„Vau!” – pagaliau radau Palangos pievą, kurioje ir žiemą auga ... pinigai

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2014-03-03
Peržiūrėta
1688
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

„Vau!” – pagaliau radau Palangos pievą, kurioje ir žiemą auga ... pinigai

Šėtoniškai klampoki, meteorologiškai absoliučiai neprognozuojami 2013-ieji metai man ir artimųjų ratui Saulėtekio take baigėsi nemeluotai šauniai. Eilinį kartą galiu ramiai tarti: „Blogai gyventi nepavyko (nors tai kai kam gal nepatiko)“.

Atsijuokiau už juos visus. Verkšlenančius pesimistus ir klastūnus. Bet ašaros – ne mano problema. Gyvenimas realybėje yra kantrus, sprangus, aršus, nes skurdus. „Mūšis Teatro aikštėje“, sunkiai pasiduodantis Drakonas, jokios partijos, jokio klano, sambūrio, sąjungos programinėms nuostatoms. Kai kam Sibiro laikas dar nesibaigęs. „Komunizmo statytojo kodeksą“ jau ir mano karta baigia pamiršti. Seniai popieriaus perdirbimo pramonėje įvyko kolektyvinis „Skruzdėlyno išsivienijimas“. Eurokapitalizmui taip pat daug kur rūpi mažą „skruzdėliuką“ privatizuoti ir sugrąžinti į „Vergų amžių“. Kas nenori būti ponu? Žinoma, ne tik vaikinas iš Šventosios žemės. Ir aš. Ir aš noriu dramaturgo Juozo Grušo žodžiais tarti: „Laimingasis – tai AŠ“. Šventieji žeme nevaikšto, gal tik kai kurių palangiškių žmonos. O štai gyvenimo „mūšio“ pralaimėti be laiko ir beviltiškai niekas neturime teisės. Tam vaikišku rašytoju maža būti. Tam reikia daug žydiškos nuovokos, atkaklumo, jėgų... Praktiškos, matematiškos konsistencijos smegenų. Iki savo „Laimės vietos“, kaip man reikia eiti kantriai, ilgokai, kaip Kristui per Sacharą, bet ir jiems trumpiau, o eilinis palangiškis ar kitoks lietuviukas gali sulaukti ir paskutinių jaunystės metų – 66-erių. Bet man eilinį sykį gana tuščiažodžiauti. „Gana eit „krugom do okolo“ („aplink ratu“). Pasižaidėm ir labanakt. Kad būtum išklausytas ir suprastas, visame kame, žmogau, reikalingas konkretumas. Kad tavo moteris, spiegdama „sakei, jau sakei, girdėjau“ raketos greičiu nebėgtų nuo tavo „idėjų fiks“ slėptis į vonią. Bet kur būtina ramuma, savitvarda, savivalda ir savikritika. O juk, – būkime atviri! – niekad, nekur ir niekaip gražiai girtas gyvenimu be pinigų nebūsi, nors pasiusk ar susisprogdink.

Nes gyvenimas panosėn kaip špygas visur kaišioja sąskaitas ir prikišamai ant kiekvieno „šūdlapėlio“, ir kiekvienam valgančiam dvikojui rašo „Kainą“, o rusiškai – „Cieną“.

2013-ųjų priešpaskutinę dieną – gruodžio 30-ąją Palangoje radau „Pinigų pievą“. Apie tai kelis kartus „groju“ todėl, kad net Palangos darželinukų pagrindinis šių laikų ryto klausimas: „Kiek tavo tėtis gauna (turi) pinigų? Pinigų reikia DAUG“.

Meninė žmogaus kūryba visom pasąmoninėm galiom irgi nukreipta į „pinigų darymą“ ir sotų, privilegijuotą būvį. Šampano be pinigų ir rizikos neatkimši.

Bet yra ir stebuklingų akimirkų. Sodo pievoje tarp Pradinės mokyklos ir pagrindinės Palangos sankryžos, tarp dviejų degalinių, kur geguės 26-ąją vidurdienį, su dviračiu veždamas akmenį per savo eilinį kvailumą vos „nenusisukau“ sprando, vos mašinos ratų nesutraiškytas ant asfalto, kaip pavasarinis varlius, likimo buvau pamalonintas Naujametiniu piniginiu prizu: „Imk, sūnau, neliūdėk, nes Lietuvoje dar daug „kaifą“, alkoholį mėgstančių emigrantų. Tik žiūrėk, tik stebeilink į pievą ir valgyk... ne tik „Cibulynę“ ar „Kastinį“ su bulvėm. Tortą“.

Kol mano devynmetė „trenerė – daktarė“ Lita niekaip šią žiemą neapsnigtoje Pradinės mokyklos sodo pievoje žaidė balerizmą su mediniu pagaliuku, aš netoli vienos senikės obels pamačiau... Ne, tai nebuvo etiketė nuo skardinės žuvų šprotų dėžutės. Vienas popierėlio kampas sidabriškai švietė, ant jo buvo ir portretas, ir tikrai ne palangiškio ir ne vyro, tai buvo karalienės veidas, bet ne iš artimo Saulėtekio tako ir ne Anglijos, kurią pažinau... savaitę. Ant drėgno, nuo mūsų su Lita laukimo išrasojusio popierinio pinigų banknoto iškilmingai švietė norvegiškos Ponios veidas, tikslūs valstybinio banko numeriai, ryškūs „vandens ženklai“ ir didoki skaičiai – „500“. Prie kitos obels voliojosi gal draugų su emigrantu išgertas „Bajorų“ degtinės butelis.

„Gal tai ir daug?“ – klausiau savęs, netikėtai praturtėjęs, nesuprantu aš tų valiutų, slėpiau pinigą džiovinti arčiau savo plaučių, tarp marškinių, mintyse, žinoma padėkodamas Dangui, žinoma neslėpdamas pasitenkinimo, „taip, taip, tokia situacija, toks radinys man labai patinka, aišku, aš į tą pievutę dažniau ateisiu, o Naujų 2014 metų proga pripirksiu gardumynų ir žavingai anūkei Beatričei, kuri sėkmingai baigė emigraciją ir tapo „Pasakos“ kolektyvo nare („Naktis end Diena“), ir žmonai. „Bent kartą netaupysiu. Taip ir buvo. 500 norvegiškų kronų Palangos banke pavirto 200 litų. Šauni nuotaika gaubė mūsų naujametinės ketveriukės veidus. Ir Lita noriai valgė lietuvišką sūrį su kmynais.

„Pegasų“ ar „Eržilų“ metai man prasidėjo pasakiškai gerai. Sako, stebuklų nebūna. Būna. Kai labai nori – net išsipildo, net sulaukus 66-erių.

 

Buvau, esu

Eilinis bepinigis,

Aš tik spalvingo

Kelio sau prašiau,

Todėl gyvenimas

Dar neatpigo –

Aš neeilinį

Akmenį nešiau.

 

Kiekvienas iš mūsų anksčiau ar vėliau atsirandam savęs vertą „Pinigų pievą“ ir dar neapsnigtų sveikų obuolių vasarai prisiminti, o greta – vienas kito išsiilgusių draugų išgertą tuščią „Bajorų“ degtinės butelį. Kiekvienas randam savą „Chemiją šokio ritmu“ ar „šokių jūros lygyje“, – gyvenimą ilginantį vaizdą ir kapinaites, kuriose geistum glustelėti ilgesniam. Nenuneigsi vieno turtuolio išminties: „Turtingam mirt – ne nuodėmė“. Kiekvienam savas parko darbininko grėblio kotas. Seimo nario kėdė ar Lukiškių vienatinė vienutė, ar Darbo birža.

Taip, optimistiškai ilgėjant 2014-ųjų metų dienai, mes čia, Palangoje, viduržiemį ir gyvename. „Rinktinės biografijos“ – tarp smuklių ir bažnyčių, tarp „kankinių“ ir netikėtų radinių, tarp prūsų ir rusų, ir nuosavų godulingų beprobleminių blusų: „Nė cento – kitam“. Dar – tas geismas. Kuo ilgiau ČIA.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius