„Petras Grecevičius – pedagogas, inžinierius, mokslininkas, profesorius, daktaras ir... palangiškis iki kaulų smegenų“

Petro Grecevičiaus paskaitas Klaipėdos universiteto studentai mėgsta. Darbui pasišventęs profesorius dėsto kraštovaizdžio architektūros istoriją ir teoriją, kraštovaizdžio architektūros mokslinių tyrimų metodiką, teritorijų planavimą, aplinkos planavimo politiką ir ekonomiką.  „Palangos tilto“ redakcijoje kalbėjomės apie jo darbą, Palangą, Kiniją, jaunų protų emigraciją, žmogiško orumo nebūvimą bei ateitį.

Palanga – jūros sinonimas

Palangos nekilnojamojo kultūros paveldo tarybos pirmininkas didžiausia kurorto vertybe įvardino žmones. Kita – jūrą. Juk tik dėl jos žmonės čia atvažiuoja. Vertybės – ir Birutės parkas, kurhauzas. Profesorius pritaria Algimanto Nasvyčio mintims, kad kurhauzas yra kurorto širdis. Jeigu širdis yra išniekinta, jos kaip ir nėra: „Mes turime pavadinimą – Palanga. Tačiau kurortui reikalinga visa eilė papildomų požymių“.

Nors P. Grecevičius – vilnietis, tačiau jis sako, kad „jūra įtraukė ir nebepaleidžia“.

„Jaunystėje turėjau su jūra susijusių, gana keistų užmojų. Buvau pasiryžęs tapti povandeninio atominio laivyno karininku. Tačiau nugalėjo architektūra. Nors save priskirčiau prie tos kategorijos žmonių, kurie gyvenime domisi įvairiomis veiklos sritimis ar yra daugialypiai. Taigi, gyvenime turėjau labai daug įvairių norų. Pirmiausia, turiu pasakyti, kad man gyvenime ir labai pasisekė, ir labai nepasisekė. Nepasisekė tai, kad aš gyvenau be tėvo, kuris kaip ir daugelis kitų giminaičių, buvo ištremtas į Sibirą. Tačiau pasisekė, kad nuo mažens gyvenau tarp knygų. Pamenu, velionio kunigo J.Gylio bibliotekoje aptikau gausybę ir vaikui įdomių knygų, skatinusių tobulėti. Nuo jaunumės žavėjausi Leonardo Da Vinčio fenomenaliu universalumu. Vis tik architektūra, miestų planavimas buvo stipriausiais potraukio ženklais, matomai ir todėl, kad vaikystėje mėgdavau piešti namus, pastatus. Tiesa, likimas bandė mane pakreipti ir mediko keliu. Nedaug trūko, kad būčiau studijavęs Vilniaus universitete pediatriją. Tuo metu berniukų stojančių studijuoti mediciną labai trūko. Bet meninės kūrybos trauka nugalėjo, noras veikti kažką konkretesnio žmonių labui nusvėrė svarstykles erdvių planavimo, architektūrinės kūrybos pusėn“, – apie savo kelio pradžią pasakojo profesorius.

Kelias į politiką

Ir nors tarptautinių mokslinių konferencijų dalyvis ir pranešėjas jaunystėje vengė kompartijų, spaliukų, pionierių ar komjaunuolių, o armijoj dėl to patyrė nemenką spaudimą, šiandien pašnekovui politika nesvetima. Nesvetima dėl to, kad į politiką jį pastūmėjo sąjūdis ir žaliųjų judėjimas.

„Miesto meras Šarūnas Vaitkus – buvęs mano studentas. Galiu pasakyti, kad puikus ir darbštus studentas. Žinoma, kad smagu matyti jo pasiekimus. Tikiuosi, kad išbandymą valdžia jis garbingai išlaikys, neišpuiks. Dabartinės Palangos valdžios norai yra geri, bet suprantama, kad jos galimybės gan ribotos. Man nepriimtina tai, kad mažoje savivaldybėje dažnai labai sureikšminama priklausomybė kuriai nors politinei krypčiai ar jėgai. Šiuo atveju daugiau laimima ten, kur mažiau konfrontacijos, kur po rinkimų visos politinės jėgos susivienija miesto labui, kaip pavyzdžiui, Druskininkuose ar Neringoje. Turėtų būti Palangos partija, Druskininkų partija. Visi ateinantys, nesvarbu iš kokios partijos, turėtų dirbti sutartinai“, – įsitikinęs P. Grecevičius.

Palanga architekto akimis

Mokslininkas, vaikščiodamas po Palangą, žvelgia ir vertina ją architekto akimis: „Mūsų kurorte pasigendu kurortiškumo ženklų. Labiausiai trūksta sanatorinio gydymo įstaigų. Juk tik įsivaizduokite, kokia būtų Palanga, jeigu žiemos metu gatvėse kasdien vaikščiotų bent keli tūkstančiai atvykusių gydymo tikslais ilgesniam laikui. Džiugu, kad bent savaitgaliais, per šventes mūsų kurorte daug žmonių, tačiau yra ir kita medalio pusė: daugelis jų naktis leidžia automobiliuose arba grįžta nakvoti namo. Dabartinės Palangos architektūra – chaotiška. Gaila, bet praradome senosios Palangos svarbias vertybes, senųjų vilų kvartalo vientisumą, romantiškumą. Aš kaip architektas, manau, kad mes darome didelę klaidą pernelyg vien tik drausdami. „Ten negalima, ten negalima, ten negalima“. Juk žmonės dar nuo sovietmečio įpratę, kad per negalima pasidaro galima. Daugelis objektų atsiranda dėl to, kad žmonėms nepasiūloma alternatyva. Architektūra turėtų būti formuojama kitaip. Na tarkim, oro uosto jau nebeiškelsime. Nors buvo tokie planai, net teritorija parinkta. Deja, neatsirado tuometinėje vyriausybėje valios pasirūpinti viešuoju interesu... Ignoruojant viešąjį interesą, žemės privatizuotos, išdalintos. Akivaizdus pavyzdys – Palangos aplinkkelio istorija“.

Nori matyti Palangą žalią

P. Grecevičius Palangą norėtų matyti net tik „urbanizuotą“, bet ir žalią. Dar 1989 metų Palangos miesto generaliniame plane buvo numatyta sukurti 11 parkų sistemą. Žymiausia tos sistemos šerdis – Birutės parkas. Tačiau šiandien jis ir tėra vienintelis parkas kurortiniame mieste.

„Nejauki, šalta ir be dvasios atrodo ir rekonstruota J. Basanavičiaus gatvė. Buvo galima paieškoti kitų architektūros sprendimų, o gal būtų užtekę kokybiškai pakeisti plyteles, šiek tiek patvarkyti ar atidžiau elgtis su gatvėje augusiomis liepomis“, – kalbėjo pašnekovas.

Vietų, kurias reika tvarkyti, yra ir daugiau, tačiau anot Petro, niekas to nesiima: „Kastytis Aleknavičius kažkada buvo sudaręs nuotraukų paketėlį su Palangos griuvenomis. Na, aš netikiu, kad negalima jų sutvarkyti. Ar teisininkų mažai turime? Kai reikia nusikaltėlį apginti, tai teisininkų visuomet atsiranda“.

Baltų kultūros parkas

„Laikau save palangiškiu, bet surandu vietos širdy Vilniui, Kaunui, kitoms Lietuvos vietoms, o šiuo metu dar ir Kinijai“, – juokėsi architektas.

Kelionės, ne tik tolimosios, bet ir vietinės, pažintinės – vienas iš didžiausių P. Grecevičiaus su žmona Vilija pomėgių: „Daug bendraujame ir kartu keliaujame su palangiškių Antano ir Jovitos Sebeckų, Valdo ir Jadvygos Tamošauskų, Michailo ir Salomėjos Dobromilskių šeimomis. Turime susikūrę savotišką šeimų klubą ir jau daugiau kaip 10 metų organizuojame keliones. Prie mūsų prisijungė ir daugiau bendraminčių. Taip. Jau reikia vykstant ieškoti talpesnio autobuso“.

Architektas mano, kad mes turime nepaprastai turtingą kultūrą, kurią, deja, patys nepakankamai pažįstame. „Ir kol nepajudini to klodo, atrodo, kad aplinkui gal ir nykoka. Bet kai pajudini, patenki į fantastinę mūsų praeities ženklų mišką. Kai kurie jų unikalūs, būdingi tik mūsų protėviams baltams. Pavyzdžiui, piliakalniai yra būdingi tik mūsų regionui. O kur dar gintaro kultūra, senosios observatorijos, šventgirės... Kurdamas parką atradau labai daug įvairių dalykų, kuriuos ir panaudojau projekte. Labai noriu, kad Kinijoj, valstybėj, kurioj matau kaip puikiai yra derinamos senosios tradicijos su naujosiomis, kur gerbiama tai, ką sukūrė ankstesnės kartos, kurios žmonės labai žingeidūs, Baltų kultūros ženklai bus matomi ir gerbiami. O mes tikrai neišnyksime. Esame, buvome ir duok Dieve, būsime“, – pasakojo profesorius.

Žinomas palangiškis pokalbio metu ne kartą pabrėžė, kaip svarbu išlaikyti savo tautiškumą, tačiau didelė nūdienos problema – gabių protų emigracija: „Pabandykime sugrąžinti juos čia. Aš bandžiau. Daug mano buvusių studentų, kolegų dirba užsieniuose, Europoje, Amerikoje ir net Japonijoje. Na, pabandykit juos sugrąžinti. Ką jiems pasakyti? „Grįžkit, atvažiuokit?...“

Aukštojo mokslo reformos

Gamtos ir matematikos mokslų fakulteto dekanas mano, kad Lietuvoje mes turime iškreiptą aukštojo mokslo sistemą. Kai buvo kuriamos kolegijos, P. Grecevičius aktyviai palaikė šią iniciatyvą, tačiau netruko praeiti laiko ir kai kuriose nišose kolegijos pasidarė konkurencingos universitetams.

„O kam ta vidinė konkurencija reikalinga, jeigu ir kolegijose, ir universitetuose dažnai dirba tie patys dėstytojai? Žmonės neišgyvena iš vieno atlyginimo ir bėgioja tarp darbų. Kažkodėl sisteminės aukštojo mokslo reformos daryti nesiryžtama. Klaipėdoje bent trys kolegijos turėtų būti universiteto sudėtyje. Dažnas šiandien baigęs kolegiją, vėl stoja mokytis į universitetą. Tris metus studentas mokosi kolegijoje, dar du universitete. Bakalauro laipsnis įgyjamas per penkis mokslo metus. Na, kam šito reikia? Tai yra pinigų švaistymas. Kitas dalykas, universitetai ir kolegijos daug vargsta su studentais dėl to, kad bendrojo lavinimo mokyklos labai netolygiai juos parengia. Jaunimas neugdomas savarankiškai dirbti. Pasigendu ženklesnio studentų darbštumo, žingeidumo, veržlumo. Kartais mūsiškius lyginu su nepaprastai darbščiais kinų studentais. Žinoma, yra ir pas mus daug dirbančių, besimokančių, bet pasitaiko ir tokių, kuriems tėvai moka už mokslą ir vaikai nelabai supranta ko siekia universitete. Diplomo kaip popieriuko? O ką tas popieriukas duos, jei galvoje nieko nebus?“, – dalinosi savo požiūriu pašnekovas.

Apie baltąjį ir juodąjį žmogaus pradą

Kad ir kaip beviltiškai kartais mūsų šalis atrodo, architektas į viską stengiasi žvelgti optimistiškai, objektyviai, bet ir vertina kritiškai ne tai, kas yra jau padaryta, bet tai, kas galėjo būti padaryta, kokia kokybė galėjo atsirasti veikiant kiekvienu atveju protingiau. „Dėl to daugelis dalykų šiandien man atrodo ne taip, kaip galėjo būti. Todėl gyvenimas vyksta savotiško diskomforto aplinkoje, kada žinai, kaip galima būtų padaryti, bet, deja, esi priverstas būti stebėtojo rolėje. Skaudu, kad Lietuvoje sukūrėme vargetų sluoksnį. Vargetų, tų labiau matomų, kurie prie šiukšlių konteinerio gyvena ir kurie jau nebegrįš į normalų gyvenimą, bet ir kitokių vargetų, kurių mes nematome, o tik intuityviai jaučiame. Jaučiame mieste, parduotuvėse, turguose, išpardavimuose... Tai buvę mokytojai, pensininkai, visą gyvenimą aktyviai dirbę. Parduotuvėse matau ką jie perka... Mes sumindėm žmogišką orumą. Nesuprantu, kas atsitinka su dažno žmogaus mąstymu, kai jis atsiduria aukštesnėse pareigose. Tokioje situacijoje, matyt, nugali juodasis, o ne baltasis žmogaus pradas. Tik patenka į Seimą, ar kitą kokį ženklesnį postą, nesakau, kad visi, bet kažkodėl pasikeičia elgesys, poza, elgsena...“ – retoriškai klausė pašnekovas, kuris tiki, kad pagaliau baltasis pradas turi nugalėti.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".