„Ši palapinė man – šventiška vieta, – prisipažino atėjusiems į tradicinius vasaros „puodeliavimus“ „Ramybės“ galerijos palapinėje menininkė Nomeda Marčėnaitė. – Vieta, kur ir jūs galite patys pasikalbėti su savo kūrybingumu, kuris dažnai tūno pasislėpęs.

„Ši palapinė man – šventiška vieta, – prisipažino atėjusiems į tradicinius vasaros „puodeliavimus“ „Ramybės“ galerijos palapinėje menininkė Nomeda Marčėnaitė. – Vieta, kur ir jūs galite patys pasikalbėti su savo kūrybingumu, kuris dažnai tūno pasislėpęs.

Spalvingi puodeliavimai Palangoje su Nomeda Marčėnaite: „Pabudinkime savąjį kūrybingumą“

2017 08 17

„Ši palapinė man – šventiška vieta, – prisipažino atėjusiems į tradicinius vasaros „puodeliavimus“ „Ramybės“ galerijos palapinėje menininkė Nomeda Marčėnaitė. – Vieta, kur ir jūs galite patys pasikalbėti su savo kūrybingumu, kuris dažnai tūno pasislėpęs. Iškart sakau: mes šioje palapinėje nesimokome dekoruoti, mes stengiamės pabudinti savąjį talentą, savąjį kūrybingumą, nes visi be išimties gimėme ir talentingi, ir kūrybingi“.

Erdvė kūrybai
Trumpas žaismingas susipažinimas, keli smagūs klausimai („Pakelkite rankas, kas mokate piešti. Pastebėjot – kad rankas kelia visi vaikai. Ir nė vienas suaugęs. Man visą laiką neduoda ramybės klausimai: kaip ir kada iš šimtu procentų mokančių piešti vaikų virstama šimtu procentų nemokančiais piešti suaugusiais?...), ir štai, tinkamai parengę porcelianinius puodelius dekoravimui, ir mokantys piešti vaikai, ir neva nemokantys suaugusieji pradeda kurti.
„Vis atvažiuoju čia, nes man patinka pabūti gamtoje, man patinka pabūti neįpareigojančioje aplinkoje. Šioje palapinėje niekada niekas daugiau negyveno, tik menas, tik gera nuotaika ir tik geros emocijos. Ir pati palapinė – balta, švytinti, – joje jauku, net kai lyja lietus. Beje, pernai taip ir buvo – nepaisant labai lietingo oro, čia buvo smagu“, – apie puodeliavimus ir „Ramybės“ galerijos palapinę pasakojo N. Marčėnaitė.
Ji sako neskaičiavusi, kiek metų rugpjūčio mėnesiais veda dviejų valandų mokymus mokyklinukams ir suaugusiems, po kurių kiekvienas išeina su paties profesionaliomis dekoravimo priemonėmis išgražintu porcelianiniu puodeliu. Anksčiau nuotaikingi kūrybingi puodeliavimais pavadinti mokymai vykdavo pačioje „Ramybės“ galerijoje, ir pasak dailininkės, ji kiek būgštaudavusi, kad vaikai grindų nenutaškytų – tada dekoravimo priemonės nebuvo tokios modernios, puodeliai su dekoravimui paruoštais dažais virsdavo, išsiliedavo...
„Visko būdavo: pamatau, kaip puodelis su dažais virsta, tai net spazmai prasideda – nutaškysim, sugadinsim viską. Ir kai pastatę šią palapinę, pamačius pasakiau: „Aleliuja!” Pagaliau mes turime erdvę, kurioje niekas nebaisu: mes čia taškomės, mes čia kuriame, kur mes puikiai leidžiame laiką. Ir pats užsiėmimų ritmas labai geras: popiet mamos atveda vaikus, pačios bėga į paplūdimį, o vakare ateina moterys, kurios nori ir pasikalbėti, ir pabendrauti. Nes juk, kaip sakiau, vaikų ir suaugusiųjų požiūris į savo kūrybingumą labai skiriasi – kaip diena ir naktis. Galima sakyti, jog mūsų, suaugusiųjų, savęs pačių matymas yra iškrypęs...“, – dalijosi mintimis N. Marčėnaitė.

Visi mokam matyti pasaulį
Jos nuomone, požiūris į save ir savo kūrybingumą pradeda keistis tada, kai vaikas ateina į mokyklą ir jį pradeda „vertinti“: „Mokytoja nebūtinai turi neįvertinti ar blogai įvertinti vaiko darbą. Tarkim, tą pačią užduotį paišo Marytė ir Onutė. Mokytoja prieina tik prie Onutės, pakelia jos darbą ir sako: „Vaikai, pažiūrėkit, kaip Onutė gražiai nupiešė!“ O Marytė tuo metu sėdi ir laukia: kada gi mokytoja prieis, pamatys, pagirs ir jos darbą? Tuo tarpu mokytojai patinka tik Onutės darbas, nes ji turi savo požiūrį, jai gražu tik šitaip, o kitaip – ne. Ir – viskas. Pedagogė tampa vaiko kūrybingumo žudiku. Nors pati to nežino – ji mano, jog pagyrusi Onutę padarė gerą darbą, parodo visiems, į ką reikia lygiuotis. O lygiuotis į nieką nereikia. Mes visi mokam matyti pasaulį, mes kiekvienas jį matom unikaliai, savitai. Bet nei vienas nematom jo neteisingai – nėra tokio dalyko, kaip neteisingas pasaulio matymas. Paklausit – ką daryti, negi visai negirti? Ne. Pagirti reikia. Kiekvieną. „O, koks tu pastabus detalėms, koks aštrus tavo žvilgsnis – kaip erelio“, – galima pasidžiaugti pamačius, kad vaikas „smulkinasi“, kad jis dideliame lape paišo mažą vos įžiūrimą „kringeliuką“. Gi vaikui, kuris piešiniu ir spalvomis netelpa į lapą, galima pasakyti: „Kaip ekspresyviai tu išreiški savo emocijas, koks tu drąsus, kaip tu nebijai spalvų“. Dar kitam, kuriam pasaulis labai spalvotas, medis – raudonas, galima pasakyti: „Kaip įdomiai tu įžiūrėjai medžio spalvą“. Ir, jeigu piešinio iškart neperpranti, būtinai paklausti: „O ką čia tu norėjai nupiešti? Papasakok, man įdomu sužinoti“. Ir vaikas neužsisklęs“.
Pasak N. Marčėnaitės, vaiką reikia sudominti ir leisti jam pajusti, kad tai, ką jis daro, nėra įdomu ir svarbu vien tik jam pačiam. Juk visi mes norime būti pastebėti, pamatyti, todėl kiekvienam reikia individualiai skirti dėmesio. Ir neiškelti virš kitų.
„Aš visada stengiuosi, kad niekas neliktų be mano dėmesio. Nors kartais taip atsitinka – tada tiesiog graužiuosi... Reikia pastebėti kiekvieną. Vis prisimenu ąžuolus: juk iš vienodų gilių užauga toli gražu ne vienodi ąžuolai. Ir koks jis užaugs mes nežinome – viskas priklauso nuo sąlygų. O kai kalbam apie žmones, sakom, jog vieni talentingesni, kiti mažiau talentingi. Vieni labiau ąžuolai, kiti ne; vieni labiau žmonės, kiti ne. Netiesa. Viskas nuo sąlygų priklauso. Nuo vaikystės. Ar jums niekada nekilo klausimas, kodėl žydų šeimose tiek daug, pavyzdžiui, muzikuojančių vaikų? Jie ką, talentingesni? Ne. Jie turi nepaprastas mamas, kurios labai dėmesingai stebi savo vaikus ir teisingai juos nukreipia. Yra toks anekdotas: skambina šios tautybės vaiko mamai mokytoja ir sako: „Jūsų vaikas, žinoma, puikus, tik, va, tokie ir tokie dalykai jam prasčiau sekasi. Gal galėtumėt korepetitorių nusamdyti?“ Mama: „Žinoma, galiu. Tačiau jūs man pasakykit, o kokie dalykai jam geriausiai sekasi? Sakot, matematika? Tai va. Būtent matematikos korepetitorių aš ir samdysiu“. Toks turi būti požiūris. Tuo tarpu mes kažkodėl norime, mes verčiame, kad visi būtų vienodi. Kodėl mes neleidžiame žmogui pačiam pajusti, kas jį labiau traukia, kas jį labiau džiugina? Kaip jis nori piešti? Mes juk negalim norėti, kad visi vaikai pieštų medžius vienodai: mes juk juos skirtingai matome“, – įsitikinusi dailininkė.

„Atsineškite... save“
Paklausta, ką– tiek vaikams, tiek suaugusiems – reikia atsinešti ateinant į „Ramybės“ galerijos palapinę, N. Marčėnaitė atsakė: „Save. Ir viskas. O čia jau mes pasikalbėsim. Nereikia nieko stengtis. Nereikia jokio jaudulio. O jeigu truputį jaudinsitės – nieko tokio, tas jaudulys tikrai praeis. Visi čia atsipalaiduoja ir puikiai jaučiasi. Tikrai nereikia specialiai tam rengtis“.
Dailininkės žodžius puikiai iliustravo puodeliavimas, į kurį tądien buvo atėję tiek įvairaus amžiaus vaikų – su mamomis ir be jų, – tiek suaugusiųjų. Po mokymų, kurių metu Nomeda išties skyrė dėmesio kiekvienam – patardama, parodydama, padrąsindama, pakalbindama ir išklausydama, – išeinantys savo pačių dekoruotais puodeliais nešini puodeliautojai tiesiog patys spindėjo.
Su dukra Elenyte kartu atėjusi jos mama sakė, jog buvo labai smagu: „Turėsim puikų puodelį. Ilgam prisiminimui. Į pabaigą truputį dėmesio koncentracija susilpnėjo, tad kiek padėjau dukrai piešinius užbaigti“.
„Turėsiu tikrai savo puodelį. Ką gersiu? Dar nežinau. Gal sultis“, – rodydama tiek iš išorės, tiek iš vidaus dekoruotą puodelį su užrašu „Labas rytas“ svarstė Elija.
„Tiesiog puiku, kad atėjau, labai patiko. Pasidovanojau sau pačiai puikią gimtadienio dovaną. Dovana ir pabuvimas čia, su Nomeda, dovana ir puodelis, ant kurio visą spalvingą vasarą norėjau sudėti. Ir sudėjau“, – džiaugėsi ponia Felicija.

Livija GRAJAUSKIENĖ


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

„Ši palapinė man – šventiška vieta, – prisipažino atėjusiems į tradicinius vasaros „puodeliavimus“ „Ramybės“ galerijos palapinėje menininkė Nomeda Marčėnaitė. – Vieta, kur ir jūs galite patys pasikalbėti su savo kūrybingumu, kuris dažnai tūno pasislėpęs. Iškart sakau: mes šioje palapinėje nesimokome dekoruoti...


Šventojoje sužibo Kalėdų eglutė

Livija GRAJAUSKIENĖ , 2014 12 15 | Rubrika: Jūros vaikai

Šeštadienį spalvingi fejerverkai, ugnies šou, Kalėdų senelio stebuklai, klounų pokštai ir mažųjų šventojiškių dainos bei šokiai lydėjo kaip niekada įspūdingą Kalėdų eglutės įžiebimo šventę Šventojoje.


Muzikuojantis fontanas stebins vandens ir spalvų šokiu

Palangos m. savivaldybės informacija, 2014 11 06 | Rubrika: Miestas

Gegužės pabaigoje po rekonstrukcijos pėstiesiems atidarytos Jūratės g. aikštėje prie Vytauto g. vėl triūsia darbininkai. Čia įrengiamas palangiškius ir svečius nustebinsiantis ir dar vienu traukos objektu tapsiantis fontanas, kurio srovės, skambant žiūrovų pasirinktoms melodijoms, kurs savąjį šokį, pašokdamos net iki aštuonių metrų aukščio.


Šokantys, dainuojantys, muzikuojantys, piešiantys, rūbus modeliuojantys ir pačiose įvairiausiose srityse savo kūrybingumą demonstruojantys mažiausi, maži ir tiesiog jauni palangiškiai, kaip ir kasmet, buriasi Palangos moksleivių klube. Į nemokamus užsiėmimus kurorto moksleivius šiemet pakvietė net devyni būreliai.


Lietuvos kultūros sostinės Palangos – 2013 dvasinio gyvenimo užpildas yra ir mažėliau regimos kuriančių žmonių versmelės lyg upes auginantys kuklūs miškų, laukų, pievų šaltinėliai. Upės, žinia, suteikia vis naujos energingos aistros mus visus gyvenimui „uždegančiai“ Baltijos jūrai. Čia ramu priminti, jog ir visų mūsų namai – Žemė yra Laivas begalybėje....


Ne vienas mūsų, vaikštinėdamas po miškus ir ypač lankydamas piliakalnius bei kitas šventas mūsų protėviams vietas, yra pajutęs: čia esama stiprios energijos, nuo kurios, kaip sakoma, per kūną šiurpuliai eina. Palangiškis Vaidas Želvys, besigilinantis į mūsų protėvių pasaulėžiūrą, pasaulėvoką ir pasaulėdarą, teigia, jog senosiose šventvietėse esama...


  Nuo šiol Palanga bus draugiškesnė kurorto mažiesiems bei jų tėvams – šeštadienį prie pušyno, Naglio al. ir Šermukšnio g. sankirtoje, atidarytas Vaikų parkas.   Laukia atvykstant šeimų Iki 7 metrų aukščio spalvingi jūros tematikos žaidimų įrenginiai, puikiai sutvarkyta aplinka parko atidarymo...


Neveltui Vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja Emilija Lapėnienė paminėjo dainos žodžius: „Vasara atėjo ir prasidėjo“, mat jau kurortas priėmė pirmąjį paaugliuką, pabėgusį iš namų. „Visuomet vasarai atėjus Palangoje sutinkami iš namų bėgantys paaugliai, vienais metais daugiau, kitais mažiau. Šiemet tai pirmasis atvejis, laimei, pasibaigęs laimingai“, - pasakojo E.Lapėnienė.


Praėjusį penktadienį mažieji lopšelio-darželio „Gintarėlis“ auklėtiniai V.Jurgučio pagrindinės mokyklos aktų salėje tradiciškai atsisveikino su savo darželiu. Smagiai nusiteikę vaikai padovanojo šventę susirinkusiems tėveliams ir svečiams. Šįkart pakvietė į nuotykių ieškojusį laivą „Gintarėlis“ su laivo kapitone – darželio direktore Ilona Milkonte priešaky, jame tilpo visi kūrybingieji...


Itin poetiška, nepaprastą ramybę spinduliuojanti palangiškė, žvejo dukra Nijolė Paulauskaitė – kūrybiška asmenybė, savąja praeitimi, nuolat gimstančiomis puikiomis mintimis mielai besidalinanti su visais bendraminčiais. „Džiaugiuosi, kad gimiau būtent šiame pasaulio kampelyje, esu arčiau žemės, arčiau gamtos“, - savo širdį atvėrė palangiškė, pasakodama apie savąjį „neišsenkantį kūrybinių...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius