Palangos dangų remianti, vietos dvasią sauganti Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

(Tęsinys. Pradžia – 2013 04 23 „Palangos tilto“ nr. 31)

Iš tolo atvykstančius į Palangą pasitinka aukščiausias mūsų miesto akcentas: tobulo grožio neogotikinės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios bokštas. 1897-1909 metais statytoji bažnyčia pernai baigta atnaujinti iš išorės. Tačiau, kaip sako jos klebonas Marius Venskus, antrąjį šimtmetį skaičiuojančiai bažnyčiai reikia dar nemažai, kad ji būtų atnaujinta ir iš vidaus.

Įtraukta į Kultūros vertybių registrą
Kaip jau minėjome, pernai rudenį Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje vyko Europos paveldo dienų renginys tema „Genius loci. Vietos dvasia“. Jo metu, po šventinių Mišių, Palangos miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė, paveldosaugininkė Kristina Litvinienė perskaitė pranešimą, kuriame, be kita ko, peržvelgė svarbiausius fragmentus iš bažnyčios istorijos, pristatė bažnyčioje esančias vertybes, kurios yra įtrauktos į Kultūros vertybių registrą bei priminė, kad bažnyčia yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas.
Bažnyčios kompleksas, kurį sudaro bažnyčia ir šventoriaus tvora, į Kultūros vertybių registrą įtrauktas 1997 m. gruodžio 31 d.
Kiek anksčiau, 1993 metų vasario 5 d., į minėtąjį registrą buvo įrašytos Palangos bažnyčioje esančios vertybės: vitražai, trys altoriai su horeljefais bei sakykla su keturiomis horeljefinėmis skulptūromis.
Vėliausiai, 2009-ųjų spalio 26-ąją, Kultūros vertybių registran įtrauktas centrinį altorių puošiantis paveikslas „Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu (Bochnios Švč. Mergelė Marija)“ su Švč. Mergelės Marijos bei Vaikelio Jėzaus karūnomis ir aptaisais.
Kaip bebūtų keista, jeigu mėgintumėte registre aptikti išsamesnius komplekso bei jame esančių vertybių aprašymus, jų nerastumėte. Kaip sakė K. Litvinienė, kol kas nėra patikslintos bažnyčios ir joje esančių vertybių vertingosios savybės. Šiais metais specialistė planuoja atlikti patikrinimus bažnyčioje ir parengti vertybių būklės patikrinimo aktus.
„2009-ųjų rugpjūtį buvo atliktas bažnyčios komplekso būklės patikrinimas, tada užfiksuota būklė – gera. Šiais metais planuojamas dar vienas patikrinimas, kurie atliekami ne rečiau kaip kartą per penkerius metus. Kultūros paveldo departamento specialistai šiais metais turėtų patikrinti registre esančių vertybių būklę. 2009-aisiais jų būklė buvo įvertinta kaip gera. Netikrintas tik centrinio altoriaus paveikslas, kuris į registrą įtrauktas kiek vėliau“, – sakė K. Litvinienė.

Interjero elementai
Plačiau bažnyčios interjero elementus-objektus, kurie yra įtraukti į kultūros vertybių registrą, K. Litvinienė buvo apžvelgusi aukščiau minėtame pranešime, skaitytame renginyje „Genius loci. Vietos dvasia“.
Kaip sakė Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė, neogotikiniai marmuriniai altoriai, sakykla, baliustrada prie didžiojo altoriaus 1904 m. buvo užsakyti Prancūzijoje, bažnytinių dirbinių meistro Fransua Dominyko Monnos dirbtuvėse Tulūzoje. Joje greičiausiai buvo pagamintos Švč. Jėzaus Širdies bei Maloningosios Dievo Motinos figūros.
Šoniniai altoriai atvežti 1907 m. Pirmasis užsakyto didžiojo altoriaus variantas buvo sunaikintas dar nespėjus jo atvežti į Palangą. Po Pirmojo pasaulinio karo tose pačiose dirbtuvėse pagamintas kitas didysis altorius.
Ankstesnės bažnyčios didžiojo altoriaus paveikslas „Švč. Mergelė Marija su vaikeliu“ nutapytas XVII a. ir įkomponuotas naujame didžiajame altoriuje. Pa­veikslas ir jo puošmenos – karūnos ir aptaisai – Pa­langos bažnyčios religinė ir meninė relikvija, kuri liudija parapijoje puoselėtą Dievo Motinos kultą ir vaizdžiai atspindi Švč. Mergelės Marijos garbini­mo tradicijas Lietuvoje. Tai yra ir ypatingo paveik­slo mecenatų – sutuoktinių Stanislavo ir Elžbietos Vainų – asmeninio pamaldumo ir jų indėlio stipri­nant katalikų tikėjimą prie Baltijos jūros ženklas. Paveikslas 2006-2008 m. restauruotas Lietuvos dailės muziejaus P. Gudyno restauravimo centre.
Vitražai pagaminti S. G. Zelenskio dirbtuvėje Krokuvoje, įstatyti 1914 m.
Du barokiniai altoriai – Šv. Roko ir Viešpaties At­simainymo – buvo perkelti iš senosios bažnyčios ir išliko iki mūsų dienų. Deja, senieji paveikslai neišliko. Dabar esantis nežinomo dailininko Šv. Roko paveikslas buvo nutapytas 1909 m., o buvusiame Viešpaties Atsimainymo altoriuje dabar esan­tis Šv. Juozapo atvaizdas į bažnyčią pateko tik 1982 m.
Pažymėtina, jog palangiškiai atskirą varpinę buvo pasistatę dar XVII a. Ji ne kartą buvo remontuojama, perstatinėjama. 1906 m. varpai perkelti į naujosios bažnyčios bokštą. Seniausias yra Michelio Dorma­no XVII a. pirmojoje pusėje nulietas varpas, antra­sis nulietas 1735 m., trečią instrumentą padirbdi­no 1789 m. Liudvikas Vilhelmas Kopnas. Didysis varpas nulietas 1875 m. Rygoje. Šis varpas yra sujungtas su laikrodžiu, kuris buvo įrengtas 1931 m. kanauninko Kazimiero Prapuolenio rūpesčiu, paga­mintas C. F. Rochlitz, Gross-Uhren-Fabrik Berlin S laikrodžių fabrike.

Didžiausia vertybė – paveikslas, minimas nuo 1677 m.
Kiekviena iš išvardintų vertybių ar objektų, kurie didžiai vertingi, nors ir nėra įrašyti į registrą, turi savo istoriją, ir kiekvienai aprašyti reiktų daug vietos. Nemažai jau buvo rašyta, išleista ir straipsnių, ir mokslo darbų, ir knygų, skirtų Palangos bažnyčiai. Ypač gausu jų buvo 2008-2009 metais, bažnyčiai besirengiant ir švenčiant savo gyvavimo šimtmetį.
Šioje nedidelėje apžvalgoje ilgiau stabtelėsime ties paskutiniąja į Kultūros vertybių registrą įtraukta vertybe – Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios didžiojo altoriaus paveikslu „Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu“, kuris po restauracijos Lietuvos dailės muziejaus P. Gudyno restauravimo centre į bažnyčią grįžo 2008-ųjų rugpjūčio 16 d.
Dailės istorikės R. Stankevičienės teigimu, Palangos bažnyčios paveikslas „Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu“ – meniškas, vienintelis Lietuvoje žinomas verkiančią Švč. Mergelę vaizduojantis sakralinės tapybos kūrinys, kuris nuo seno labai gerbiamas tikinčiųjų. Palangos bažnyčios dokumentuose šis paveikslas pirmą kartą paminėtas 1677 m. Jo užrašas nurodo, kad tai Bochnios (Lenkija) dominikonų bažnyčios (dabar yra Bochnios šv. Mikalojaus bažnyčioje) Švč. Mergelės paveikslo kopija.
Malonėmis garsus ir kadaise stebuklingai kruvinomis ašaromis pravirkęs Bochnios paveikslas – buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje populiariausio Čenstakavos (Lenkija) Švč. Mergelės Marijos paveikslo kopija, tik keliomis detalėmis besiskirianti nuo originalo. Dėl šio panašumo Palangos bažnyčios didžiojo altoriaus paveikslas XVIII-XX a. dokumentuose vadintas Čenstakavos Švč. Mergelės Marijos atvaizdu. Prie jo buvo kabinamos padėkos aukos – votai.
XVII a. 4 ketvirtyje Palangos paveikslas papuoštas Lietuvos auksakalio sukurtomis baroko stiliaus puošmenomis: karūnomis ir aptaisais. Apie 1767 m. Marijos paveikslas buvo perkeltas į naujos Palangos bažnyčios didįjį altorių, o vėliau, kartu su šiuo altoriumi, – į 1907 m. pastatytą šventovę.
Nuo 1927 m. puošia dabartinį Palangos bažnyčios didįjį altorių. Kelis dešimtmečius (iki 2006 m.) vietoje senųjų aptaisų dalį paveikslo dengė nauji aliuminio skardos aptaisai.
Nušvito naujomis
spalvomis
Telšių vyskupo dr. Jono Borutos SJ ir Palangos parapijos klebono dr. Algio Genučio iniciatyva, laiko, negandų ir kitų veiksnių pakeistas Palangos bažnyčios paveikslas „Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu“ bei bažnyčioje dalimis išlikę barokiniai jo aptaisai 2006-2008 m. restauruoti Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre ir atgavo savo autentišką vaizdą.
P. Gudyno restauravimo centro pateikiamoje informacijoje minima, jog paveikslo aptaisai buvo atkurti iš autentiškų aptaisų luženų, kurias pats vyskupas J. Boruta surado Palangos bažnyčioje ir, atsargiai jas surinkęs, suvyniojęs, atvežė restauratoriams. Pradėdami restauruoti aptaisus, tų didesnių ir mažesnių, stipriai deformuotų, drėgmės, laiko ir nešvarumų apgadintų sidabro skardos plokštelių restauratoriai suskaičiavo net 45. Jas iš naujo „sulipdyti“ į vientisą Švč. Mergelės Marijos ir Vaikelio apdarą su paauksuotomis karūnomis buvo patikėta LDM Prano Gudyno restauravimo centro aukščiausios kategorijos metalo restauratoriui Rimvydui Derkinčiui.
Labai suniokotą, daugybę sykių grubiai atnaujintą, po keliolika kartų pertapytą paveikslą kartu su pagalbininkais restauravo tapybos specialistė, aukščiausios kategorijos restauratorė Janina Bilotienė. Vaizdas, kuris išryškėjo nuėmus daugelį autentiško paveikslo pertapymo sluoksnių (jų vietomis būta net iki 14), sutvirtinus išlikusias ir atkūrus sunykusias paveikslo pirmavaizdžio daleles, gerokai skiriasi nuo to, koks jis buvo iki paveikslo restauravimo. Tamsus, rūstus ir nebyliai į tolį žvelgęs paveikslas, prašviesėjo, nušvito naujomis spalvomis Švč. Mergelės Marijos skleidžiama akių ir širdies šiluma.

(Bus daugiau)

„Palangos tiltas” vykdo Spaudos, Radijo ir Televizijos rėmimo fondo projektą „Palangos kultūros paveldo vertybės.