Rupūžė dviračių take, kiaunė Nemirsetoje ir ... slavizuoti „brežneviniai Šaukėnų idealistai

Rupūžė dviračių take, kiaunė Nemirsetoje ir ... slavizuoti „brežneviniai Šaukėnų idealistai

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2015 06 29

Kodėl šį, 2015-ųjų pavasarį, ypač vešli pajūrio pievų ir medžių žaluma, visos gėlės pabudo beveik vienu metu, o žiedų spalvų vaivorykštės putote putoja visuose prietakiuose ir pašaliuose, kur tik akys užmato – arti Šaipių ir Palangos gyventojų jaukiuose kiemuose, naujo aplinkkelio prieigose ir Šventosios apylinkėse, kur buvom numynę dviračių pedalus sykiu su „fiks“ idėjų niekad nestokojančiu meniškos prigimties kaimynu, knygų gerbėju ir sveikos gyvensenos propaguotoju, fotomenininku Augustu Balvočiumi? Ogi todėl, kad netrūko gegužę lietaus, drėgmės.
Spalvų žaismus mūsų geografinėse platumose – augmenijoje, grūdinių kultūrų laukuose skatina, vėl nemažą derlių žada subtropiniai palynojimai. Tik, – ak! – tie nestabilūs, sūkuringi, „dusulingi“ vėjai, tegul juos Perkūnas nusiveda, galvojau, Sekminių išvakarėse nusklendęs nuo „Auskos“ kaimynystėje esančios aukštos smėlio kopos prie jūros. Šalta. Kai vėjai pučia nuo Birutės kalno, nuo buvusios Prūsijos pusės – lauk lietaus, nors saulė žiba danguje, kaip anuomet, iki 2000-ųjų Edvardas Žiba (1959–2000), tapydamas puikų, filosofiškų minčių prisodrintą paveikslą Anaičiuose, senelių sodybos kieme pavadino pranašiškai „Į TEN“. Padovanojo man atminimui 1999-aisiais, tas mielas vyras. „Aš esu labai gerai“, – sakydavo tada pirmasis „Mosto“ kūrybinio sambūrio Palangoje prezidentas. O kai vaikino energiją išsaugojusio žymaus mūsų menininko sielą kai kada apnikdavo kūrybinė išvarga, dvasinė žvarbana, dvejonės, draugiškumu dalijęsis su patikima aplinka E. Žiba, nedaug kalbėjęs, paatviraudavo saikingai: „Juoda matau. Išgerkim“.
Teko būti ir „vaistininkais“. Tada padėdavo. Buvę pilki kasdienybės medžiai po užbaliavojimų akyse ir energetiškai pražysdavo vėl žaliai ir iš kažkur vėl rasdavosi kūrybiškoji energija. Tik mokovai, moralistai nesupranta, o kodėl meno žmonės kai kada užgeria? Kad sielos neskaudėtų. Taip yra gamtoje, o juk mes visi esam priklausomi nuo orų, kvėpuojame harmoningai, harmoningi žingsniai ir visų kitų žmogaus organų veikla, o kiekviena klaida ar nuoskauda žmogui kai ką kainuoja. Žmogus yra „nervakūnis“. Neveltui slavai kartoja: „visos ligos – iš nervų, tik gonorėja ir sifilis – iš meilės“.
Tačiau ne bėda, jeigu prie jūros gegužę ar birželį šaltoka. Tada reikia pasekti Palangoje besisukiojančių išmintingų žydų pavyzdžiu: pasivaikščiojimams rinktis priejūrių pušynų, spygliuočių takus. Ponas Icchokas man sakė: „Smėlynuose moteriškai plika saulė, ui, per daug įžūliai šutina, gali net odos vėžį įsitaisyti. Vaikščiok Botanikos parko Meilės alėja iki pat karinio dalinio tvoros, ar link Naglio kalno, įkvėpk tikro Rojaus oro, apsišlakstyk jūros vandeniu – būsi judrus“. Taip gegužės 23-ąją ir padariau: kiek pagandrinėjęs po akmenyną Nemirsetoj, kur buvo Rusijos imperijos Kuršo gubernijos ir Vokietijos (Prūsijos) pasienio stulpas, pavirtęs paminklu 1923 m. sukilimo Klaipėdoje dalyviams atminti, kilau į kalniuką ir ...
Žinote, kas su manimi pirmoji tą rytą Nemirsetoje pasisveikino? Ne stirna. Kiaunė. Jų čia ir prie Šaipių, Karklės ne viena. Apžiūrėjau būsimą, jau 2016 metais veiksiantį ir dabar labai tvarkingai statomą, Palangos vasarotojų-autokemperių laukiamą kempingą toje vietoje, kur rikiuodavosi Tarybinės armijos kareiviai, o jiems išeinant iš karinio miestelio 1993 m. rudenį rašiau ciklą reportažų „Vakarų ekspresui“, kur ketvertą metų dirbau, laisviausia valia palikęs „Palangos“ laikraščio redaktoriaus kėdę. Neskubėjau. Apšilau, kaip mano pamatytoji pačiu dviračių tako viduriu lėtai kėblinanti rupūžė. Neišsigandau, kad gali apmyžt. Tai sveika. Kaip dilgėlės „paglostymai“, niežti, o kokia gardi sriuba.
„Durne, tave gali žaibiškai suvažinėti dviračiais kregždėmis nardantys „kapitalistukai“, – sakiau olimpietiškai ramiai Rupūžei, norinčiai irgi pasidžiaugt pavasariu, kaip aš, visi, ir, paėmęs delnu, švystelėjau į vešlią prietakio pievą. Neabejojau, kad už valandos ji ir vėl išropos į trasą. Šį padarą dviračių take, eidamas link Palangos aš lyginau su ...aš lyginau... lyginau su savim, tarybinio laikmečio žurnalistu, kuris, gausėjant lietuviško laisvėjimo „vaisiukams“ – partijomis besivadinantiems „klanams ir jų finansiniams apetitams“, neteko galimybių jausmingai rašyti apie paprastą darbo žmogų, nes tik kaip tarnas, kumetis, baudžiauninkas „dvariškių“ kiemams tvarkyti. Būkim atviri: mano kartos – „Brežnevizmo laikotarpio“ 60-70 metų idealistai – žurnalistai labai retas gauna 200 eurų viršijančią pensiją. Honorarai buvo vokeliuose. Tylėjom. Natūraliai. Nes išmokė partinukai: „Viena – rašyti, kita – sakyti, o trečiaip padaryti“. „Čemodaninė“ moralė.
Reikėjo rašyti ne gerai. Tik gražiai. Už tai tarybiniai propagandistai redakcijų darbuotojams – korespondentams, reporteriams laikraščiuose, o ypač menu, Lietuvos TSR radijo ir televizijos komiteto redakcijose, kur kaimo ir vaikų valandėles redagavau 1970 metais labai solidžiai ir sąžiningai sumokėdavo. Užteko ne tik duonai, bet ir sviestui, ir net šampanui su simpatiškomis televizijos juodaplaukėmis režisierėmis Komiteto kavinukėje. Tada sakydavau: „Ką aš blogo padariau, kad turėčiau ženytis?“. Smagiai sudainuodavom Draugus. Buvau 12-os vestuvių pabroliu.
Mėgstu dainas. Legainiumi mane Kelmėje praminė... „Koncertėliu“. Tereikėdavo praverti spaustuvės duris ir ne tik čigoniškas vedėjas Pranas Elskis, bet ir moterys – linotipininkės, rinkėjos tarsi žąsys draugiškai sulalėdavo: „O ką matom – jei į svečius atėjo Gediminas, bus ir vyno, o paskui dainų“. Aš buvau už „Menų pauzę“. Vidsodyje ir dabar „Rašto arimus“ dar šauniai verčia šviesus knygų žmogus Kazimieras Alekna. Jis paliudytų, kad aš nemeluoju, jog tada būta labai draugingų ir malonių sielai dienų. Žurnalistas buvo vertinamas, kaip mokytojas, kaip klebonas. Dabar dainuojantis, kaip ir dar rašantis, Literatūrai tarnaujantį durnium laiko. Ubagu. Rupūže dviračio take.
Štai einu į Palangą, čeža modernių ratų padangos, ūmai „nužaibuoja“ už nugaros agresyvūs žodžiai: „Ei tu, senas k..., von nuo mūsų kelio, bo sutraiškysim“, – mosteli vienas iš dviejų dar gimnazistiškų veidu bičas, bet aš spėjau šastelėti į šoną.
Etika, logika? Jie nemyli žmogaus. Kapitalizmas – bejausmis. Egoistai vertina tik banko korteles. Juose neliko kolektyviškumo. Prisimenu tokį bernaitį iš 2002–2005 metų vasarų Gelbėjimo stotyje. Prireikus barzdą nusiskusti, savo „mobiliaką“ pakrauti – išjungė visą stoties telefonizaciją. Tada Vigelis pasiuto: „Pacane, ar tu vienas esi?“
Palangiškiai kaip niekas kitas jaučia Lietuvos ir pasaulio piliečių elgseną, madas, stilių. Ir jau kažkelintą kartą užrašau: „Šventas Šaukėnų laikas“, iki pat 1996-ųjų, kol ten, ambulatorijoje, dirbo Mama. Ten – visą mokyklinį mūsų trijų brolių, laikotarpį vieniję mūsų namai. Prie ligoninės buvusio grafų Gorskių parko. Nebėra tų namų. Mamos. Brolio Kęstučio. Mokytojo Aloyzo Buzėno, kuris sykį uždainavo: „Gersi ar negersi – mirt vis tiek reikės“...
Tada kaimyniškai jam drąsokai tarstelėjau: „Bet iki mirties turim dainuoti“. Niekas nemirė, kas grįžta į atmintį. Šaukėnų žemėje buvo ir tebėra daug išmintingų, sąžiningų žmonių, idealistų net „Brežnevizme“. Ir šiemet jaunatviškai telefonu kalbėjomės su viena ryškiausių Žemaitijos krašto asmenybių – muziejų sukūrusia ir mano Mokytoja Elena Burduliene: „Reikia, eiti į priekį, o ne apie ligas ar kažkokią senatvę galvoti“. Taip kalba mokytoja, šimtams Autoritetas, tad ar gali sustoti ėjęs mokinys? Net jeigu dviračių tako vasaros veikėjams jis būtų panašus į tako Rupūžę – eisiu toliau.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Gegužės 12-oji – šeštadienis...Palangos senosios gimnazijos kieme, „skate“ parkejautėsi smagus bruzdesys. Grupelėmis, grupelėmis... prisirinko pilni suoleliai BMX dviračių mėgėjų. Į kvietimą dalyvauti varžybose atsiliepė dalyviai iš Klaipėdos, Gargždų, Telšių, Mažeikių, Palangos. Pasivaržyti Povilo Navicko, Jorio Vizgirdo, Augusto Gliauberto...


Itin populiarus dviračių bei pėsčiųjų takas, nusidriekęs palei Klaipėdos plentą nuo sankryžos su Malūno ir Sodų gatvėmis iki miesto ligoninės, tapo patogesnis bei saugesnis – čia įrengtas apšvietimas.


Gegužės 19 d. Palangos dviračių takas buvo virtęs dviračių greičio ruožu, pušynas, ties spalvingąja vaikų žaidimų aikštele – dviračių kroso trasa, slalomo taku. Taip prasidėjo Palangos senosios gimnazijos moksleivių tęstinis tradicinis sveikatingumo projektas „Motorizuoti ir nepavojingi“ – dviračių diena. Kad ir ne tokia gausi susirinkusiųjų komanda...


Itin populiariame dviračių bei pėsčiųjų take, nusidriekusiame nuo prekybos centro „Rimi“ iki miesto ligoninės, pluša darbininkai – prasidėjo maždaug dviejų kilometrų ilgio tako remonto parengiamieji darbai.


Rugpjūčio 30-31 d. Palangoje lankysis Europos Komisijos Transporto ir turizmo komiteto pirmininkas, Europos Parlamento (EP) narys Michaelis Crameris, kuris pristatys „EuroVelo Geležinės uždangos“ („EuroVelo 13“) tarptautinę dviračių trasą.


Kodėl šį, 2015-ųjų pavasarį, ypač vešli pajūrio pievų ir medžių žaluma, visos gėlės pabudo beveik vienu metu, o žiedų spalvų vaivorykštės putote putoja visuose prietakiuose ir pašaliuose, kur tik akys užmato – arti Šaipių ir Palangos gyventojų jaukiuose kiemuose, naujo aplinkkelio prieigose ir Šventosios apylinkėse, kur buvom numynę dviračių...


Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, patikrinusi, iš kokių lėšų viena sutuoktinių pora įsigijo per milijono vertės namą Palangos centre, nustatė, kad sutuoktiniai nedeklaravo daugiau nei 160 tūkst. eurų (apie 0,6 mln. litų) pajamų, gautų iš dviračių nuomos. Tokiu būdu galimai siekta išvengti mokesčių, tarp jų ir pridėtinės vertės mokesčio (toliau...


Namuose Palangoje netikėtai atradau 1963 metų liepą išduotą, o 1961 -aisiais buvusio Užvenčio rajono spaustuvės išleistą Šaukėnų vidurinės mokyklos išduotąjį Mokinio bilietą Nr. 12.


Žinia apie Palangą – minant dviračių pedalus

Laura GRENDIENĖ Palangos miesto savivaldybės administracijos Jaunimo reikalų koordinatorė, 2013 06 17 | Rubrika: O man ne dzin

Palangiškiai šeštadienį išlydėjo Senosios gimnazijos abiturientą Tautvydą Lubį bei jo komandą, pasiryžusius originaliai – minant dviračių pedalus – paminėti keletą reikšmingų ir miestui svarbių datų: Palangos – Lietuvos kultūros sostinės metus, miesto 760 metų gimtadienį ir Palangos senosios gimnazijos 90-mečio jubiliejų.


Visi ant dviračių!

Monika ŠIUGŽDAITĖ, 2009 04 22 | Rubrika: Miestas

Sušilę orai daugelį palangiškių pasodino ant dviračių. Pedalus mina nuo jauniausio „triratukininko“ iki senjoro amžiaus žmonių. Visi garsiai deklaruoja, jog palangiškis be dviračio – netikras palangiškis. O kaip, kada ir kodėl gyventojai pasikinko minamą arkliuką, klausėme gyventojų, sutiktų tiesiog gatvėje.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius