Prisimenant vaikus iš vieno Sibiro barako: būkime savo laisvos tautos patriotais. Vaikai iš vieno barako

Prisimenant vaikus iš vieno Sibiro barako: būkime savo laisvos tautos patriotais. Vaikai iš vieno barako

2014 03 03

Iš tolimos mano praeities išliko vaikystėje praleisti metai. Tai buvo sunkus išlikimui badmečio laikas nuo 1948 iki 1953 metų pavasario, kai mirė didžiausias dvidešimto amžiaus tautų budelis Josifas Visarionovičius Stalinas. Tai įvyko 1953 kovo 5 d. Mes, tremtinių vaikai, šokinėjome ir mėtėme į viršų savo kepures, kai apie 13 valandą sužinojome šią naujieną. Visi lietuviai labai džiaugėsi: tai buvo visų tremtinių džiaugsmas.

 

Žegnojo išvežamus kaimynus...

O to sunkaus gyvenimo tremtyje pradžia – 1948 metų gegužės 22-oji, kai ginkluoti vyrai, kareiviai, apsupo mūsų namus. Anksti rytą Kretingos rajone, Rūdaičių kaime jie iš miego pažadino tėvus ir mus, aštuonis nepilnamečius vaikus. Du ginkluoti vyrai išsivedė tėvą į laukus parvesti arklių. Arkliai buvo pakinkyti į didelį ūkišką vežimą. Tėvai į jį sukrovė maisto, daiktų – viską, ką galėjo paimti per tokį trumpą laiką. Susėdo tėvai, susodino mus, vaikus, ir pajudėjome į Kretingą link geležinkelio stoties, kur laukė traukinys su krovininiais vagonais.

Atmintyje išliko vaizdas: važiuojant link pagrindinio kelio, ant kalvelės stovėjo senoliai Laukinaičiai, rankose laikydami gan didelį kryžių, ir dešine ranka žegnojo, laimino pasmerktuosius. Buvo apsiniaukę, tėvas nusiminęs, mama verkė... Pagrindiniu keliu važiavo daug arkliais kinkytų vežimų su žmonėmis.

Nuvažiavus į stotį prie vagonų, stribai liepė iš vežimų daiktus sukrauti į vagonus ir sulipti patiems. Netrukus buvo iškviestas tėvas ir dar kartą apklaustas NKVD kapitono. Po to ginkluotas kareivis parlydėjo tėvą iki šeimos. Mums būnant vagone, išgirdau dėdės Vaičekausko iš Vydmantų balsą. Jis tą rytą važiavo į malūną, bet sužinojęs, kad mes esame vežami, viską metė ir netrukus atsirado prie vagono, įmetė į jį keletą maišų grūdų. Apsikabinęs tėvą, kartojo: „Antanėli, švogerėli, nebesusitiksime šiame pasaulyje”. Taip ir įvyko. Jau gyvenant Sibire gavome laišką, kurį parašė tėvo sesuo, kad dėdė mirė ir yra palaidotas Palangoje.

Praėjus porai valandų mūsų traukinys, prigrūstas vaikų ir senelių, neįgaliųjų ir jaunimo bei įvairaus amžiaus šeimų pajudėjo iš Kretingos. Mūsų vagone girdėjosi verksmas, dejonės. Kažkas užgiedojo giesmę „Marija, Marija”. Taip lietuviai atsisveikino su Tėvyne, su gimtuoju kraštu, su Lietuva. Nors man tada buvo septyneri metai, dar nebuvau baigęs pirmos klasės, tai, kas vyko tą dieną, visam gyvenimui įsirėžė į atmintį: niekuo nekaltų tėvų skausmas, motinos ašaros. Tai buvo ir visos tautos tragedijos skausmas: tądien į Sibiro platybes išvežti 42 tūkstančiai 348 žmonės...

 

Nuo Kretingos iki Irkutsko

Važiuojant iki Maskvos per Baltarusiją, Rusiją matėsi sudegintos gyvenvietės, miesteliai: sodybų vietose stirksantys kaminai ir žeminės su iš jų išlindusiais kaminėliais, iš kurių rūko dūmai, sudaužyti tankai, lėktuvai. Mačiau ir tokį vaizdą: trys moterys traukia plūgą, ketvirtoji aria vagą – žmonės rengė žemę sėjai, nes buvo gegužės pabaiga.

Pravažiavom Maskvą. Prie Uralo kalnų – stulpas su ribą ženklinančiu užrašu: „Europa – Azija”. Mes, vaikai, į pro šalį slenkančius vaizdus: miestus, miestelius, upes, tiltus, tunelius, nakties žiburius, – žiūrėdavome pro mažyti langelį. Privažiavus Baikalo ežerą pasirodė Sajanų kalnai. Geležinkelio, kuriuo mus vežė, bėgiai vingiuoti: žiūri pro langelį, ir iš vienos pusės matai, kaip į kalną sąstatą tempia garvežys, o iš kitos – paskutiniuosius vagonus. Mums, vaikams, tie vaizdai, kokių nebuvome matę ir išvydom pirmą kartą, buvo labai įdomūs.

Dienos metu traukiniui sustojus, tam paskirti žmonės eidavo atnešti karšto vandens. Gaudavome truputį duonos. Duodavo ir tokios raudonos žuvies, kurią vadino „gorbuša”.

Važiavome daugiau kaip dvi savaites. Galutinė stotis – Irkutsko miestas. Traukiniui sustojus, mus išlaipino tiesiai ant pievos prie pat bėgių. Buvo graži, saulėta diena. Mes, vaikai, lakstėm ir džiaugėmės gavę truputį laisvės. Netrukus atslinko tamsūs debesys ir pradėjo smarkiai lyti. Atvažiavo sunkvežimiai, mus susodino ir nuvežė į už devynių kilometrų nuo miesto esantį tarybinį ūkį „Pervoje maja”. Čia išskirstė po įvairias patalpas.

Kaip pamenu, mūsų sąlygos buvo tokios blogos, kad sunku tai net aprašyti. Pamenu tik, kad ten buvo labai ankšta, ir baisiai norėjome kuo greičiau ištrūkti. Po keleto dienų privažiavo arkliais kinkytas vežimas. Susikrovėme daiktus, likusį maistą ir nemaža kolona pajudėjome toliau nuo miesto. Iš pradžių važiavome žvyrkeliu, paskui miško keliukais. Pravažiavom Iskra, Kudikovka, Falinavovka, Dobrliot kaimus ir dar po septynių kilometrų atsidūrėme dideliame kaime Goriačij Kliuč – lietuviškai Karštas Šaltinis. Tai buvo mūsų kelio paskutinė stotis ir sunkių skausmo, bado ir ilgų kovos už išlikimą metų pradžia.

 

Žiurkės parkeliavo pačios

Mus pasitiko to kaimo gyventojai, tarp kurių buvo įvairių tautybių žmonių: tremtinių vokiečių nuo Volgos, ukrainiečių, daugiausiai – iš Vakarų Ukrainos, rusų starovierų (sentikių), kelios buriatų šeimos. Kaime buvo mokykla, vaikų darželis, klubas su sale ir scena, medicinos punktas, pirtis, duonos kepykla. Pati gyvenvietė priklausė Bolšerecenko miškų ūkiui. Iš pradžių dalį mūsų – kiek tilpo – patalpino klube, vaikų darželyje ir pas vietinius rusus. Kitą dieną žmones pradėjo tikrinti ir „rūšiuoti”. Už kelių kilometrų nuo kaimo stovėjo didžiulis ilgas barakas, dar japonų belaisvių statytas. Japonų jau nebebuvo – visi buvo išvežti. Lietuviams buvo įsakyta tą baraką nugriauti, medžiagas pervežti ir pastatyti naują kaimo gale. Perstatytame barake apgyvendino lietuvių tremtinių šeimas.

Barakas buvo išdalintas į 10-12 kv. m lentinėmis pertvaromis atskirtus kambariukus, kurių durys atsidarydavo į ilgą trijų metrų pločio koridorių. Kiekviename kambarėlyje buvo langas ir krosnis, dviejų kambarių krosnys buvo sujungtos į vieną kaminą. Kai žiūrėdavai į baraką iš šono, matydavai ilgą pastatą su daugybe kaminų. Mūsų šeima: tėvas, mama ir mes, aštuoni vaikai, – gavome 12 kv. m kambariuką. Buvo padarytas gultas – sukalti narai, stalas ir du suolai. Turėjome maisto spintą – tokią dėžę su durelėmis, prikaltą prie sienos. Barakas buvo pervežtas su visu savo „turiniu” – blakėmis ir tarakonais. O žiurkės parkeliavo pačios. Sunku pamiršti tų blakių įkandimus ir žiurkių cypimą. Kaimas turėjo šulinį, ir mums atsinešti vandens tekdavo eiti apie pusę kilometro. Lietuviai netrukus išsikasė savo šulinį, ir tai buvo didelis palengvėjimas.

 

Duona – pagal korteles

Pragyvenus porą metų, tėvas su vyresniuoju broliu pastatė tvartelį. Nusipirkome dvi ožkutes, po metų į skolą įsigijome karvutę. Retkarčiais gaudavome siuntinių iš Lietuvos.

Ten, kaime ir aplink jį, augo žolė, vadinama čeremša. Jos maistingi lapai turėjo česnako skonį. Tuos lapus rinkdavome, džiovindavome ir virdavome sriubą, pridėję truputį taukų ir kelias bulves. Mažieji vaikai lankė vaikų darželį. Jeigu kartais į jį nenueidavo, tai gaudavo maisto davinį, kurį sumaišydavome su bendra sriuba.

Duonos leisdavo nusipirkti pagal skirtą kortelę, vadinama „norma”. Bet tam ne visada užtekdavo pinigų. Tėvai jų skolindavosi arba ieškodavo kitos išeities – eidavo rinkti uogų. Tėvas su pusbroliu dirbo miške, rankiniu būdu dviejų traukių pjūklu versdavo medžius. Mama genėjo šakas.

Kaip ir prie duonos, taip ir prie kito maisto, jeigu norėdavai jo nusipirkti, reikėdavo atstovėti ilgą eilę, kurioje būdavo didelės spūstys. Parduotuvės vedėjas valdė du arklius, kuriais kinkytu vežimu važiuodavo apie 50 km į Irkutską parvežti maisto ir kitokių prekių. Vežikas būdavo ginkluotas, kad galėtų apsisaugoti nuo užpuolikų.

 

Darbas, kad išgyventum

Kaime nebuvo elektros. Tik po kelerių metų pastatė stulpus, nutiesė laidus ir į baraką įvedė elektrą.

Iš Lietuvos atsiųsdavo vilnonių siūlų. Vyresnioji sesuo megzdavo tokius didelius šalikus moterims, kurie žiemos metu turėjo didelę paklausą, ypač juos vertino rusų tautybės moterys. Šalikus ir už pinigus parduodavo, ir mainydavo į maistą: bulves, mėsą. Sunkus darbas miške ir šalikų mezgimas naktimis prie žibalinės lempos pakenkė sesers regėjimui: akys nusilpo, skaudėdavo, teko nešioti akinius. O grįžus į Lietuvą ji buvo pripažinta antros grupės invalide.

Vyresnysis brolis dar būdamas trylikos metų pradėjo dirbti: arkliu kinkytu vežimu veždavo vandenį ir malkas į pirtį, vaikų darželį, duonos kepyklą. Kartais iš jos gaudavo puskepalį duonos ir parvežęs išdalindavo mums, mažesniesiems, po lygiai.

Pamenu pirmąją vasarą tremtyje: prisirpus mėlynėms, mano mama su septyniais vaikais iš barako išėjo į taigą apie penkis kilometrus uogauti. Aš buvau iš tų vaikų mažiausias, aštuonerių metų. Tik prasidėjus uogingoms vietoms mus užpuolė trys įmitę vilkai. Vaikai susispietė visi kartu. Mama su tokiais skardiniais kibirais puolė tuos vilkus. Jie buvo sotūs, ir vaikų riksmas, ir mano mamos pasiaukojamas poelgis – drastiškas puolimas atbaidė plėšrūnus. Tądien daugiau nebeuogavome...

Mano tėvas ne tik vertė mišką, bet ir dirbo kitokius darbus, pavyzdžiui, pjovė lentas rankiniu būdu tokiu ilgu pjūklu. Įsivaizduokit: rąstas įtvirtinamas gan aukštai ant skersinių, vienas vyras stovi viršuje, kitas apačioje ir traukia tą pjūklą visą dieną, nelabai ką turėdami pavalgyti pietums, nes juk buvo sunkūs Stalino laikai.

Dar pamenu, kaip žiemos metu suveždavo rąstus prie Ušakovkos upės. Vasaros metu juos neplačia, tam tikru atstumu užtvankomis, kurių pagalba reguliuodavo vandens aukštį, pertverta upe plukdydavo į Irkutską.

Metai ėjo, mes augom, ir po truputį mūsų gyvenimas gerėjo. Pamenu, panaikino „kortelių“ sistemą, ir tėvas parnešė pilną glėbį juodos keturkampės forminės duonos ir cukraus. Tada mes, vaikai, tos duonos valgėm, kiek norėjom: buvo neapsakomai skanu.

Po Stalino mirties tą miškų ūkį panaikino ir mes persikraustėm už šimto kilometrų į kitą miškų ūkį. Čia mūsų gyvenimas buvo gerokai geresnis, net įdomesnis, nes badas ir priespauda nebebuvo tokie žiaurūs.

Prašau visus žmones, ypač jaunimą: būkime savo tautos patriotais. Džiaukimės tuo, ką mes šiandien turime čia, Lietuvoje: laisvę, kuri yra visų mūsų laimė ir džiaugsmas.

Su artėjančia švente – Kovo 11-ąja!

 

Petras NEVERAUSKAS

Tremtinys, Palangos Šaulių 6-osios kuopos būrio vadas


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Ko tik nepadarysi dėl svajonės tapti Palangos meru! Netgi kvailysčių!? Buvęs žemės ūkio viceministras Vilius Martusevičius, visuomeninio rinkimų komiteto „Pirmyn, Palanga ir Šventoji!” kandidatas į kurorto merus, pasistatęs reklaminį „furiuką“ prie autobusų stoties „Maximos“, verčia kikenti net pradinukus: užrašas ant tento per visą...


Palangos švietimo pagalbos tarnyba švenčia dešimtmetį. Per šį laikotarpį 2005 m. spalio 28 d. įregistruota įstaiga suteikė pagalbą ne vienam mokymosi ar elgesio sunkumų turinčiam vaikui, prisidėjo prie pedagogų kvalifikacijos kėlimo, suteikė naujų patirčių Trečiojo amžiaus universiteto studentams. Apie tarnybos darbo reikalingumą iškalbingai kalba ir per...


Po beveik du mėnesius trukusios pertraukos į eilinį Palangos miesto savivaldybės tarybos posėdį susirinkę gerai pailsėję kurorto politikai su įkarščiu kibo į darbą. Išklausę kolegos, UAB „Palangos butų ūkis“ direktoriaus Dano Palucko pareiškimo, po kurio socialdemokratas toliau posėdyje nebedalyvavo, praktiškai tylomis praleidę klausimus, susijusius su...


Visažiniai Palangos takai: nepalikim pavasario vieno!

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2014 03 24 | Rubrika: Nuomonės

1981 metais išleistą Justino Marcinkevičiaus (1930-2011) knygą „Dienoraštis be datų“ atsiverčiau ir skaitinėjau vasario paskutinį šeštadienį, 10 valandą ryto. Savaime parskrido „į mintį“. Atminimai parvedė prieš dvejus metus mus palikusį gerasielį žmogų, kurį šiltai prisimename ir čia, Palangoje, amžinos Baltijos jūros...


Iš tolimos mano praeities išliko vaikystėje praleisti metai. Tai buvo sunkus išlikimui badmečio laikas nuo 1948 iki 1953 metų pavasario, kai mirė didžiausias dvidešimto amžiaus tautų budelis Josifas Visarionovičius Stalinas. Tai įvyko 1953 kovo 5 d. Mes, tremtinių vaikai, šokinėjome ir mėtėme į viršų savo kepures, kai apie 13 valandą sužinojome šią naujieną. Visi lietuviai labai džiaugėsi:...


Prieš keletą dienų prasidėję 2014-ieji metai atnešė nemažai naujovių. Viena jų – nuo sausio pirmosios įsigaliojo naujas Teritorijų planavimo įstatymas. Kokios naujovės, kokie priimti pakeitimai bus patys aktualiausi žmonėms, norintiems ką nors statyti mūsų mieste ir žengsiantiems pirmuosius žingsnius link tų norų įgyvendinimo – pradėsiantiems rengti savo sklypo...


Iki pirmos pergalės LKL palangiškiams pritrūko vieno metimo

„Palangos tilto” informacija, 2013 03 25 | Rubrika: Sportas

Itin nesėkmingai šiemet Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) rungtyniaujančiai „Palangos Triobet“ komandai, pralaimėjusiai visas devyniolika žaistų rungtynių (0/19), trečiadienį nuo pirmosios pergalės šį sezoną skyrė vos vienas metimas. Klaipėdoje vykusioje Pajūrio ekipų dvikovoje tik po itin dramatiškos kovos, rezultatu 88:86 (20:17, 29:21, 22:21, 17:27)...


Jis niekada nebuvo ir nėra abejingas, ir niekad nėra kvailai , karštakošiškai „karingas“. Trečiasis „laisvųjų antrosios Lietuvos laikų“ Palangos miesto meras 1995-1997 metais Justinas Šatkauskas vadovaujasi pagrindiniu principu: „Svarbu ramiai išklausyti kiekvieną. Išminties valia – negausinti blogio, o pagal...


Atėjęs į pasaulį vaikelis – didžiulė dovana kiekvienai jo laukusiai šeimai. Šventojiškiai Dagiliai prieš aštuonerius metus susilaukė trečiojo vaiko – sūnelio Motiejaus, kuriam teko išgyventi itin sunkius išgyvenimus. Gimusiam mažyliui buvo diagnozuota gyvybei pavojinga liga – tulžies latakų atrezija, kuomet tulžies skystis...


Jau beveik dvidešimtmetį kolekcionuojantis suvenyrinius šunis Vytautas Kusas pernai Palangoje įkūrė šunų muziejų. Tai vienintelis toks muziejus Pabaltijo šalyse. Šis muziejus anksčiau buvo V. Kuso dirbtuvės ir joje eksponuojami paveikslai bei miniatiūros, tačiau dalį studijos jis paaukojo įkurti šunų muziejui.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius