Strasbūro teismas: Lietuva privalo sumokėti 10 tūkstančių eurų vyro smurtą kentusiai moteriai

Moters ir jos vaikų nuo smurtaujančio vyro neapsaugojusi Lietuvos valstybė nukentėjusiajai turės sumokėti 6 tūkst. eurų kompensaciją ir teisines išlaidas, Europos žmogaus teisių teismo nutarimu įvertintas 4 tūkst. eurų.
Lapkričio viduryje Europos Žmogaus teisių teismas Strasbūre informavo, kad bendrovės „Teisinių paslaugų grupė“ klientės D. P. prieš Lietuvą byloje priėmė nutarimą išbraukti peticiją iš nagrinėjamų bylų sąrašo, atsižvelgęs į vienašalę deklaraciją, kurioje LR Vyriausybė pripažino Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą ir įsipareigojo sumokėti kompensaciją, kuri apima bet kokią pareiškėjos patirtą turtinę ar neturtinę žalą, bei pagrįstas teisines išlaidas.
Pareiškėja D. P. į Teismą kreipėsi dar 2008 m. dėl visus metus besitęsusio jos buvusio sutuoktinio A. P. fizinio ir psichologinio smurto prieš ją ir jos keturis vaikus. Nuo 1999 m. iki 2007 m. trukęs baudžiamasis procesas dėl jos buvusio sutuoktinio smurto buvo vilkinamas, todėl suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas ir pareiškėjos sutuoktinis realios atsakomybės išvengė.
Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad nuo 1995 m. iki 2003 m. A. P. prieš pareiškėją smurtavo dešimt kartų jų vaikų akivaizdoje, prieš du vaikus – keturis kartus ir prieš trečią vaiką – vieną kartą. Visi nukentėję asmenys buvo patyrę lengvus kūno sužalojimus. Nepaisant vykusio baudžiamojo proceso bei paskirtos kardomosios priemonės, A. P. nesiliovė terorizavęs pareiškėją ir jos vaikus, skambindamas telefonu juos įžeidinėjo, grasindavo, persekiodavo laukdamas prie pareiškėjos namų. Po peticijos pateikimo 2008 m., pareiškėja papildomai informavo Teismą apie tai, kad jos sūnus, neapsikentęs visą gyvenimą patiriamo tėvo teroro, nusižudė.
Pažymėtina, kad Vyriausybė ne iškart pripažino, kad baudžiamasis procesas minimoje byloje turėjo trūkumų. Vyriausybė ilgą laiką gynėsi pakankamai agresyviai, nurodydama, kad smurtą vertina ne kaip nusikaltimą, o kaip šeimos ginčus.
Teismui teiktose pastabose Vyriausybė smurtą prieš pareiškėją vadino „kivirčais šeimoje“ bei „įtemptais santykiais dėl neišspręstų finansinių klausimų“. Vyriausybė taip pat pareiškė, jog pareiškėja pati atsakinga už tai, jog neužtikrino, kad vaikai nematytų tėvo vykdomų smurtinių išpuolių. Tik bylos nagrinėjimui einant į pabaigą Vyriausybė nurodė, jog gailisi, kad baudžiamoji byla nebuvo išnagrinėta per protingą laiko tarpą, o vėliau nutraukta, suėjus senaties terminui. Vyriausybė taip pat įsipareigojo imtis priemonių, kad tokie žmogaus teisių pažeidimai nepasikartotų ir užtikrinti 2011-05-26 priimto LR apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo efektyvų taikymą.
Anot pareiškėjai atstovavusios „Teisinių paslaugų grupės“ teisininko Aurimo Grudikio, Teismas, spręsdamas klausimą, ar nėra būtina tęsti bylos nagrinėjimo dėl pagarbos žmogaus teisėms, vertina, ar byloje keliami klausimai jau yra nagrinėti Teismo praktikoje, ar valstybė aiškiai pripažįsta Konvencijos pažeidimą, ar šalys neginčija bylos faktų; taip pat atsižvelgia į valstybės įsipareigojimus atlyginti pareiškėjo patirtą žalą ir bylinėjimosi išlaidas, kt. kriterijus.
„Atsižvelgiant į akivaizdų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, šių metų kovo 26 d. Teismo sprendimą dėl smurto šeimoje byloje Valiulienė prieš Lietuvą bei naujausią Teismo praktiką panašiose bylose prieš kitas valstybes, toks teismo sprendimas buvo tikėtinas. Teismas kartu su Europos Taryba skatina taikių susitarimų sudarymą ir vienašalių deklaracijų teikimą (nepavykus susitarti taikiai), ir pastaruoju metu ši praktika yra vis dažniau taikoma. Todėl, nepaisant puolamosios LR Vyriausybės pozicijos bylos eigoje, vienašalės deklaracijos pateikimas buvo sveikintinas žingsnis“, – sakė A. Grudikis.
Per pastaruosius metus – tai jau antrasis Europos žmogaus teisių teismo sprendimas byloje dėl smurto šeimoje Lietuvoje.