Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos direktorė Rasa Daukšienė: „Kartais pagalvoju, kad Palangos vaikai – išskirtiniai. Jie – imlūs, darbštūs, gabūs“

Žurnalistė Agnetė Benetytė

Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos direktorė Rasa Daukšienė kasdien rūpinasi, kad kiekvienas vaikas čia atrastų savo talentą, drąsą kurti ir vietą, kurioje gali augti. Jos vadovaujama mokykla jau daugelį metų garsėja ne tik mokinių pasiekimais, bet ir ypatinga kūrybine atmosfera, bendruomeniškumu bei nuosekliai puoselėjama misija – sudaryti sąlygas kiekvienam vaikui žengti savo unikaliu meninio augimo keliu. „Tikiu, kad geriausi sprendimai gimsta tada, kai girdimi visi: mokytojai, tėvai, mokiniai,“ – R. Daukšienė sakė „Palangos tiltui“, kuris, žinia, paskelbė seriją su mokyklos mokytojais.

–Palangos Stasio Vainiūno meno mokykla jau daugelį metų garsėja savo mokiniais ir pasiekimais. Kuo, Jūsų manymu, ši mokykla išsiskiria iš kitų meno mokyklų Lietuvoje?

–Meno mokykla, skaičiuoja 67 metus. Kiekvienas buvęs ir dabartiniai  mokyklos vadovai, mokytojai kūrė ir kuria mokyklą, kaip kūrybinę erdvę, kurioje atskleidžiami ir ugdomi talentai. Kartais pagalvoju, kad Palangos vaikai išskirtiniai. Jie tiesiog imlūs, darbštūs, gabūs. Į Meno mokyklą vaikai ateina vedini svajonės ar paskatinti tėvelių. O jau mokytojo profesionalumo dėka toliau formuojasi jų kelias. Kiekvieno vis kitoks. Talentas tai tik pradžia, tai savybė leidžianti matyti pasaulį kitokiu kampu ir per šį matymą kurti vertę sau ir kitiems. Bet reikia neužmiršti, kad – talentas išsiskleidžia tik tada kai yra puoselėjamas ir kai pasirenkamas nelengvas augimo kelias. Džiugu, kad kiekviena absolventų laida savo gretose turi mokinių, kurie besimokydami Meno mokykloje dalyvavo dešimtyje konkursų, daugybėje koncertų, festivalių ar surengė parodų. Vien prisiminus paskutiniąsias absolventų laidas - turime absolventą pasirinkusį kompozitoriaus kelią, keletą mokinių mokosi saksofono, fortepijono, dainavimo Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. Beveik kasmet buvę mūsų mokiniai įstoja ir sėkmingai studijuoja Vilniaus dailės akademijoje. Iš kitų Lietuvos meno mokyklų mūsų mokykla išsiskiria ne vien talentų gausa, bet manau ir ypatinga kūrybine atmosfera. Mokyklos pedagogai skatina ir įtraukia mokinius į įvairias kūrybines-menines veiklas. Mokykla bendradarbiaudama su Palangos ugdymo įstaigomis rengia šventinius, edukacinius, instrumentų pažinimo koncertus. Kasmet su Lietuvos muzikos ir meno mokyklomis vykdome meninius ugdymo projektus, kuriuose mielai savo muzikines programas atlieka mokiniai, dailės darbus pristato jaunieji dailininkai. Mokykla tikrai gali didžiuotis jau tradiciniais tapusiais ir dideliu dalyvių skaičiumi išsiskiriančiais renginiais: respublikiniu pučiamųjų instrumentų  pramoginės muzikos festivaliu-konkursu „Jūros perlai“ ir jaunųjų pianistų festivaliu-konkursu „Pajūrio klavyrai“. Taip pat, jau antrą kartą surengėme respublikinę birbynininkų olimpiadą ir skrabalininkų festivalį „Genio snapas“. Šiais metais pirmą kartą mokyklos istorijoje, chorinio dainavimo klasių mokiniai su mokytojais pastatė ir atliko miuziklą „Mėlyna sraigė“ (kompozitorė Inga Šeduikienė). Fortepijono ir saksofono klasių mokiniai turėjo išskirtinę galimybę – dalyvauti LMTA profesorės Aleksandros Žvirblytės ir profesoriaus saksofonisto Petro Vyšniausko Master class pamokose. Dailės mokytojai ir mokiniai bendradarbiavo su Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto grafinio dizaino katedra. Menai nėra lengvas užsiėmimas, taigi nuolat reikia ieškoti būdų, kaip vaikus motyvuoti, kad jie noriai įsitrauktų  į mokymosi procesą.

–Kokie pagrindiniai pokyčiai ar iniciatyvos įgyvendinti nuo tada, kai tapote mokyklos direktore?

–Nuo 2021 metų mokykloje pradėjome mokyti grafinio dizaino. Šio dalyko mokiniai mokosi dailės trečioje ir ketvirtoje pagrindinio ugdymo klasėje. Labai smagu, kad pavyko įsigyti instrumentą skrabalus ir vaikai sėkmingai mokosi muzikuoti šiuo instrumentu. Atsidarius valtornos, trombono klasėms vaikai muzikuoja šiais pučiamaisiais instrumentais. Labai tikiuosi, kad mokinių skaičius šiose klasėse augs, tada būtų galima burti didesnės apimties ansamblius, gal net ir orkestrą.  Na, ir turbūt labai svarbu, tai, kad mokykla yra atvira ir bendradarbiaujanti inicijuojant ir vykdant įvairius meninius, socialinius projektus, siekiant mokytojų profesinio tobulėjimo. 

–Kokią viziją turite mokyklai artimiausiam dešimtmečiui? Kur link norėtumėte ją vesti?

–Žvelgdama į artimiausią dešimtmetį, matau Meno mokyklą kaip atvirą, drąsią ir modernią kūrybos erdvę, kurioje mokiniai ne tik mokosi muzikuoti instrumentu, dainavimo, dailės, bet ir plečia savo kultūrinį akiratį, mokosi kūrybiškai mąstyti, gali ir geba bendradarbiauti, pasitiki savimi. Svarbu,  kad kiekvienas vaikas, nepriklausomai nuo pradinių gebėjimų ar pasirinktos meno krypties, jaustųsi laukiamas, matomas ir skatinamas augti. Žinoma reikia šiuolaikiškesnių mokymosi aplinkų su pilnai atnaujintomis klasėmis, naujais puikiai skambančiais muzikos instrumentais ir priemonėmis. Panašu, kad netolimoje ateityje planuojama mokyklą rekonstruoti. Atsiras erdvios dailės klasės, mokyklos dailės galerija skirta parodų eksponavimui, atsiras galimybė plėsti muzikinių dalykų pasirinkimą - atidaryti mušamųjų instrumentų klasę, galbūt pradėti vykdyti šokio, teatro programas. Norisi, kad mokykla taptų vieta, kur galima pažinti įvairias meno formas – nuo klasikos iki šiuolaikinių medijų. Manau, mokykla ir toliau turi stiprinti ryšius su aukštosiomis menų mokyklomis, profesionaliais atlikėjais, menininkais, kultūros įstaigomis. Tokios partnerystės atveria vaikams platesnes galimybes, suteikia įkvėpimo, motyvuoja bei padeda pamatyti, kokie įvairūs gali būti kūrybiniai keliai. Kartu tai yra puikus būdas nuolat atnaujinti mokytojų kompetencijas ir mokymosi procesą.  

–Kaip pavyksta suderinti tradicijas ir naujoves – išlaikyti meninio ugdymo pagrindus, bet kartu žengti koja kojon su šiuolaikinėmis technologijomis?

–Kai kurios IT priemonės tokios kaip kompiuteriai, išmanieji ekranai šiandien yra natūraliai tapusios mokymo proceso dalimi ir yra pagalba mokytojui. Tai elektroninis dienynas, įvairūs bendravimo, informacijos gavimo ir teikimo ir kt. įrankiai. Tačiau mums svarbiausia, kad technologijos nepakeistų esminio meninio ugdymo turinio – jos turi būti tik priemonė. 

Muzikos pamokose technologijos pasitarnauja kaip papildomas įrankis, leidžiantis įrašyti mokinių grojimą, atlikti tam tikras užduotis, stebėti pažangą. Mokiniai gali klausytis profesionalių atlikėjų įrašų, lyginti interpretacijas, analizuoti kūrinius. Kai kuriose klasėse naudojamos muzikinės programos, padedančios mokytis ritmo, solfedžio. Tačiau pagrindas išlieka gyvas muzikavimas, instrumentas ir tiesioginis kontaktas su mokytoju – tai vertybės, kurių nepakeis jokia technologija. 

Dailės pamokose technologijos dažniausiai naudojamos kaip papildoma kūrybos ar informacijos priemonė. Mokiniai, dirbdami su grafinio dizaino užduotimis, sužino, kaip yra  naudojamos skaitmeninės programos, kurios šiandien yra neatsiejamos nuo šiuolaikinio menininko darbo. Tačiau kartu didelis dėmesys skiriamas tradicinėms dailės technikoms – piešimui, tapybai, kompozicijai, skulptūrai. