„Palanga lygiuosis ne į Druskininkus, bet ir į pasaulį, kai bus mąstoma kitaip“

Gyvenusi Šveicarijoje, Danijoje – Kopenhagoje mergina studijavo turizmo ekonomiką – ir galėjusi „užkariauti“ Australiją, 25 metų palangiškė Vilija Gečaitė pasielgė ne vienam netikėtai – grįžo į savo gimtąjį miestą. Ji tai padarė vedina vienintelio tikslo – stengtis, jog žmonių gyvenimas Palangoje būtų gražesnis, modernesnis ir įvairesnis. Kodėl vis tik vietoje Australijos Vilija pasirinko Palangą? Ką politika turi bendro su boksu – Vilija neretai užsimauna bokso pirštines.
– Vilija, papasakok daugiau apie save. Kokia veikla šiuo metu užsiimi?
– Gyvenau Danijoje, Šveicarijoje. Danijos sostinėje Kopenhagoje studijavau turizmo ekonomiką. Esu apkeliavusi beveik visą Europą, planavau vykti į Australiją, tačiau vietoje jos pasirinkau Palangą. Kodėl? Turbūt kaip ir kiekvienas palangiškis – myliu Palangą, todėl noriu gyventi ir kurti čia. Kaip seksis, išsiaiškinsiu vėliau. Jau praėjo šeši įdomūs bei turiningi mėnesiai, viliuosi ir toliau viskas judės teigiama linkme. Šiuo žingsniu tikiuosi paskatinti ir kitus grįžti bei kurti Palangai. Tai nėra lengva, tad daug dėmesio skiriu savo dvasinei būsenai stiprinti. Ieškau įvairiausių būdų save realizuoti, bendrauju su įvairiais žmonėmis, tad patirties semiuosi ir iš jų. Stebiu ir mėgaujuosi Palangos aplinka. Kai kurie miesto kultūriniai aspektai man sunkiai suprantami, tačiau nenuleidžiu rankų.
– Ką veiki laisvalaikiu?
– Savo laisvą laiką skiriu sau. Man patinka įvairi veikla – kartais jaučiu norą tapyti, o kartais noriu išsilieti bokso salėje, daug skaitau, domiuosi politika, ekonomika, globalia visuomene – esu smalsi, tačiau knyga ne vienintelė mano draugė, nepamirštu ir socializuotis. Taip pat prijaučiu įvairiai kultūrinei veiklai, kurioje stengiuosi dalyvauti arba pati ją kurti.
– Vis tik kodėl iš užsienio grįžai į gimtąjį miestą Palangą, vietoj jos nepasirinkus sostinės Vilniaus?
– Jau buvau grįžusi į Vilnių metams laiko. Man buvo 20 metų ir tada buvau atsidariusi laikiną (angliškai: pop-up) parduotuvę, kurioje su jaunaisiais Lietuvos dizaineriais pardavinėjome jų kurtus drabužius. Patirtis buvo nepakartojama, tad šįkart nusprendžiau išbandyti savo gimtąjį miestą Palangą. Kodėl? Manau Vilnius nuo Palangos labai skiriasi ir man yra įdomu išsiaiškinti, kuo konkrečiai ir kodėl. Visi puikiai supranta: Palangoje nėra perspektyvos jaunimui, nėra erdvės savęs realizuoti, nėra bendraamžių, su kuriais jaunimas galėtų dalintis gerąją patirtimi, mažai karjeros galimybių, tuo ji ir skiriasi nuo Vilniaus, kurį dauguma Lietuvos jaunuolių jau sieja su likusiu gyvenimu ar bent jau studijomis. Atvažiavau su klausimu: „Ar tai galima pakeisti?“ Kodėl man tai įdomu? Nes aš myliu Palangą ir tikiu jos ateitimi.
– Kokias perspektyvas matai Palangoje? Ką gero ir blogo įžvelgi didžiausiame Lietuvos kurorte?
– Jeigu būtų efektyviau pradėta dirbti ties socialine politika, būtų skiriama daugiau dėmesio pačiam miesto gyventojui, jo gyvenimo kokybei, atsižvelgiama į bendruomeniškumą, Palanga po tam tikro laikotarpio galėtų būti prestižiniu Lietuvos kurortu, kuris trauktų gyventojus ne savo materialine aplinka, o žmonių sukurta kokybiška socialine aplinka. Šiuo metu matau, jog tobulinama miesto infrastuktūra, bet miestas be žmogaus – ne miestas, tad reikėtų kreipti didesnį dėmesį į svarbiausią miesto objektą – ne fontaną, ne sporto areną, ne koncertų salę, bet – žmogų ir jo būseną.
