Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius

Palanga dar prisimena žmogišką „Liną“, linksmą „Maskvos vaikiną“, eiles prie knygų ir... gyvenimą be špygų

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2013 02 21


„Tikrai, tikrai smagu buvo jausti gyvenimą tada, kai buvo gyvi“, – palangiškė, meniškos prigimties Klaipėdos plento gyventoja Stanislova kalbėjo objektyviai, neapmaudavo, nepyko, tik pabrėžė, kad tada, „kai buvo gyvi“, buvom lietuviai ir vieningesni, ir draugiškesni, ir nebėgom vienas nuo kito už artimiausios sankryžos...
Jau gal ketvertą paskutiniųjų metų į mano atmintį sugrįžta gal net ir apysakos pavadinimo verti prasmingi žodžiai – „Kai buvo gyvi“. Diskusijai „užvedantys“ žodžiai. Filosofinei meditacijai, kuri su savimi irgi vedasi klausiantį sakinį: „Argi visa, kas gražu, linksma, aistringa, pavasariška ir kūrybiška būna tik jaunesniame amžiuje, kol „žmogus yra savo asmeniniame Saulėtekio take... „žmogus iki 65 metų?!“ O gal tai priklauso nuo žmogaus charakterio, natūros, optimizmo arba „kritinės masės?“ Nesinori tikėti, kad Būtojo laiko „vaivorykštė“ prarastų savo švytinčias spalvas, įgautų ven šiaurietišką, niūriai pilką foną, nes... Kaip toje dainoje, ir mes gal geriau – „Kas gera prisiminkime, kas bloga – lai išblės“...
O juk mūsų Palangos bendruomenės gyvenime nuo 1980-ųjų, Vasaros olimpinių žaidynių Maskvoje, iki 1990-ųjų ir po jų, ir po 2000-ųjų, ir dabar... gali pasirankioti ne tik lengvabūdiškų „kurortinių razinkų“, – norim mes to, ar nenorim, mūsų gyvenimas verda, kaip toji didingoji Baltijos jūra – tarp štormo ir štilio, su vėjais smėlynuose, su nusidėvinčiais šaligatviais ir europėjančiais šviestuvais, gėlynais iš naujo atgimstančiose alėjose, gatvėse, aikštėse, Kunigiškiuose ir Vilimiškėje, ir Nemirsetoje, visuose Palangos šonuose. Palangoje statybos plinta kaip miško gaisras. Įsikuria naujos šeimos. Kiekviena karta ir kiekvienas žmogus turim savus įspūdžius, savus potyrius, savus „angelus ir kipšiukus“, ir žodžius ašarai nudžiovinti, lūdesiui iš namų išvesti.
...Žodžius naujų Palangos svečių (ir ne tik vasarą, ir ne tik iš Lietuvos!) sutiktuvėms.
Mes šiandien gyvi. Ir „po mūs“ bus gyvų. Ir ne viskas kas būta – blogai. Kitaip nebūtų progreso. O tai, kas gerai – tam skirtas ilgesnis amžius. Ne, ne gyvenimas – niekada ne kalėjimas. Geri pėdsakai mūs mylimos gyvenamosios vietovės metraščiuose ilgai liudija žmonių išmintį, darbštumą ir jų kuriančias galias. Tad... „Ne, ne, ne, nereikia ašarų...“ O juk geroji patirtis visada padeda visiems, einantiems į priekį.
Einančių yra ir bus visais laikais – „ne karo metai“, kaip šypsodavomės vienas kitam sovietmečiu. Tada, kai nebijojome kolektyviškai juoktis. Aš ir be žegnonių jūros dievams nejaučiu jokios nostalgijos socializmui, tačiau teisingumo ir tautiškumo tada būta dešimt kartų daugiau. Bent „mažas žmogus“ gyveno saugiai.
Ogi, gerai pakartojo ukrainietišką „prikolą“ giedraveidis mano vokiečių kalbos mokytojas Šaukėnuose, vieną cigaretę nuo kitos prisidegantis Aloyzas B.: „Gersi ar negersi – mirt vistiek reikės“. Jam, nuoširdžiai pritartų ir Palangoje anuomet džiaugsmingai viešėjęs, kelis kartus „Neringos“ poilsinėje biliardą su palangiškiais žaidęs nepakartojamas komedijos artistas Jurijus Nikulinas.
Šia proga pastebėsiu, kad mums, lietuviams, netgi „anekdotų terapijos“ pelų, kurie gausina seratoniną smegenyse iš tiesų derėtų pasisemti iš maskviečių ir net „sibiriadų“, leningradiečių, – rusai „nepasimeta“ jokiose kritinėse gyvenimo situacijose, jų humoras ugdo savikritiką, pakylėja pašnekovo žvilgsnį arčiau debesiukų, ir buitinės smulkmenėlės „nuplasnoja“ velniop sykiu su juoko „vėjeliu“. Argi lietuvis bijo juoktis ir... Argi nemoka juoktis... be pinigų? Vakarėjam, kapitalistėjam(?), bet kažkodėl sielose nevasarėjam. Nebijau priminti: „Gal nevaidinkim: ne viskas čia – ašarota“. Nors dabar populiarus ir toks anekdotas: „Pesimistas: blogiau būti negali“. Optimistas: „Gal gali!“...
...Bet man dar labai šiame tekste rūpi sugrįžti į buvusį „Lino“ kurortinių įstaigų susivienijimą, kuriuo 1982-1990 metais žavėjosi ne tik visa tuometė LTSR tarp Klaipėdos ir Rokiškio, bet į „Liną“ ir ypač jam priklausiusį atvirą net žiemą gydomąjį baseiną su šildomu jūros vandeniu plūdo ekskursantai ir iš Latvijos, Baltarusijos, o lėktuvai ir traukiniai jų priveždavo tūkstančiais iš visų plačiosios tarybų šalies kampelių. Importavo ne tik europietiška lietuvių poilsio paslaugų įvairovė, dizainas, architektų ieškojimai, bet ir pavyzdingai darnus besišypsančio „Lino“ kolektyvo narių kasdieninis darbas. O jį gražiai subūrė ir išmoningai vienijo, naujoms iniciatyvoms skatindavo didžiulio poilsio-pramogų komplekso generalinis direktorius Gintautas Plaušinis, neabejotinai neeilinių organizatoriaus sugebėjimų turtingas vyras. Senjoras ir dabar aktyviai lanko Palangos kraštovaizdžio klubo bendrapiečius, kur gyvai diskutuoja Zigmas Dokšas, Leonas Mardosas, Gražina Oškinytė-Eimanavičienė, Audra Žukauskaitė. Buvusį vadovą visada pašnekina šiek tiek „parudenėję“ buvę „liniečiai“. Ten, miesto pakraštyje, Kontininkuose, Vanagupėje anuomet buvo ypač gyva. Visais metų laikais. Kolektyvas buvo sustyguotas taip pat darniai, kaip garsioji sielos sveikatos filosofo „Vydūno arfa“ Kintuose. Labai stipri, profesionali medicinos komanda. Dirbau 1986-1990 metais „Tarybinės Klaipėdos“ dienraštyje, ne sykį garsinau jame vieną už kitą originalesnes, bent jau Vakarų Lietuvoje neginčytinai nepralenktas poilsio – kurortinės kultūros iniciatyvas. Tada „Lino“ kolektyvas toli išgarsino Palangą. Tada buvo iš esmės kitokia žmonių bendravimo savitarpio supratimo kultūra, kolektyvinė samprata, mandagumas, vertybių „ABC“, susiklausymas. Noras bendrauti, išgirsti pašnekovą. Gyvenimas savaime buvo gyvas. Kaip upė. Ką ir norėti – dar tik prieš ketvirtį amžiaus prie Palangos knygyno „vežimo dieną“ rikiavosi žmonių eilės. O skaitančio žmogaus – dar rašytoja Žemaitė žinojo, – gyslomis šviesus pavasaris teka. Kuriantis.
Rūpėjo knygos, nemeluoju.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Tremties prisiminimai gyvi ir po 70 metų

"Palangos tilto" informacija, 2019 03 25 | Rubrika: Jūros vaikai

„Prisimenu viską, lyg tai būtų įvykę vakar“, – atsidūsta tremties duonos skonį pajutusi dar vaikystėje palangiškė Adelė Drungilienė. Praėjo lygiai 70 metų, kai traukinių vagonais buvo išgabenta tūkstančiai lietuvių į visišką nežinią. Daug žmonių iš tremties nebegrįžo, ten ir atgulė. Iki šiol gyvi liudininkai prisimina kiekvieną smulkmeną, o...


Balandžio 30 dieną Klaipėdoje vykusių futbolo pirmosios lygos rungtynių tarp „Palangos“ ir Alytaus „Dainavos“ metu aikštelėje netikėtai sukniubo buvęs šalies rinktinės saugas Kęstutis Ivaškevičius. Pirminiais duomenimis, sportininkui sustojo širdis. Kvėpavimą futbolininkas, išgyvenęs klinikinę mirtį, atgavo tik po dešimties...


Valstybės institucijų veiklos gniuždomi asmenys teisingumo jau gali tikėtis ir Lietuvoje. Dėl pernelyg ilgai užsitęsusio baudžiamojo proceso Gediminui Jackai pavyko iš valstybės prisiteisti patirtą žalą. Dėl beveik dešimt metų užtrukusio bylos nagrinėjimo ieškinį Lietuvos valstybei pareiškęs palangiškis G. Jacka yra pirmasis Lietuvos pilietis, kuriam patirta...


Meilė buvo, yra ir bus, bet kas yra… meilė?

Eglė PALUBINSKAITĖ, 2016 02 11 | Rubrika: Miestas

Parduotuvių lentynos mirga nuo raudonos spalvos suvenyrų ir kitokių dovanų, skirtų Valentino dienai. Palangos viešbučiai ir restoranai taip pat ruošia išskirtinius pasiūlymus savo svečiams, kad ši diena būtų išskirtinė, tačiau ši ne lietuviška šventė labiau populiaresnė tarp jaunesnės kartos atstovų. O kaip savo pirmąją meilę prisimena...


Septyniasdešimt ketveri metai prabėgo nuo tada, kai 1941 m. birželio 14-osios naktį prasidėjo masiniai lietuvių areštai. Gyvuliams skirtuose vagonuose žmonės su šeimomis buvo tremiami į Sibirą, kur spiginant negailestingam šalčiui buvo verčiami kęsti badą bei sunkiai fiziškai dirbti. Ne vienas lietuvis, neištvėręs tokių atšiaurių gyvenimo...


Esu jūros vaikas. Žinau, o ir visada žinojau, jog pavasariais, ar rugpjūtį, kai vanduo jūroje įšyla kaip „arbata“ – jūros pakrantės ima ir nusidažo neįprasta geltona spalva. Poilsiautojai, nė kiek nesutrikę, vienas kitam skuba paaiškinti: „Jūra žydi“. Šį sykį, atvažiavusi trumpų atostogų į namus, pasimėgavau karšta saule, dar...


1921-ųjų kovo 30-oji ne visiems buvo šventė…

Livija GRAJAUSKIENĖ , 2014 03 27 | Rubrika: Miestas

1921-aisiais kovo 30 dieną Palangos kraštą prijungus prie Lietuvos ir nubrėžus naują mūsų valstybės ir Latvijos sieną, šiuo istorijos posūkiu džiaugėsi ne visi. Jeigu Lietuvai ir Palangai tai buvo šventė, Šventosios gyventojai džiaugsmo nepatyrė. Dar ir dabar čia gyvenantys latvių palikuonys pamena tėvų ir senelių pasakojimus, kaip buvo išskirtos...


„Tikrai, tikrai smagu buvo jausti gyvenimą tada, kai buvo gyvi“, – palangiškė, meniškos prigimties Klaipėdos plento gyventoja Stanislova kalbėjo objektyviai, neapmaudavo, nepyko, tik pabrėžė, kad tada, „kai buvo gyvi“, buvom lietuviai ir vieningesni, ir draugiškesni, ir nebėgom vienas nuo kito už artimiausios sankryžos...


„Išmokime bent  vieną tarptautinę ir kaimyninių tautų kalbą!“ Tokia UNESCO paskelbta iniciatyva kiekvienais metais  kviečia visų respublikos miestų bei rajonų  4 – 12 klasių moksleivius dalyvauti vertimų  bei iliustracijų anglų, prancūzų, rusų ir vokiečių kalbomis  konkurse „Tavo žvilgsnis“.  Konkursas – labai paprastas: rankose – tušinukas, prieš akis –...


Šie metai Palangos viešbučiams buvo žymiai geresni: buvo sulaukta daugiau klientų, viešbučiai dažnai neturėjo laisvų kambarių, o klientai nebuvo tokie šykštūs kaip kavinėse ar baruose.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius