus tampa pažįstamas“.

Pastebi kiti
Ž. Kunigėlis pasakojo, jog tik tuomet, kai pagalbą teikiantis žmogus pažįsta pacientą, tarp jų atsiranda pasitikėjimas. Iš pradžių užsimezga pasitikėjimas gydytoju, vėliau ir kitais žmonėmis. „Žmogus mato, kad gali pasitikėti gydytoju, tuomet pamato, jog galima pasitikėti ir kitais: žmona ar vyru, bendradarbiais. Tai paciento-psichoterapeuto ryšys, kuriame pacientas mokosi naujai išreikšti savo jausmus, mintis, išgyvenimus, ir terapeutas rūpinasi, kad tai vyktų saugiai. Terapeutas yra kaip veidrodis: dažniausiai kažkas pasikartoja iš kasdienio gyvenimo, neretai šaknys slypi tėvų šeimoje“, – pasakojo specialistas.
Nors prislėgta nuotaika – vienas iš depresijos požymių, visgi nereikėtų skubėti jos sau diagnozuoti, jei, tarkime, susipykote su sutuoktiniu ir dėl to gyvenimas pasirodė nemielas. „Depresijos metu slogi būsena trunka ilgesnį laiką ir pasireiškia intensyviau: žmogus blogai jaučiasi savaitėmis, mėnesiais. Jis ilgai nesikreipia pagalbos, nustumdamas neigiamas emocijas alkoholiu, besaikiu darbu, dideliu fiziniu nuovargiu ir pan.“, – sakė gydytojas ir pridūrė, jog laikinos krizės yra normalus reiškinys, gyvenimo dalis.
Depresijos užkluptas žmogus neretai pats to net nepastebi, tačiau, pasak Ž. Kunigėlio, aplinkiniai tai mato. „Žmogus skundžiasi, kad jam skauda galvą, šoną, koją, vaikšto pas gydytojus, tačiau tie nieko neranda. Kartais nėra nerimo, skausmų, bet žmogus pradeda neįprastai elgtis: iki tol buvęs geras vairuotojas pradeda nesaugiai vairuoti, neatsargiai, nesisaugodamas eina per gatvę, kai kurie vartoja alkoholį, pradeda gyventi netvarkingą seksualinį gyvenimą ir pan. Tai irgi gali būti depresijos ženklai“, – vardino gydytojas.

Vyrams – sunkiau
Ž. Kunigėlis pastebėjo, jog mūsų kultūroje vyrai labiau linkę į paslėptą depresiją. Dėl to kalta ne fiziologija, bet vėlgi tie mūsų visuomenėje labai įsigalėję mitai, kad vyras turi būti stiprus, kad jis privalo uždirbti šeimai pinigus, kad vyrai nedūsauja, neverkia, jog jie nešneka, o veikia. Pašnekovo įsitikinimu, panašūs mitai neretai neleidžia vyrams kreiptis pagalbos. „Vyrui tenka įveikti daugiau draudimų, kad nuspręstų apie tai šnekėti. Galimai todėl ir vyrų gyvenimo trukmė mažesnė, ir somatinės ligos labiau pažeidžia vyrus“, – svarstė specialistas.
Pereinamuoju laikotarpiu žmones labiau puola depresija, tačiau, pasak specialisto, ne sezonų kaita lemia jos atsiradimą. „Pavasarį ir rudenį daugiau depresijų, nes žmonės pajaučia kontrastą: pernai mane džiugino paukščių giesmės, besikalanti žolė, sprogstantys pumpurai, o šiemet niekas manęs nedžiugina. Tada žmogus prisimena, kad pernai buvo kitaip: mane džiugino žmonės, o šiemet aš nuo jų nuvargstu, – apie sezonų kaitos įtaką mūsų savijautai pasakojo pašnekovas ir pridūrė, jog yra ir daugiau žmonių savijautą veikiančių, tačiau jos atsiradimui įtakos nedarančių veiksnių. – Dangaus kūnai mus veikia. Manau, saulės užtemimas veikia. Tai metas, kai gamtoje kažkas sukruta, kai suvokiama, kad gamta didesnė už žmones, kad mes tik maži vabaliukai. Tuo metu atsidengia depresija, bet jos atsiradimui tai neturi įtakos“.

Veikia tautos išgyventi karai
Ieškodamas lietuvių polinkio į depresiją priežasčių, gydytojas psichiatras-psichoterapeutas įžvelgė sąsajų su sudėtinga mūsų tautos istorija. „Polinkis į depresiją susiklosto nuo prieštvaninių laikų: tradicijos, įvairūs karai, režimai, kai negalima buvo kalbėti tiesos. Tautos, kurios to nepatyrė, yra linksmesnės, atviresnės. Pas mus visai neseniai palyginti baigėsi Antrasis pasaulinis karas, mūsų seneliai dar tai matė, todėl mes jaučiamės nesaugūs“, – pastebėjo Ž. Kunigėlis.
Komentuodamas istorinių įvykių įtaką mūsų psichologijai, specialistas tikino, jog nesvarbu, kad mes patys asmeniškai jau nematėme karo baisumų – labai svarbu, kaip mus augino mūsų tėvai, ir kokių gimdytojų jie patys buvo auginti. „Kaip motina žiūri į kūdikį – ar jis lauktas ar rūpestis, labai daug reiškia. Ar ji džiaugiasi, ar, žiūrėdama į vaiką, galvoja: „Kaip aš tave išmaitinsiu, ar liksiu gyva“. Tai lemia, ir tai – ne genetika. Tai mūsų istorija: kokie buvo mūsų tėvai, kiek buvo saugumo, fizinio artumo“, – kalbėjo Ž. Kunigėlis.

Grumtynės berniukams būtinos
Kalbėdamas apie fizinio artumo svarbą, gydytojas psichiatras-psichoterapeutas pabrėžė, jog emocijas būtina išreikšti, ir berniukai tai daro per grumtynes, imtynes. „Grumtynės, imtynės berniukams būtinos. Jų nebuvimas vienu atveju padaro žalą – berniukai turi kovoti, išreikšti pyktį. Verbalizavime jie silpnesni už mergaites, todėl jiems būtina emocijas išreikšti judesiu. Dabar vaikai turi labai daug informacijos iš interneto ir jiems reikia tai iškrauti. Jei vaikas saugiai gali suduoti, nugalėti ir būti nugalėtas – tai yra savotiška depresijos profilaktika. Pyktis, kurio mes nerandame kaip išreikšti, mus žlugdo: pasiliekame su nuoskauda, kad nesugebėjome atsikirsti, kažko padaryti, – kalbėjo psichiatras ir pridūrė, jog neretai tėvai be reikalo taip bijo mažų vaikų agresijos. – Nereikėtų bijoti, kad mažas vaikas spiria. Jei šeimoje, visuomenėje mes nepriimame pykčio, tai taip augęs žmogus vėliau patirs sunkumų kreiptis pagalbos dėl šios emocijos. Jausmai yra pastovesnė būsena, kurią žmogus gali pats suvokti, įvardinti ir jausti. Emocijos kyla be mūsų pastangų. Vaikas, kuris supyko, dar negali įvardinti savo jausmų, veikia pagal emocijas ir įvyksta muštynės. Ir tik po kurio laiko vaikas gali įvardinti, kas įvyko, kad jis pyko. Atpažinti mokome mes, suaugusieji. Ir pacientas psichoterapijoje praeina vaikystės kelią, jam padedama pastebėti emocijas, leidžiama pabūti vėl su tuo jausmu“.

Svarbi ir tėvų šeima
Augančiai asmenybei be galo didelę įtaką daro tėvų pavyzdys. Pasak specialisto, jei tėtis ar mama pakeltu balsu vaikui kartos, jog negražu šaukti ant kitų žmonių, toks auklėjimas laukiamų rezultatų neduos. „Labai svarbūs santykiai šeimoje: kaip tėvai elgiasi, kai jiems liūdna, kaip jie sprendžia problemas, susidoroja su sunkumais. Čia ne taip svarbu, ką jie sako – pavyzdys yra nuskenuojamas. Jei tėvai sako: „Ne, tu privalai daryti tik taip“, tokiu atveju pakertama žmogaus valia, – įspėjo gydytojas ir pridūrė, jog, jei tėvus vertintume dešimties balų skalėje, iš jo geriausio įvertinimo sulauktų tikrai ne pirmūnai. – Aš visada sakau, kad tėvai dešimtukininkai nėra geriausi. Geriausias tėvas ar mama tokie, kurie būtų įvertinti septynetu ar aštuonetu, nes jei tėvai dešimtukininkai, tai jie ir vaiką įpareigoja tokiu būti, o tai sunku“.
Vėliau, vaikui augant, pamažu tėvų šeima darosi nebe tokia svarbi – autoritetų vietą užima kiti žmonės. „Augant labai svarbūs darosi mokytojai, bet ne mokykloje, o tie, kuriuos paauglys pats pasirenka. Tai gali būti treneris, būrelio vadovas, giminaitis ar kitas žmogus. Tai padeda naujai perrašyti, pritaikyti gebėjimus, užpildyti bendravimo spragas“, – pasakojo gydytojas.

Nesitapatina su pacientais
Gydytojo psichiatro-psichoterapeuto darbe nuolat susiduriama su neigiamomis pacientų emocijomis, kurios gali paliesti ir paties specialisto sielos žaizdas, priminti skausmingas vaikystės patirtis, todėl, dirbant tokį darbą, labai svarbu išmokti nuo to apsisaugoti. Pasiteiravus, kaip tvarkosi su kasdien užgriūvančiomis skausmingomis pacientų emocijomis bei patirtimis, Ž. Kunigėlis sakė: „Pagrindinis darbas vyksta, kai pacientas išeina – tarp susitikimų. Yra daug jausmų, kuriuos svarbu atpažinti, suprasti, kad jie yra ne mano. Gal tai pažadino mano skausmingas patirtis, bet reikia atskirti, kas yra mano, kas paciento. Tai nelengva, todėl psichoterapeutas turi turėti savo psichologijos patirtį, kad būtų įsisavinęs savo asmenybę. Kad jis žinotų: kas aš esu, kur mano skausmas. Tada lengviau ir kitiems padėti. Pagalba įmanoma tada, kai aš atsiskiriu nuo paciento, o ne tapatinuosi su juo“.