– Praėjusiuose savivaldos rinkimuose kandidatavai į Palangos miesto tarybą. Tai buvo dar vienas iššūkis?
– Nedėjau didelių vilčių, jog pakliūsiu į miesto tarybą. Visgi pritrūko žinomumo. Į Palangą grįžau likus 2 mėnesiams iki rinkimų. Tikėjausi suprasti visą procesą ir pamatyti vidinę Palangos politikos virtuvę. Esu už socialinę politiką, kad dėmesys būtų skiriamas žmogui, būtent Palangos gyventojui, jo gyvenimo kokybės gerinimui. Nemeluosiu, po septynių metų pertraukos grįžusi į Palangą šiek tiek nuliūdau – viską įsivaizdavau truputį kitaip. Gyvendama Šveicarijoje bei Danijoje supratau, kaip ten svarbus pats gyventojas, o Palangoje tai dar nėra stipriai gvildenama. Mano tikslas buvo gyventojų gyvenimo kokybės gerinimas. Vedina šio tikslo ir kandidatavau į Palangos miesto tarybą. Rinkimuose tokių rezultatų nesitikėjau, manau, kad sekėsi labai gerai.
– Palangoje, kaip ir visoje Lietuvoje, galime sutikti daug niurzglių ir šiaip pesimistų. Ar jie „nenuleido“ tavęs ant žemės?
– Ne, nenuleido, o priešingai – dar daugiau motyvavo ateities planams. Jaučiu, kad žmonės kartais tingi į situaciją pažvelgti platesniu kampu, o tai juos labai varžo. Taip žmonės kartais nepadaro to, ką galbūt galėtų padaryti, nėra ugdomas kritinis ir globalus mąstymas, kuris į miestą atneštų daugiau naujovių. Dauguma žmonių neturi pakankamai ryžto, o kas turi, kartais pasirenka šiek tiek ne tą gyvenimo kelią – siekia materialios naudos sau, taip nuskriausdamas kitą. Šiuolaikinis žmogus nėra toks ir aš noriu parodyti Palangai, kad tik ugdomas bendruomeniškumas, gebėjimas dalintis vienas su kitu, matymas ne tik savęs, bet ir savo aplinkos, jos tvarumo, gali Palangą formuoti kaip miestą, kuris lygiuotųsi ne į Druskininkus, bet ir į platų pasaulio horizontą.
– Ar grįžusi į Palangą pasijutai laukiama? Kartais išsilavinę, aktyvūs žmonės nepritampa, gi ne paslaptis.
– Susidūriau su melu. Daug žadama, tačiau mažai padaroma – tai kiekvieno mažo miesto problema. Kalbama, kad jaunų, išsilavinusių ir aktyvių žmonių reikia, tačiau jų bijoma. Jaunoji karta diktuoja naujas taisykles, mes esame lankstesni, o vyresnioji karta savo įsitikinimų atsisakyti nežada, prisitaikyti prie naujų idėjų – sunku. Niekas nenori užleisti savo vietos, o naujų kurti neskuba, o tai kenkia miesto modernumui ir ateičiai. Gaila, tačiau apie tai dar niekas nekalba, o miesto senėjimo problema – opi.
– Boksas ir politika: ką šios dvi sąvokos turi panašaus? Kodėl lankai bokso užsiėmimus?
– Šios dvi sąvokos turi labai daug panašumų. Politikoje kaip ir bokse yra strategija ir tam, kad suprastum kaip ta strategija veikia, turi daug patirti, daug praeiti, daug nukentėti. Ne kiekvienas pasiryžta žengti į bokso ringą, kaip ir į politikos, nes čia susiduri su akistata: tiek su savimi, tiek su priešininku. Tai reikalauja daug psichologinio pasirengimo, labai svarbus kitų žmonių palaikymas, reikia stipriai savimi pasitikėti. Esu jauna, naivi mergina, o pagal lietuviškus stereotipus – man ne vieta nei bokso ringe, nei politikoje, todėl daug bandau, tačiau sustoti neplanuoju.
– Neatsakei, kodėl boksuojiesi? Kodėl nepasirinkai, pavyzdžiui, baleto?
– Tiesą pasakius, baletą pasirinkusi buvau (juokiasi). Tai buvo prieš dvejus su puse metų Danijoje, Kopenhagoje. Nuėjau į baleto mokyklą ieškodama iššūkio – sistema Danijoje yra per daug pastovi, man tai atsibodo, todėl ieškojau kažko dar neišbandyto. Mokykloje pamačiau grakščius vyrus balerūnus ir supratau, kad tai vieta ne man. Galbūt tai buvo sutapimas, tikiu likimu, kuris mane atvedė į bokso salę, kurioje tądien sportavo daug moterų. Visos jos pasirodė stiprios asmenybės, siekiančios savo gyvenimo tikslo, tačiau tuo pačiu metu – ir labai moteriškos. Mane tai sužavėjo ir supratau, jog esu lygiai tokia pati – jautri, bet tuo pačiu siekianti savo tikslų. Boksas man yra kaip įrankis būti stipriai asmenybei.
– Esi ekstremalaus sporto festivalio „Karramba“ pradininkė. Kaip gimė šio festivalio idėja?
– Idėja gimė 2006 metais Palangos ekstremalaus sporto parke. Visa tai atsirado iš to, jog Palangoje nebuvo veiklos, kuri būtų aktuali jaunimui. Įrodyti, jog šios varžybos sulauks dėmesio, buvo beprotiškai sunku, tačiau jaunatviškas maksimalizmas pasitarnavo ir šiai dienai ekstremalaus sporto festivalis „Karramba“ išaugo į puikų ir didelį renginį, kuris kiekvienais metais pritraukia tikrai nemažai jaunų žmonių.
– Esi sukūrusi dvi naujas iniciatyvas – „Stipri Palanga“ ir „Žmonės sportuoja“. Papasakok apie projektus. Ką šiais dviem projektais planuoji pasiekti?
– Projektas „Stipti Palanga“ gimė iš edukacinės veiklos stokos. Manau, Palangoje jaunimas mažai dėmesio skiria mąstymo formavimui, pastebėjau tendenciją – mokomasi ką mąstyti, o ne kaip. Šios idėjos tikslas, jog jaunimas daugiau kvestionuotų globalius dalykus, o mąstymas ir kūrybiškumas eitu koja kojon. Projekto eigoje pastebėjome, jog sudėtinga sudominti jaunimą, kuris gyvena technologijų pasaulyje ir po truputį praranda ryšį su realybe, tad pasitelkėme kiek įdomesnę informacijos perdavimo formą – sportą. Taip gimė iniciatyva „Žmonės sportuoja“. Ši iniciatyva skirta ne tik jaunimui, tačiau ir visai Palangos miesto bendruomenei. Palangoje gyvenantys žmonės turi tobulas sąlygas sportuoti, tačiau tuo nesinaudoja, mažai rūpinasi savo sveikata. Sukūrėme tobulas sąlygas sportuoti: liepos mėnesį vyks treniruotės, kurios bus nemokamos, suradome daug puikių trenerių, tad tikiuosi, jog į šią iniciatyvą prisijungs daug žmonių, o pasibaigus projektui, sportą pamils dar daugiau Palangos miesto gyventojų.
– Kaip pasikeitė jaunimas nuo to laiko, kai tu pati mokeisi Palangos senojoje gimnazijoje? Ar randi ryšį su jaunesniais už tave kolegomis?
– Jaunimas pasikeitė labai stipriai. Visų pirma bendravimu: šiuolaikinis jaunimas labiau atviresnis, mažiau jaučiantis ribas ir nebijantis jų sulaužyti. Tačiau šiam jaunimui trūksta kūrybiškumo, manau, šių dienų informacinis ir technologinis pasaulis tai po truputį žlugdo ir diktuoja siaurą madingų dalykų ratą, kuriuo ir žavisi jauni žmonės. Mūsų laikais mes neturėjome tokių ryškių standartų, mes juos kurdavome, todėl aplinkui vyraudavo daug ir įvairių veiklų.
– Kuo Lietuvos kultūra skiriasi nuo Danijos bei Šveicarijos kultūros? Ar išvažiavusi/grįžusi nepatyrei kultūrinio šoko?
– Kultūrinį šoką patyriau grįžusi į Lietuvą. Danijoje labai pabrėžiamas lygių teisių aspektas. Baletą lanko vyrai, o boksą – moterys, ir tai yra norma, niekas to nekvestionuoja. Šveicarijoje yra truputį kitaip: ten labai pabrėžiamas socialinis statusas, sureikšminama materialinė padėtis, kas Danijoje – visai nebūdinga. Kas liečia Lietuvą, norėtųsi, kad Lietuva atsikratytų stereotipinio mąstymo, kuris, manau, susiformavo sovietmečio metu ir iki šiol jaučiama, jog žmonėms klijuojamos etiketės, kurios trukdo save realizuoti ir žmonės yra dėl to nelaimingi. Žmonės tiek Šveicarijoje, tiek ir Lietuvoje siekia materialinės gerovės, tačiau šveicarai atrodo atkaklesni, pasiryžę dėl savo idėjų atiduoti viską. Taip pat mane labai slegia žmonės, kurie greitai nuleidžia rankas, o Palangoje tokių – nemažai, tikiuosi mano projektas „Žmonės sportuoja“ kažką pakeis į gerąją pusę.