Palangos menininką nustebino Šanchajus: „Nūdiena ir istorija perpinta kontrastais“

Palangos tiltas, 2017-11-30
Peržiūrėta
1670
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Palangos menininką nustebino Šanchajus: „Nūdiena ir istorija perpinta kontrastais“

„Didžiausias Kinijos ir septintas pagal dydį pasaulio miestas Šanchajus išties stebina savo kontrastais: dangoraižiais tviskantys verslo centrai su atbaidančiomis kainomis, gatvės su daugybe „superparduotuvių“ ir dviaukščiais nameliukais užstatytų siauručių gatvelių tinklu išraizgyti kvartalai, kur kavinukėse gali sočiai pavalgyti už penkiolika juanių“, – įspūdžiais iš kelionės į Kiniją dalijosi asociacijos „Fotobienalė LT“ prezidentas Adas Sendrauskas.

Pakvietė trečią kartą
Fotomenininkas A. Sendrauskas Kinijoje viešėjo trečią kartą. Kaip ir pirmuosius du kartus, į šią tolimą šalį jis vyko Kinijos fotomenininkų sąjungos kvietimu.
Šįkart į kelionę fotomenininkas vyko ne vienas: kartu kvietė keliauti bičiulius iš „Fotobienalė LT“ Aldą ir Gintarę bei žmoną Viktoriją, kad jie galėtų ne tik apsilankyti Kinijoje, bet ir pamatyti, kaip čia rengiami festivaliai ir parodos. Keturiese – tiesa, vietoj negalėjusios keliauti dizainerės Gintarės vyko Sigita – lapkričio 10 d. jie ir iškeliavo iš Palangos.
„Asociacija „Fotobienalė LT“ su Kinija ryšius užmezgė prieš šešerius metus, – paklaustas apie bene mažiausios, tris narius vienijančios asociacijos iš Palangos ryšius su didžiausia pasaulyje Kinijos fotomenininkų sąjunga priminė pašnekovas. – Mes pakvietėme dalyvauti renginyje „Plungės fotobienalė 2012“ Kinijos fotografų organizacijas: Fotomenininkų sąjungą ir Folkloro fotografų asociaciją. Po to buvau pakviestas atsakomojo vizito į Lišui mieste kas dveji metai vykstantį tarptautinį fotografijos festivalį“.
Pirmasis vizitas Kinijoje – 2013-aisiais, kai palangiškis kaip žiūrovas dalyvavo festivalyje, kur jam buvo įteiktas padėkos raštas už Kinų kultūros ir fotografijos sklaidą Lietuvoje. Antrą kartą į Kiniją A. Sendrauskas vyko 2015-aisiais – jis buvo pakviestas dalyvauti tarptautinio festivalio, tais metais vykusio Zhegzhou mieste, žiuri darbe.
„Kinijos fotomenininkų sąjunga – seniausia Kinijoje fotografų sąjunga, – kasmet rengia keturis savo šalies bei du tarptautinius festivalius, į kuriuos kviečiami fotografai iš viso pasaulio, paaiškino pašnekovas. – Masteliai tokie: dalyvauja keliasdešimt tūkstančių autorių, kurie prisiunčia iki 300 tūkst. nuotraukų pagal iš anksto užduotas temas, ir žiuri nariai atrenka eksponavimui apie 10 0¬00 nuotraukų festivalio parodoms. Užpernai teko būtent tą darbą dirbti, važiavau su sūnumi Leonu, jis man vertėjavo – nes dalyvaujant komisijos darbe reikia aptarti nuotraukas, išsakyti savo nuomonę, ir mano anglų kalbos žinių tikrai neužteko“.
Šiemet „Fotobienalė LT“ prezidentas buvo pakviestas į tarptautinį fotografijos festivalį kaip ekspertas. Kaip sakė, visiškai netikėtai gavo kvietimą ne tiesiog dalyvauti festivalyje ar jo komisijos darbe, o atvykti į festivalio metu vyksiantį antrąjį Kinijos tarptautinį fotografijos seminarą „Vaizdas hipermedijos laike“. Ir ne tik atvykti, bet ir parengti bei seminaro organizatoriams atsiųsti straipsnį ta pačia tema. Organizatoriai savo ruožtu įsipareigojo apmokėti kelionės išlaidas bei sumokėti honorarą.
„Teksto apimtis turėjo būti iki 3 tūkst. žodžių, tačiau aš taip įsigilinau į šią temą, kad kolegos išversto į anglų kalbą mano straipsnio apimtis buvo 6 000 žodžių – vos ne monografija šia tema“, – prisipažino A. Sendrauskas.

Didingas ir ramus Šanchajus
Pasak A. Sendrausko, pati kelionė į Kiniją tiesiog puiki: skrydis iš Palangos į Kopenhagą trunka 50 minučių, ten tenka palaukti trejetą valandų, po to – vienuolikos valandų skrydis į Pekiną arba į Šanchajų. O ten maloniausia kelionės dalis – „polėkis“ greituoju traukiniu į svajonių miestą Lišui, kuriame ir vyksta Kinijos tarptautiniai fotografijos festivaliai.
„Šįkart mes pasirinkome Šanchajų – norėjome pamatyti šį vieną didžiausių ir įdomiausių pasaulio miestų: ir jo senąją architektūrą, ir naujuosius kvartalus, ir pavaikščioti televizijos bokšte 351 metro aukštyje esančios apžvalgos aikštelės stiklinėmis grindimis“, – paaiškino pašnekovas.
Pasak jo, visų pirma keliauninkus nustebino tai, kad, pasirodo, galima taip sukurti, suplanuoti miestą, kad 25 milijonai gyventojų vienas kitam nemaišytų. Net miesto centre nėra tokių spūsčių, kaip vasaros metu J. Basanavičiaus gatvėje – šaligatviai pakelti aukščiau gatvės lygio, pėstieji ir automobiliai vieni kitiems netrukdo, tad net miesto centras atrodo didingas ir ramus – be skubėjimo, be didmiesčių sumaišties. Ir – nei metro, nei visuomeninis transportas nebuvo perpildytas.
„Vienintelė vieta, kur visada būdavo žmonių – kavinės ir restoranėliai. Ir dabar jau ne vien tik aš, bet ir mano draugai įsitikino, kad Kinijoje yra tik viena kultūra, viena religija – valgymas“, – pajuokavo A. Sendrauskas.
„Ar galima lyginti Pekiną ir Šanchajų? – perklausė pašnekovas. – Ne. Jie visiškai skirtingai. Ilgą laiką galvojau, kur pagrindinis jų skirtumas. Pekinas – sostinė, kur sukoncentruota visa valdžia, todėl jis erdvus, pasitikintis savimi ir besididžiuojantis savo įtaka, kultūros paveldu. Šanchajus gi – pramonės ir finansų centras, didžiausias Kinijos miestas – greitas, staiga išaugęs, blizgus, dangoraižiais ir sėkme spindintis miestas. Ir, beje, didžiulis Šanchajaus pranašumas – jis šalia jūros, ir nedūsta nuo smogo, kaip kalnų apsuptas Pekinas“.

Stulbinantys kontrastai
„Šanchajus rodo savo turtingumą, – tęsė A. Sendrauskas. – Teko apsilankyti ir Pekino, ir Lišui, ir Zhegzhou prekybos centruose – ten gali užeiti į bet kokį skyrių, o Šanchajuje to neįmanoma padaryti, nors ten praktiškai nebūna nė vieno pirkėjo – įėjus pirkėjui ištempiama raudona juosta, kad niekas netrukdytų. Aš, turėdamas šiek tiek pinigų, užsukau į laikrodžių skyrių – norėjau nupirkti žmonai laikroduką. Manęs paklausė: „Koks jūsų biudžetas?“ Atsakiau, kad planuoju tam skirti 300 eurų. „Atleiskit, pas mus „startas“ – nuo tūkstančio eurų“, – buvo man paaiškinta. Užėjau į vyriškų rūbų skyrių – pats pigiausiais švarkelis – 350 eurų. Apie rankines nekalbu – už tą sumą, kiek kainuoja rankinė, čia, Lietuvoje, galėčiau nusipirkti dešimtmetę „Audi“. Šanchajus didžiuojasi ir sako: „Nelįsk ten, kur tau nereikia“. Tačiau nepaisant to, kad rūbų, avalynės, aksesuarų kainos labai didelės, maistas kainuoja neįtikėtinai pigiai (tarkim, kilogramas ryžių – 20 eurocentų, jautienos – 1,5 euro), o jo pasirinkimas – itin platus. Tiesa, sveriama arbata mažose parduotuvėse brangi: 50 gramų kainuoja 5 eurus. Nebrangūs ir viešbučiai, mes Šanchajuje mokėjome po 40 eurų už dvivietį kambarį“.
Šanchajus yra sukūręs savo atpažįstamą įvaizdį – dangoraižių rajonas su išskirtiniu televizijos bokštu ant trijų kojų. Visas gyvenimas sukasi apie prekybos ir finansų centrą, kuriame būtinai apsilanko iš tolimiausių kaimų atvažiavę valstiečiai, budistų vienuoliai, svetimšaliai.
„Tie kvartalai, kurie kiek tolėliau nuo dangoraižių – tokie pat, kaip Pekine, Lišui ar Zhegzhou. Nieko išskirtinio: siauros kaip voratinkliai gatvytės ir šimto metų senumo dviaukščiai nameliukai. Pirmame aukšte parduotuvės – suvenyrų, bižuterijos, arbatos, šilko, – o antrajame aukšte šeimininkų būstai. Gatvytės kokių trijų metrų pločio, tarp namų ištemptos virvės ir džiūstantys skalbiniai, pasieniais sustatyti aplūžę dviračiai, motoroleriai, prie durų staktų pririšti šunys – ko gero, patys kinai neatskirtų, kokiame jie mieste. Gal tai ir yra tikroji Kinija?“ – svarstė A. Sendrauskas.
Labai mielos čia esančios mažos užeigėlės, kurios gal ir nespindi išskirtine švara ir tvarka, kaip centre, tačiau itin jaukios ir svetingos.
„Ir net keista pasakyti, kad Šanchajuje galima pavalgyti, užsigeriant vietiniu alumi, už du eurus. Užkandėlė su daržovėmis ir didžiulis dubuo tradicinių kiniškų koldūnų – porcija tokia, kad aš sunkiai įveikdavau. Maistą gamina tau matant, gauni tokį karštą, kad perspėja: atsargiai, nes kai valgai ne lazdelėmis, o porceliano šaukštu, gali nusideginti. O išeinant iš užeigėlės ne tik personalas tau linksės ir pamojuos, bet ir visi valgytojai. Tiesa, viena bėda: Šanchajuje niekas nekalba angliškai – šiaip taip gali susišnekėti viešbutyje, o kitur tenka susirodyti pirštais“, – dalijosi įspūdžiais pašnekovas.

Muziejuje – gyva Šanchajaus istorija
Itin didelį įspūdį keliauninkams paliko pakilimas į televizijos bokštą, kuriame yra trijų skirtingų aukščių apžvalgos aikštelės.
„Be abejo, labiausiai patiko toji, kur stiklinės grindys: atsistoji trijų šimtų metrų aukštyje ant skaidraus stiklo ir apima baimė, kad tuoj stiklas sutrupės, ir tu didžiuliu greičiu lėksi apkabinti svetingos Kinijos žemės. Iš pradžių taip baisu, kad žmonės net klykia, tačiau pamažėl įsidrąsina“, – pasakojo pašnekovas.
Visas tas malonumas kainuoja 20 eurų – į kainą įtrauktas ir apsilankymas kelių tūkstančių kvadratinių metrų Šanchajaus miesto muziejuje, kuris įrengtas po televizijos bokštu. Nustebino muziejaus ekspozicijų sprendimas: visa erdvė yra padalinta į kelis šimtus patalpų, ir kiekviena jų atspindi tam tikrą istorijos laikotarpį arba konkretų veiksmą.
„Pirmoji ekspozicija skirta akmens amžiui: ne tik matai urvą, natūralaus dydžio vaškines žmonių skulptūras, bet ir girdi, kas vyksta: moterys mala grūdus – ir tu girdi girnų dūzgesį. Toliau rodoma, kaip keitėsi ši vietovė: atsiranda namai, tvarteliai – girdi kudakuojant vištas. Viskas pateikiama ne vien atkuriant figūras, rūbus, namų apyvokos daiktus, interjerus – nuotraukose atrodo, jog tu fotografuoji realų veiksmą“, – dalijosi įspūdžiais Adas.
Nepaprastai gyvai pateikiama istorija apima laikotarpį nuo seniausių laikų iki Šanchajaus „sueuropėjimo“ praėjusio šimtmečio viduryje. Pirmieji užsieniečiai atsikraustė maždaug devynioliktojo amžiaus viduryje, kai čia savo parduotuves, bankų skyrius ofisus atidarė anglai ir prancūzai, atnešę savo kultūrą. Ekspozicijoje galima pamatyti iki smulkmenų atkurtus tų laikų interjerus ir jų darbuotojus bei lankytojus, realybę sukuria tikri baldai, stalo įrankiai, įranga: skaičiukai, telefonai, kalendoriai, dujų lempos, laikraščiai ir kalendoriai. Kiekviena kita salė perteikia, kaip keitėsi žmonių gyvenimo būdas, miesto išvaizda, to laikmečio maldos namai, mokyklos, paštas. Ekspozicija rodo Šanchajus siekį būti europietišku miestu – nebeliko lenktų stogelių, atsidarė kavinės, arbatinės, teatrai – naujosios gatvės su pirmaisiais automobiliais, autobusais, tramvajaus vagonais.
„Muziejuje yra ir 20 metrų pločio 4 metrų aukščio 1920 metus atspindintis Prancūzų kvartalo maketas: languose matosi tuometinė įvairių socialinių sluoksnių žmonių gyvensena. Matai, kaip iš ryto pateka saulė ir gęsta elektros lemputės, išgirsti, kaip pradeda pypsėti į gatves pajudėję pirmieji automobiliai. Rytą pakeičia diena su jos garsais, po jos – vakaras, saulėlydis, užsižiebia žibintai – ir per kelias minutes pamatai miesto paros gyvenimą. Labai įdomūs senųjų amatų dirbtuvėlių, parduotuvyčių maketai. Tarkim, matai vaistinę ir vaistininką: sudėtos į pintus krepšius žolelės, stiklainiuose įvairiausi nuovirai, ant svarstyklių gydomieji milteliai, vaistininkas senose knygose ieško ir skaičiuokle apskaičiuoja reikalingą dozę... ir čia pat ligonis, tikintis, kad pasveiks. Matai, kaip gaminamas šilkas ir popierius, matai dailininkų dirbtuvę ir kaligrafijos pamokėles. Ir gali stebėti, kaip per laiką viskas tobulėjo ir vystėsi – iki pat šių dienų moderniausių technologijų, kurių dėka čia pat, muziejuje, įvairių projekcijų dėka atgyja vaizdai, ir galima stebėti koncertų, spektaklių scenas. Ir tokia mintis aplanko – o, kad kažkas panašaus būtų Palangos kurorto muziejuje“, – dalijosi įspūdžiais A. Sendrauskas.

(Pabaiga kitame numeryje)

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Poilsiautojus pajūryje trečiadienio vakarą nustebino vaizdas, kokį išvysi retai. Virš paplūdimio greta Palangos įsikūrusiuose Kunigiškiuose kelias minutes skraidė lėktuvas, leisdamas mėlynos spalvos dūmus.


Palanga dažnai pasirodo antraštėse, kalbant apie maisto kainas, tačiau šį kartą didžiausias šalies kurortas „Delfi“ skaitytoją nustebino šunims siūlomu restorano meniu. 


Bėdoje atsidūrusiems žmonėms neatsisakantis padėti Palangos meras Šarūnas Vaitkus nustebino net ir žinančius apie šią jo būdo savybę. Šį kartą kurorto vadovas vieno prekybos centro automobilių aikštelėje pasišovė pakeisti nepažįstamos moters automobilio ratą. 


 Palangos Kurhauzo salėje birželio 23 dieną, 18 valandą, liepos 25 dieną, 18 valandą, ir rugpjūčio 21 dieną, 18 valandą, bus rodomas muzikinis operetės spektaklis „Išsipildžiusios svajonės istorija“.


Prie Palangos krantų pagauta itin reta giliavandenė keturūsė vėgėlė nustebino net mokslininkus.


Kaunietį menininką paviliojo jūra

Rasa GEDVILAITĖ, 2018 02 08 | Rubrika: Kultūra

Jau keletą metų Palangoje gyvena ir kuria iš Kauno kilęs menininkas SolomonasTeitelbaumas. Jis, kalbėdamas su „Palangos tiltu“, prisipažino, jog jūra jį itin gerai veikia, tad kasdien prie jos nueina ir pasisemia menininkams taip reikalingo įkvėpimo. Po to nekilo abejonių, kad jūra tikrai menininkams yra savotiška mūza, o S. Teitelbaumastai tik patvirtino: tikrai...


„Dalyvaujant antrajame Kinijos tarptautiniame fotografijos seminare, keliaujant po Lišui miesto apylinkes, apžiūrint tarptautinio fotografijos festivalio ekspozicijas, kirbėjo viena mintis: kaip būtų galima čia pristatyti net tik Europoje, bet ir visame pasaulyje vertinamą Lietuvos fotografijos mokyklą?“ – tęsdamas pasakojimą apie trečiąją viešnagę Kinijoje sakė...


„Didžiausias Kinijos ir septintas pagal dydį pasaulio miestas Šanchajus išties stebina savo kontrastais: dangoraižiais tviskantys verslo centrai su atbaidančiomis kainomis, gatvės su daugybe „superparduotuvių“ ir dviaukščiais nameliukais užstatytų siauručių gatvelių tinklu išraizgyti kvartalai, kur kavinukėse gali sočiai pavalgyti už penkiolika...


Abiturientai šią savaitę sužinojo galutinius pagrindinės sesijos valstybinių egzaminų rezultatus. Kaip paaiškėjo, palangiškiai turi kuo džiaugtis ir didžiuotis: iš viso surinkta 17 šimtukų, laikant valstybinius egzaminus, vienos abiturientės – Urtės Lisaitės – pasiekimai įvertinti net trim šimtukais. Labiausiai švietimo bendruomenę...


Šeštadienį, birželio 14-ąją, Palangoje paminėta Gedulo ir vilties diena. Po Šv. Mišių Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, plazdančių vėliavų vedama palangiškių, kuriems 1941-aisiais prasidėjusi tautos kančios istorija – ne vien datos ir sausi faktai, eisena pro skaudžius įvykius menančią Senąją vaistinę, kur 1944-1951 m....


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius