Palangiškių atmintyje Virgilijus Noreika – Lietuvos Frankas Sinatra, balso galią išsaugojęs iki mirties

Ligita SINUŠIENĖ

Prilygstantis Frankui Sinatrai, scenos didvyris, puikiai ištransliuojantis kiekvieną žodį, išskirtinai įprasminantis kiekvieną natą ir teksto žodį, - apie maestro Virgilijų Noreiką palangiškiai vis dar kalba esamuoju laiku, nors operos solistas jau palaidotas Menininkų kapinėse, o jo kūrinių klausysimės tik įrašytų. Su „Palangos tilto“ skaitytojais dalijamės įspūdžiais iš paskutiniojo V. Noreikos koncerto, kuris įvyko būtent mūsų mieste, Kurhauzo salėje, praėjusių metų lapkritį.

Kaupė jėgas vakarui
Organizuojant jau tradiciniu tapusį koncertų ciklą ‚Kurhauzo ruduo“ niekas nė neįtarė, kad viename iš jo koncertų V. Noreika pasirodys paskutinį kartą. Gyvai atliekamos maestro dainos paskutinįkart žiūrovams nuskambėjo 2017 m. lapkričio 18-ąją.
V. Noreikai akomponavo Aleksandras Vizbaras. Dar prieš leidžiantis kelionėn iš Vilniaus į Palangą A.Vizbaras dėl visa ko savo nuožiūra papildomai pasiruošė ir keletą solinių numerių, nes matė, jog maestro jautėsi itin prastai. Tačiau dar Vilniuje akomponuotojo perspėtas, kad gal vertėtų per sudėtingos programos koncertą šiek tiek pailsėti, V.Noreika atkirto: „Na, jeigu nori!“ Niekada per visą savo koncertavimo istoriją nepraleidęs nė vienos repeticijos maestro buvo suplanavęs ir tą įsimintiną šeštadienį, kaip įprasta, per pietus parepetuoti. Deja, tai buvo vienintelis kartas, kai V. Noreika atšaukė repeticiją. Kaip „Palangos tiltui“ pasakojo A.Vizbaras, maestro sveikata nebeleido net nuo viešbučio nueiti iki salės. „Jis paskutines jėgas kaupė vakarui. Iš tiesų labai bijojome, kad koncertas visai neįvyks, - prisimena pianistas. – Dar prieš pasirodymą, 17 val. jis parepetavo, sakė: „Pajudint balsą reikėtų“. Tačiau koncerto metu, nors laikėsi tikrai didvyriškai, vis tiek teko jam leisti ir pailsėti“.

Vaistas – geležinė valia ir meilė muzikai
Gal maestro turėjo kokį savą būdą, receptą, kaip sustiprinti savo kūną, kad net būdamas toks ligotas, galėtų scenoje ne tik išstovėti, bet ir nepriekaištingai pasirodyti? „Tas jo vaistas buvo begalinė valia, noras dainuoti ir meilė publikai. O valia jo buvo geležinė. Jei jau maestro kažkam pasiryždavo, niekas nebegalėdavo jo sustabdyti. Valia ir buvo tas jo variklis. Ir tas noras dainuoti, pagarba žmonėms. Juk dainuodavo net tada, jei salėje sėdėdavo penki žmonės. V.Noreika buvo scenos karžygys. Su tokiomis skaudančiomis kojomis jis sugebėjo stovėti scenoje paskutinio koncerto metu!”
Palangos Kurhauzo salė tapo paskutine koncertine scena V. Noreikai neplanuotai. Nei pats maestro, nei jo akompanuotojas neįtarė, kad daugiau koncertų nebebus. „Maestro dar buvo suplanavęs pasirodymų gruodžio mėnesiui, tikėjosi, kad po kelis kūrinukus sugebės atlikti, bet sveikata to nebeleido”, - sakė A.Vizbaras.
„Koncertų Palangoje maestro turėjo labai daug, dar nuo Vasaros estrados laikų, ir su Palangos pučiamųjų orkestru. Palangą jis mylėjo, mėgo čia koncertuoti. Ir apskritai maestro nevengė jokių salių – nei didelių, nei mažų. Ir tai rodo jo didingumą, pagarbą žmonėms. Ir paskutinis jo koncertas vyko gražioje nedidelėje Kurhauzo salėje gražų rudenio vakarą”, - kalbėjo akompanuotojas.

Neprilygstantis niekam kitam
Maestro pažinojo Palangos pučiamųjų orkestro vadovas Vygantas Rekašius. “Didžiuojuosi, kad pažinojau šį žmogų, - sako V. Rekašius. – Pirmasis mūsų susitikimas įvyko 2013 m., rengiant bendrą programą sakralinės muzikos festivaliui “Ave Marija”. To, ką patyriau muzikuodamas su maestro, nepatyriau su niekuo kitu. Jokiu būdu nenuvertinu kitų, bet V.Noreikos požiūris į muziką, jos interpretavimą, nepalyginamas su niekieno kito. Niekas kitas nesugebėdavo taip įprasminti kiekvienos dainos, kiekvienos natos ir melodijos. Jis suteikdavo prasmę kiekvienam žodžiui, sugebėdavo ir kitiems perduoti tą unikalų pajautimą. Tai tikrai buvo Žmogus iš didžiosios raidės, Maestro”.
Su V. Noreika palangiškis bendravo tik apie muziką ir, kaip pats sako, dėl muzikos. “Galėjau jam bet kada pasiskambinti, paprašyti patarimo, pasiklausti, jei ko reikia. O su juo teko koncertuoti ne tik Palangoje, bet ir su mūsų orkestru -Vilniuje, Šventos Kotrynos bažnyčioje, - prisiminimais dalijasi laikraščio pašnekovas. – Ir atidarant naująją Palangos koncertų salę, taip pat teko tarpininkauti, maestro pakviečiant į koncertų ciklą “Kurhauzo ruduo”. Praėjusį lapkritį buvo jau trečias ar net ketvirtas toks koncertas. Vyko solinis V.Noreikos koncertas, kuris, kaip vėliau iš spaudos sužinojau, tapo jo paskutiniuoju. Teko dar šnektelti ir po to koncerto. Mačiau, kad kovojo su liga, tai pajutau ir iš ankstesnių pabendravimų, bet visur jis būdavo laiku ir vietoje, nepaisant savijautos. Scenoje vistiek buvo maestro, atliko visus suplanuotus kūrinius. Net minties nėra, kad kokį pasirodymą būtų reikėję pateisinti dėl ligos. Salėje daugeliui ašara riedėjo nuo jo muzikos, nuo jo požiūrio, įsijautimo. Koncertas jam buvo šventas reikalas. Jis nekalbėjo apie tai, bet iš visos jo laikysenos tai buvo aiškiai juntama. O per paskutinį, Kurhauze, labai jaudinosi dėl kiekvieno pasirodymo, buvo pavargęs, pats jį palydėjau iki viešbučio, nors jis ir įsikūręs visai šalia Koncertų salės, tik kitoje gatvės pusėje”.
V. Rekašius prisimena, kaip per repeticijas V. Noreika pristatydavo kiekvieną kūrinį. “Apie dainas jis turėdavo labai daug informacijos, kada, kas ir kokiomis aplinkybės parašė kūrinį. Kai kurios dainos buvo parašytos specialiai jam. Viena iš tokių – Benjamino Gorbulskio “Ten, kur dingo vasara”. Ją V. Noreika atliko ir per Koncertų salės atidarymą 2015 m. gruodį. Ir apie kai kurių operų arijas buvo sakoma: “Čia be V. Noreikos jau neapsieisim”.

Balso galia – iki pat mirties
Pašnekinome kelis palangiškius, apsilankiusius paskutiniajame maestro koncerte. Žiūrovų tąkart nebuvo labai daug. Viena iš tų nedaugelio – Palangos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Jolanta Mažrimė.
„Neišdildomą įspūdį kėlė tai, kad tokio amžiaus žmogus išlaikė tokį balsą, kurio gali klausytis ir klausytis, - prisiminimais dalijosi J. Mažrimė. – Paprastai sulaukusiųjų garbingo amžiaus balsas pradeda vibruoti, kad ir kokie jaunystėje jie buvę geri dainininkai. O maestro galingas balsas išliko iki pat jo mirties. Ir jis puikiai mokėjo ištransliuoti kiekvieną teksto žodį – tai buvo įspūdinga“.
Palangiškė sako nenujautusi, kad tas koncertas galėjęs būti paskutinis, bet pastebėjusi atlikėjo nuovargį. „Tai niekaip neatsispindėjo jo dainavime, bet matėsi“, - sakė moteris.
„82-eji – tikrai labai daug, - apie maestro kalbėjo tame pačiame koncerte jo atliekamų kūrinių klausęsis ir palangiškis Laimutis Kondratas. –Sako, kad daug yra tokiame amžiuje dainuojančių, bet aš žinau Frank Sinatrą ir Virgilijų Noreiką, kurie tikrai dainavo iki mirties. Ir labai didžiuojuosi, kad buvau paskutiniame jo koncerte. Jaučiuosi gavęs didelę moralinę dovaną“.
Prisimindamas paskutinį maestro koncertą, palangiškis neslepia apmaudo, kad žiūrovai tąkart teužpildė tik trečdalį ir taip jau nedidelės Kurhauzo salės:„Dėl to tikrai buvo liūdna, kad palangiškiai, keldami aukštą kartelę ir pretenzijas aukštajam menui, neatėjo į V. Noreikos koncertą, nors viešojoje erdvėje jau buvo kalbama ir apie jo prastą sveikatą. Po koncerto pagalvojau, kad didelė tikimybė, jog tai ir gali būti paskutinis jo koncertas, kad galbūt jo jau nebepamatysiu. Vis dėlto maestro buvo puikios formos, didvyriškai ir labai gražiai atliko visus kūrinius, labai šiltai bendravo su auditorija. Akompanuotojas padarė pauzę, kad maestro galėtų atsipūsti, bet dainas jis atliko nepriekaištingai. Gražu ir miela buvo sėdėti toje salėje, tas koncertas sujaudino širdį. V. Noreikos negalima su niekuo supainioti – to jo ypatingo balso tembro, skambesio“.

Paskutiniame koncerte pakartojo kūrinį
„Labai graudu buvo, jautėsi, kad jo jėgos silpnos, - prisimena dar viena lemtingojo koncerto žiūrovė Marija Liebutė. –Tačiau balsas to nerodė – kaip visada, skambėjo nuostabiai. Tačiau jis atliko tris dainas, paskui koncertmeisteris įterpė kelis kūrinius, kad maestro pailsėtų. Tą kartą jis nes atliko dar vieną „biso“. Kad ir kaip blogai jis jautėsi, balsas visai to nerodė. Skaičiau, kad skausmo metu jis dainuodavo. Matyt, taip buvo ir tada. Dabar labai džiaugiuosi, kad nuėjau į tą koncertą. Labai puikiai praleidau tą vakarą. Bet kai šiomis dienomis sužinojau apie maestro mirtį, jaučiuosi taip, tarsi būtų išėjęs labai artimas žmogus. Yra Lietuvoje tų solistų, bet jie – ne tokie. Neįsivaizduoju, ar kas nors sugebės užpildyti jo vietą“.
Operos solistas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Virgilijus Kęstutis Noreika mirė 2018 m. kovo 3 d., eidamas 83-ius metus.
Maestro palaidotas Menininkų kalnelyje, Vilniuje.