Pasaulio išminčius ir pasakų kūrėjus vienija „Klusniojo maištininko“ – Vaiko – teisybė

2014-ieji metai iš buvusiųjų išsiskiria ne tik rekordinius karščius į pajūrį atsivedusiu liepos mėnesiu. Yra ir kitų šviesių-dvasinių akcentų. Žinomas ir ne tik Palangoje gerbiamas gestų kalbos vertėjas, meno ir dekoratyvinės gėlininkystės-sodininkystės puoselėtojas, literatas Vytautas Jurgis Lukšas šios vasaros pradžioje padovanojo visaip vertingą, humanizmą aukštinančią ir vaikus ginančią, juos mylėti, gerbti skatinančią neploną mažne 400 puslapių knygą „Tadas į mokyklą negrįžo“.

Gėrio abėcėlė

Tai yra kantraus palangiškio, su kuriuo debiutavome 2013 m. išleistoje išvaizdžioje Palangos literatų kūrybos rinktinėje „Takai per kopas“ V. Lukšo ir žinomos Vakarų Lietuvos spaudos darbininkės, labai gražios visais laikais publicistės Rasos Norkutės darbo rezultatas. Ši knyga, literatūriškai apibendrinusi, susisteminusi kelių dešimčių žinomų psichologų, pedagogų, filosofų, rašytojų ir, žinoma, asmenines patirtis, – teisingai pastebėjo vienas iš sudarytojų, yra „malšinanti sielos troškulį“. Jei knyga pavirstų laiveliu, ant jo šono perskaitytume: „Iš žmonių – žmonėms. Vaikams, tėvams, kad nepamirštų žmoniškumo“.

Štai todėl yra gerbtinas kiekvienas kuklus Vaiko tarnas, „Gėrio abėcėlės“ bendraautorius. Nes žmonių pasaulis, žinome, yra didžiulis egoistas ir klastingas, kaip Šaipių ar Kamanų rezervato pelkynai. Jaunam žmogui sunku atrasti savąją gyvenimo kūlgrindą, kad aplenktų daugybė asmenybę žlugdančių pagundų, kurios harmoniją gali paversti chaosu, o šypsenas gali pakeisti ašaros.

Tik viena styga skamba džiaugsmu

Nieko, o nieko nėra, nebus, jei širdelėje – nieko. Tuštuma. Vakuumas.

Gyvenimas be vertybių – tai ugnies prarytos kalnapušės Kuršių Nerijos kopose.

„Neleiskime jaunam žmogui, vaikui, paaugliui žūti, palūžti, nusivilti be laiko!“ – sako knygos „Tadas į mokyklą negrįžo“ sumanytojai, leidėjai ir įtaigių miniatiūrų, vaizdelių, poetizmų autoriai R. Norkutė ir V. Lukšas, primindami, kad jaunimo auklėjimo baruose, kovose prieš neramaus amžiaus grubumą, agresiją tėveliams ir mokytojams pirmiausiai padeda Knyga, Gamta ir nepalaužiamas pagarbios elgsenos suaugusiojo autoritetas, asmeninis pavyzdys.

Įsiminė ši knygoje surasta citata: „Žmogaus gyvenimas susideda iš septynių stygų, iš kurių šešios skamba skausmu. O tik viena – džiaugsmu“.

Kad mylėtų vaikus...

„Kodėl rašėme šią knygą?“– klausia publicistė, atkaklioji gėrio sėjėja literatė R. Norkutė ir atsako: „Rašėme, kad žmonės mylėtų vaikus ne tik savus, bet ir tuos, kuriems reikia nors vieno vienintelio priglaudimo jų vaikystėje.

Rašėme, kad mokytojai suprastų: jei vaikas mokytoją pavadins mama ar tėčiu, išklausytų jo mažos širdies skausmą, o nedrebėtų: „Aš tau jokia mama ar tėvas!“

Visi suaugusieji atėjo iš vaikystės, iš mokyklų, institutų, universitetų ir kitų mokslo įstaigų. Juos mokė tėvai, seneliai, visuomenė, mokytojai, profesoriai, įvairių specialybių atstovai, kai rinkosi specialybes ir darbus.

Šiandien – XXI amžius. Skęsta laivai, krenta lėktuvai, nuo bėgių ritasi traukiniai. Griūva pastatai ir tiltai ne vien uraganams užpuolus. Visą tai lydi tūkstantinės žmonių aukos. Tai neišmokytų ir neišmokusių, nemylinčių savo darbą, nejaučiančių atsakomybės „darbų“ patikrinimas!

Kartoju: visus šiuos žmones „Mokė“ tėvai, mokytojai, profesoriai, „įvairiausi“ specialistai... Tad nedejuokite dėl įvykstančių nelaimių. Svarbiausia: reikia mokytis ne diplomui, o profesijai, darbui, ateities kartų laimingesniam gyvenimui. Toks „Tadas į mokyklą nebegrįžo“ moto. Manome, kad žmonės, perskaitę šią knygą, padarys darbo, gyvenimo, vaikų ugdymo ir mokymo išvadas ir nebekartos praeities klaidų“.

Pritariu, nes mūsų „Gagarino skrydžio“ kartos vaikų gyvensena ramumu skiriasi nuo šių dabartinių „eurovaikų“.

Edukologinės miniatiūros

Šioje reikalingoje R. Norkutės ir V. Lukšo knygoje tarsi upėje ties užtvanka, 2014-ųjų rugsėjo 1-osios išvakarėse tėveliams ir mokytojams gal bus įdomios ir kitos edukologinės miniatiūros ar sentencijos. Štai jos:

Gyvenimo išmintis

Pernelyg daug žmonių švaisto pinigus, kurių jie neuždirba, daiktams, kurie jiems nereikalingi, ir visa tai – kad padarytų įspūdį žmonėms, kurių jie negali pakęsti.

Vaikelio skundas

„...Niekas manęs nepaklausė, kodėl aš toks. Tik baudė ir baudė...“

Kai vaikai mato...

Matydami, kad Tėvai vienas kitą myli, vaikai išgyvena džiaugsmingą pasitikėjimą jais. Gerai žino, kad tėvų tarpusavio meilė – tai vienintelė nepajudinama uola, ant kurios jie gali statyti savo gyvenimą.

Bruno FERRERO

Būk su manim!

MAMYTE, labai prašau, būk visur su manim: vėlų vakarą, kai parbėgu visiškai nusilakstęs, tamsią naktį, kai nukeliauju į sapnų karaliją, ankstų rytmetį, kai išsigandęs pabundu. Sergėk mane, kai pasiklystu uždraustų daiktų pasaulyje, kur manęs tyko nelaimės. Būk su manim, kai niekas kitas, o tik TU gali atsakyti į daugybę mano klausimų, kai mano galvoj sukas minčių verpetai ir aš imu mąstyti. Mano akimis pažiūrėk į tą pasaulį, kurį aš regiu ir kuris kasdien keičiasi. Atspėk, ką aš galvoju, ką noriu pasakyti ir padaryti. Būk su manim, mano geroji MAMA.

Rasa NORKUTĖ, Klaipėda

Mes visada gimstam laiku

Mes visada gimstam laiku mylėti, kurti, ginti ir saugoti. Reikėjo ir reikės ne tik mūsų, bet ir skirto laiko žemėje. Ar per skubėjimą, nenorėjimą sulėtint ėjimo į tą laiką, sustokime, atraskime tą laiką artimam žmogui, nes vėl reikės sugrįžti prie artimo, savo suminto slenksčio ir dar kartą atsigerti šulinio vandens, kad pajustom jo skonį.

Nuo mažens mėgau gamtą, todėl save vadinu gamtos vaiku. Vaikystėje apeidavau visus paupius. Žinojau, kur pirmieji kačiukai pražįsta, kur šarkos suka lizdus, stebėjau aplinką, kuri mane suprasdavo.

Tarsi gražus gamtos paveikslas prieš mano akis šiandien iškyla žydinčių pienių laukas, o jame ganosi avys su mažais ėriukais. Stebėjau žalmargę, atrajojančią žolę...

Atsigulęs žiūrėjau į mėlyną dangų, baltus debesėlius ir sekiau skrendantį mažą paukštelį. Būtų nuodėmė nematyti pilkos bitelės, pienių vyną geriančios...

Kokie būtų vaikystės prisiminimai be basų kojų, braidžiusių šiltoje balutėje. Iki sušilimo bėgioto dulkėto kaimo vieškelio, skubančio pro gimtuosius namus. Be šiltų motinos rankų, raikančių duoną. Atsigerto pamelžto šilto karvės pieno. Nebūtų buvę vaikystės, nebūtų klykavusios pempės ant žemės kupsto...

Visi mes buvome vaikai, todėl gražiausi prisiminimai išliko vaikystėje. Kartais dar norisi Tėvo pasodintų obelų žydėjimą pamatyti, Motiną – gėlių darželį laistančią. Išgirsti Tėvą kalant dalgį, gaidžio giedojimą, lojantį šuniuką, kaimyną pašnekinti. O laikas eina...

Vytautas LUKŠAS, Palanga

Ta pačia proga dėkingai pasidžiaugsiu ir sprindžio didumo paties bičiulio menininko Vytauto Lukšo pieštu ir padovanotu miniatiūriniu vaizdeliu „Tėviškė“: Vertybė! Maži prisiminimai perveda per didelį gyvenimą...“