Žmogus be namų- kaip be rankų: nei kur prisiglausi, nei kur pasislėpsi

Palangos tiltas, 2014-04-10
Peržiūrėta
2088
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Žmogus be namų- kaip be rankų:  nei kur prisiglausi, nei kur pasislėpsi

(Pabaiga. Pradžia – „Palangos tilto“ nr. 27)

 

Sena ir senas tradicijas puoselėjanti šalis jaunam žmogui suteikia dideles galimybes. Tačiau yra ir kita medalio pusė: šioje laisvėje gali greitai tapti niekuo. Gyvendama miesto centre moteris stebėdavo vakarais iš „pabų“ išsvirduliuojančius jaunuolius, žolės parūkymas – taip pat lyg ir nieko blogo, o ką jau kalbėti apie vietines valkatas, kurie, stoviniuodami centrinėje miesto gatvėje, su tavimi maloniai sveikinasi, siūlo nusipirkti žurnalą (gauna procentą nuo pardavimų), kiti užsidirba grodami ar dainuodami. Žinoma, yra ir tokių, kurie nieko neveikia, o tik prašo „smulkių“. Ir vieni, ir kiti puikiai jaučiasi. Kiekvieną dieną jie naudojasi lauko virtuvės paslaugomis, miesto transportu. Narkomanai gauna nemokamą medicininį aptarnavimą, už nedidelį mokestį jiems suteikiama gyvenamoji vieta. Valstybė ypač rūpinasi benamiais, bedarbiais ar mažas pajamas gaunančiais žmonėmis. Dirbančiam žmogui išlaikyti namą ar butą – didelė prabanga, todėl žmonės dažnai savo namų erdvę dalinasi su kitais gyventojais.

 

Noras padėti

Kai moteris išsinuomojo butą, ji troško padėti pirmą kartą atvažiavusiems į svetimą šalį ir nemokantiems kalbos (be kalbos žmogus yra „aklas“, kaip ką tik išsiritęs viščiukas). Tokį reikia saugoti, dalintis informacija, padėti susirasti darbą, tvarkyti dokumentus. Praėjusi ne vieną karčią gyvenimo pamoką, ji ir šiandien negali įminti mūsų brolių bei seserų mįslės: „Kada lietuvis tau atsuka „subinę?“.

Moteris prisiminė vaikinus, kurie ateidavę į jos namus norėdami nusikirpti plaukus. Vyras su jais dirbo viename fabrike. Šie, išbalę, nepavalgę ir naktį nemiegoję ateidavo į darbą iš darbininkų hostelio (viename kambaryje gyvendavo po 6-8 žmones). Dažnai vaikinų sumuštinius „nukosėdavo“ tokie pat jauni ir išalkę, kaip ir jie. Kiek buvo įmanoma, moteris dalindavosi su jais ir kitais jos namuose apsistojusiais žmonėmis viskuo, ką pati turėjo. Dalindavosi iki tol, kol šie „apsiplunksnavę“ išskrisdavo neatsigręžę, o dažnai ir pridergę.

 

Nuo ko bėgti?

Viename laikraštyje moteris perskaitė, jog lietuviai, palikdami šalį, nuo kažko bėga. Tada, prieš trejus metus, ji ignoravo tokią mintį, galvodama, kad tai kiekvieno žmogaus individualus reikalas. Šiandien ji pasakytų, jog tame yra dalis tiesos. Sutikti žmonės, išgirstos istorijos leidžia daryti išvadas, kad žmogus (ypač moterys) bėga vienos ir su vaikais nuo savo despotų vyrų, nesusiklosčiusio asmeninio gyvenimo, nuo skurdo, nuo to, jog Lietuvoje neturėjo galimybės savirealizacijai. Per dešimt metų ji matė, kaip keitėsi žmonių gyvenimai. Keletas moterų, pardavusių nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, nusipirko namus, įkūrė savo verslus, vaikai užbaigė koledžus, susirado gerus darbus ir stengiasi tobulėti toliau, na, o tie, kas nepajėgė perlaužti savęs perpus – išvažiavo namo. Gaila, dažniausiai tokie „sugrįžėliai“ skleidžia melagingą informaciją apie tuos, kurie jiems „nieko nedavė, o privalėjo duoti“.

 

Grįžti namo

Dažnai moters draugai ar giminaičiai klausdavo, kada ji pagaliau sugrįš namo? Ji nežinojo, ką jiems atsakyti. Į namus ji visada skubėjo ir skuba vasaros atostogų metu, bet grįžti gyventi ji nenori. Jai atrodo, jog kartais geriau gyventi, kai tavęs niekas nepažįsta, niekas nekulia galvos dėl politinių šalies batalijų, nepasakoja baisių kriminalinių dalykų, negirdi nuolatinių dejonių apie sunkų Lietuvos gyvenimą. Jai malonu, jog nepažįstami žmonės gatvėse šypsosi, o neretai ir pasisveikina. Čia gyvenimas toks, kokį pats susikūrei. Prieš dešimt metų, kai keltas Prancūzijos uoste atskyrė ją nuo Tėvynės, ji važiavo į nežinią. Šiandien ji su džiaugsmu grįžta į tą svetimą krantą, kuris jau seniai yra tapęs savu. Šiame krante gerai jaučiasi jos vaikai ir ji pati. Gyvendama užsienyje ji suprato pagrindinę tiesą: jeigu esi ne tinginys – gali savo gyvenimą pradėti nuo nulio. Per laiką žmogus „apauga“ daiktais, tačiau meilės, draugystės, tarpusavio supratimo nenupirksi už jokius pinigus. Na, o grįžti į namus ji visada suspės. Gal „gražioje dėžutėje“, o gal, kai bus visai senučiukė. Tada ji, pasiramstydama lazdele, vaikštynės pajūriais ir džiaugsis saule, jūra ir žeme. Kol duota gyventi...

 

Irena VALUŽĖ

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Gerbiami pedagogai, mieli mokiniai, mokinių tėvai, kaip ir kasmet, atskubėjęs rugsėjis svetingai atveria ugdymo įstaigų duris ir pakviečia į nelengvą, tačiau labai prasmingą kelionę mokslo ir pažinimo keliu. Tebūna šis kelias platus ir šviesus, te naujieji mokslo metai būna įdomūs, kupini naujų žinių ir patirčių. 


Kurorte intensyviai gražinama daugiabučių gyvenamųjų namų aplinka – tvarkomi dalies namų kiemai, įvažiavimai į juos, dalyje iki šiol neapšviestų kiemų įrengiamas apšvietimas. 


Palangos viešosios bibliotekos parodų salės erdvė jau antrą kartą pasipuoš žaismingomis, nuotaikingomis ir kiek kandžiomis karikatūromis – čia, Lietuvos karikatūristai kviečia į tradicinę 52-ąją karikatūrų parodą ,,Žmogus“. Paroda kasmet ruošiama Vilniuje balandžio 1-osios proga, tada pasklinda po Lietuvos miestus ir margąjį pasaulį.


Mano vaikystės mylimiausių knygų autorė Astrida Lindgren, palikdama šį pasaulį yra sakiusi: žmogaus gyvenimas turėtų pasibaigti iš lėto, palengva, lapas po lapo, kaip tas rudeninis medis, tol, kol jis taps nuogas.


Palangoje įsikūrusi sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija Palangoje yra tokia maža ir išskirtinė, kad apie jos veiklą retai kuris ir žino. Tačiau joje dirba pasiaukojantys žmonės, nebodami patalpų, kuriuose įsikūrę, avarinės būklės ir dėl to niekam nesiskųsdami.


Palangiškiai Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) rungtynėse turėjo vargo su pirmenybių autsaideriais – „Lietkabelio“ dubleriais, kuriuos rezultatu 77:69 sugebėjo palaužti tik rungtynių pabaigoje. Po pirmųjų keturių minučių rezultatas aikštėje buvo 11:10, bet tuomet „Palangos“ krepšininkai sugebėjo pabėgti į priekį ir ketvirtį baigė su...


Sena ir senas tradicijas puoselėjanti šalis jaunam žmogui suteikia dideles galimybes. Tačiau yra ir kita medalio pusė: šioje laisvėje gali greitai tapti niekuo. Gyvendama miesto centre moteris stebėdavo vakarais iš „pabų“ išsvirduliuojančius jaunuolius, žolės parūkymas – taip pat lyg ir nieko blogo, o ką jau kalbėti apie vietines valkatas, kurie...


Moteris galvojo, jog 50 metų – tai garbingas jubiliejus jai, užauginusiai tris vaikus, užbaigusiai aukštuosius mokslus, nebijojusiai gyvenimo kryžkelėje sustoti, pasverti, prieš žengiant kitą žingsnį. Šiandieną, kažkada pasirinkto naujo kelio pradžią ji traktuoja kaip galimybę pakeisti savo gyvenimą iš pagrindų (jei nori išlikti – neatsigręžk)....


Nesvarbu, kokia yra jūsų sielos gelmė ir jos santykis su būtimi ir visata, bet krikščioniškame pasaulyje su širdies virpesiu nekantriai laukiamos Kalėdos ir jų didžiausias stebuklas – Dievo sūnaus Jėzaus gimimas, – neabejotinai šviesi naujiena visiems, nes metų pabaiga, sutampanti su didžiausiomis krikščionybės šventėmis, reiškia...


Agnė Lukaitytė, 18–metė mergina, vaikystę ir mokyklos metus praleido Palangoje. „Jūra yra nuostabi“, - sako graži mergina. Bet galbūt merginos polėkiams ir svajoms net Palanga su jūra yra šiek tiek per maža. Baigusi mokyklą kurorte, Agnė išvyko gyventi ir mokytis į Vilnių. Ir...neišsigando iššūkių: dalyvavo  Olialia.lt atrankoje ir grožio konkurse „Mis Lietuva – 2010”. Ko gero, jos...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius