Vanda Albina Vertulienė: „Gintaro apdirbimas ir skulptūrų darymas – mano tikrosios gyvenimo meilės“

Palangos kultūrinė – istorinė atmintis savaime gražiai išskiria viešojo intereso labui sąžiningiausiai dirbusius ar tebedirbančius, lemties pašaukimo keliams ištikimus, savosios „tautinės Palangos bendrijos“ narius. Pastarieji 50 metų žinomiausiame Lietuvos kurorte paliko daug įsimenančių ženklų visuose Palangos kampeliuose. Čia pagarbiai minimi ir Vakarų Lietuvoje savo darbštumu, kūrybiniais ieškojimais, gerą vardą žmonėse pelnę tuomečio LTSR Valstybinio dailės instituto auklėtiniai (1963) Albina Vanda Vertulienė ir Julius Vertulis (1935-02-16 – 2005-12).

Tai kuklūs kultūrinių vagų artojai, kurių, kaip daugumos lietuvių – humanistų kūrybinės savišvietos „credo“ būtų: „Padariau, ką galėjau, o kas mano kitaip – tepadaro geriau“.

„Moteris – skulptorė? Tai juk gyva šventoji“

Šitokią mintį 2003 metų vidurvasaryje, keliaujant iš Palangos į Grūšlaukę pagerbti iškiliojo skulptūros patriarcho Antano Mončio pokalbyje išsakė Lietuvos valstybės dailės istorijoje irgi daug vertingų darbų sukūręs skulptorius, vadovavęs LTSR dailininkų sąjungai šviesaus atminimo Konstantinas Bogdanas:

„Ne vienas vyras „trūkį“ gauna, pasirinkęs „imtynes“ su akmeniu, bronza, medžiu, o moteris... Ką ir kalbėti – man moteris – skulptorė yra gyva šventoji“.

Tada jis, be kita ko, prisiminė ir Palangoje gyvenančią Albiną Vandą Vertulienę: „Pavydėtinai darbšti mūsų Dailininkų sąjungos kūrėja. Gražiai ir toli išgarsino Palangą ir Lietuvą. Juk jos kantrybės vaisiai – papuošalai iš gintaro pasiekė net Monrealio, Londono, Osakos parodų sales, jos jaunatviškomis skulptūromis gėrėsis ir gyvensiantys po mūsų. Kažin, ką dabar veikia Albina Vertulienė?“

Savo gėdai tada, einant geležinkelio bėgiais su bajoriškuoju K. Bogdanu pietauti po „Mončio ąžuolu“ aš nieko konkretaus negalėjau jam atsakyti. Tarsi „viską“ pažinęs per ketvirtį amžiaus Palangoje, gerbiamą skulptorę – gintaro meistrę Albiną Vandą Vertulienę kurorto centre „tete – a – tete“ (pranc. – tarp keturių akių) susitikau... 2012-ųjų birželio 16-ąją.

...Vis tiek susitikome!

Labai atviros širdies ir žvilgsnio Raseinių rajone gimusi profesionali Lietuvos dailininkų sąjungos narė nuo 1969 metų, Palangos gyventoja nuo 1963 metų (kitąmet – 50 metų!) ponia Albina nušvito, mudviejų pokalbiui „nuplevenus“ į studijų metus Dailės institute Vilniuje, kur pakliūti buvo dešimčių-šimtų menui gabių jaunuolių svajonė, – ak, daug pašauktų, o mažai – pasirinktųjų... Konkursai – milžiniški. Tad patekti į dailę studijuojančiųjų sąrašus buvo gabumų pripažinimas, ir garbė, ir... žodžiais sunkiai nusakomo, bet kasdien, kiaurą parą egzaminuojančio, subtiliausias sielos gelmes „išgeriančio“ kelio pradžia.

„Aš tapau labai savarankiška ir užgrūdinta. Aš, mes, mūsų kursiokai Vilniaus dailės institute esam „petruliukai“. Kurso vadovas – neeilinė figūra visų laikų Lietuvos skulptūroje, pats profesorius Napoleonas Petrulis (1909-1985). Tada vaisingai kūrė ir kiti lietuviškosios skulptūros autoritetai, studentų gerbiami Vladas Mikėnas (1901-1964), Bronius Vyšniauskas, Gediminas Jakubonis ir kiti.

Labai smagiai ir šiltai prisimenu kūrybiškuosius kurso draugus. Visus. Pirmučiausiai – daug gero Šiauliuose sukūrusį Aloyzą Toleikį, Stasį Raudį, vieną iš „Samogitijos valstybės“ karalių,  Stepą Virbicką, dabar plačiai pasaulyje žinomą lenkų skulptorių Stepaną Vielžbicką, neseniai, šių metų birželyje, surengusį parodą ir Klaipėdoje. Taip, tai tiesa, jog išvažiuodamas gyventi ir studijuoti į Varšuvos dailės akademiją, jis paprašė profesorių Napoleoną Petrulį į savo vietą priimti nuolatiniu studentu kandidatą į studentus, gintaro meistrą Julių Vertulį.

Julius Vertulis tapo ne tik studentu. Kurso draugas tapo mano vyru. Daug gražaus planavome. Daug ką sykiu sukūrėme. Tada neabejojau, kad gyvenime skulptūrai skirtą akmenį dviese lengviau ir kelti, ir kalti. Deja, daug kur Julius susižavėdavo... trumpam. Bet tegul debesėliai nebetemdo saulėto birželio šeštadienio. Gyvenimo maratonas kiekvienam nelengvas, o menininkui – dvigubai sunkus. Aš tik prisimenu, kaip dar studijų Dailės institute metais ir su kurso draugais atšvęsdavome tris šventes iškart: aš esu gimusi vasario dvyliktąją, o Julius Vertulis buvo gimęs Bliūdsukių kaime, Šilutės rajone, vasario 16-ąją, tad nebuvo pagrindo mus įtarinėti, kad patriotiškai nusiteikusieji patyliukais prisimename ir kiekvienam padoriam lietuviui svarbią tautinę šventę“, –  kalbėjo išdidi ir kantri savo siela dviejų inteligentiškų vaikų – Ievos ir Augusto mama, palangiškė menininkė, ponia Albina Vanda Vertulienė.

Žodelį „ponia“ sąmoningai įterpiu todėl, kad, mano giliausiu įsitikinimu, ne tas ponas, kuris „tarpsta, turtėja silpnesniųjų tarnų, jų ašarų sąskaita“, o tas, kuris humanizmo kelyje sąžiningai uždirba duoną sau ir šeimos nariams, ir... ramiai atleidžia visiems skausmadariams.

Pažemintas – aukštai.

Čia privalu pacituoti gerbiamos Albinos Vandos Vertulienės kurso draugo Vilniaus dailės institute, kaip jis save pristato, „laisvos profesijos belaisvio“, Vilniuje gimusio ir daugiau nei 50 metų Varšuvoje gyvenančio 300 skulptūrų autoriaus Stefano Viežbickio mintis:

„Aš skulptūroje ieškau tam tikrų linijų ir gaunu atsakymą iš žiūrovų, kad čia yra kažkokia muzika, choreografijos elementai. Kiekvienas puikus muzikas domisi architektūra, baletu, skulptūra, nes visi menai turi sankirtų.

Žmogaus biografijoje nesvarbu datos. Sakoma, jis gimė. O juk pagimdytas yra, ir daugelis taip ir negimė, nieko šiam pasauly nenuveikė. Manau, kad moteris sprendžia ir lemia viską. Mano lietuvės mokytojos buvo švelnios, viską, ką davė, yra įtikinama, liko manyje“.

„Tarsi pailsėdavau, kurdama gintaro papuošalus“

Jeigu būtų įmanoma atlikti Palangos ir palangiškių 50 pastarųjų dvasinio gyvenimo metų „tomografiją“, mes greitai atrastume, kad čia, šioje tankiai gyvenamoje ir svečių jau ne tik iš TSRS, bet ir iš Europos valstybių, visų pasaulio šalių noriai lankomoje kurortavietėje prie Baltijos žmones iki 1990 metų vienijo šie verslai: žvejyba, gintaro meninis apdirbimas (papuošalai), svečių sutiktuvės ir rūpestis jais, vandentvarka, želdynų priežiūra – komunalinis ūkis, vaikų darželiai, mokyklos, bažnyčia ir biblioteka, taip pat ligoninė...

Gaila, kai kur realizuoti savo gabumus galimybės Palangoje šiandien ryškiai sumenkusios. Taip mano ne tik labai išmintingos, draugiškos, darbščios ir sąžiningos palangiškės – gintaro meistrės ir savo kūrybos pavyzdžiais prekiaujančios centre, „prie Rąžės akmenų“ Onutė Katkienė ir jos kolegė, bičiulė Zuzana Lubienė:

„Jūs nežinote, koks kūrybinis darbas anuomet virė Palangos gintaro ceche! Matote, va, stovi pastatas išdaužtais langais, tarsi neregys. Gaila. Sutrynė „privatizacijos“ girnos, kažkas, kažkur, kažkuo... vis dar „nepasidalinę“. O juk gintaras, papuošalai – tai Palangos „vizitinė kortelė“. Kiek ten daug „perlų“ sukūrė, kiek širdies, fantazijos ir meilės įdėjo į darbelius ir gintaro meistrė Albina Vanda Vertulienė, visur visi žavėjosi jos kūryba. Dar ir dabar internetiniai portalai prisimena „darbščiąją menininkę“. O ir pati A. V. Vertulienė, moteris – skulptorė, kaip poetas eilėraščiams, atsidavusi gintarui, žvilgsniu parodžiusi pastatą kur už  Karių kapinių daug metų virė „gintarinė kūryba“, neslepia: „Jaučiu nostalgiją tiems metams, gintaro papuošalams, kai dirbome su kitais palangiškiais Klaipėdos „Dailės“ kombinato Palangos gintaro ceche... Gal jis galėjo išlikti... Gal daug kas galėjo būti padaryta protingiau, –  yra, kaip yra, svarbu, kad esame sveiki – patys, vaikai ir anūkai“.

Ištaisyti istorinę klastotę

Dar 1987 metais išleistoje Vilniuje „žaliarūbėje“ „Tarybų Lietuvos enciklopedijoje“, 277 puslapyje, tarp kitų 53 Palangos kultūros paminklų – dekoratyvinių skulptūrų autorių trys eilutės skirtos ir šios dienos rašinio „Palangos tilte“ herojei: „... ir 1941 m. subombarduotos pionierių stovyklos paminklas „Pionierė“ (1980, skulpt. Albina Vertulienė)“.

Darbščioji, talentu Palangą, Žemaitiją toli išgarsinusi skulptorė (jos darbų yra Šilutėje, su vyru kūrė „Ave, vita“ Klaipėdos ligoninei) prisiminė „ilgą kelionę per kopas“, kol Minske iš bronzos buvo atliedinta labai simpatiška paaugliukė, tarsi droviai mėgautųsi kopose, erdvynų ir jūros fone. Jokios ideologijos! Juk menas pavaldus tik žmogiškumui. Gaila, nėra nurodyta skulptūros autorės pavardė. „Jokia čia „Pionierė“. Palangos mergaitė ir tiek. Bet ne tai dabar svarbu, kad kai kas iš Meno tarybos anuomet pasigedo net ir pionieriško kaklaraiščio, kad skulptūros liejimo darbams pagreitinti reikėjo į Minską meistrams vežti ir „lauknešėlį“. Gaila, kad iki šios dienos neaišku, kiek čia tose istorijose apie subombarduotą pionierių stovyklą Palangoje iš viso yra teisybės. Daug rašytojiškos fantazijos. Neaišku, kam priklausė nuo laivo iš jūros atskriejęs vienintelis pabūklo sviedinys“, – svarstė mūsų susitikime gerbiamoji skulptorė Albina Vertulienė. Ji teisi. Nereikia būti ir Vytautu Landsbergiu, o istorinę klastotę privalome mieste patys ištaisyti nedelsdami. Šlykštus užrašas granite: „Šioje teritorijoje buvo pirmoji Palangos pionierių stovykla, kurią 1941-06-22 sunaikino vokiškieji fašistai, klastingai užpuolę Tarybų šalį“. O naujausi istorikų darbai jau įrodė, kad už klastingąjį „Didįjį Tėvynės karą“ vienodai kalti ir teistini tiek J.Stalinas, tiek A.Hitleris.

„Palangos mergaitės“ vieta, – su tuo sutinka ir skulptorė, – ne priešais M.Mažvydo bibliotekos Vasaros skaityklą. Skulptūrų parkelyje. Ten ji organiškai įsipaišytų tarp kitų lietuvių tautos profesionaliosios dekoratyvinės skulptūros kūrėjų darbų.

Daugelis mano kartos žmonių buvome pionieriais, tačiau šis kūrinys jokiais sovietizmais „nekvepia“, tad bet koks politikavimas atmestinas.

Teko girdėti palangiškių ir svečių siūlymus, jog Albinos Vertulienės „Palangos mergaitė“ vykusiai papuoštų ir Vaikų reabilitacijos sanatorijos, VšĮ „Palangos gintaras“ teritoriją erdviame pušyne, ji, būkime atviri, nuostabiai pagyvintų ir būsimų Palangos sporto rūmų prieigas.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".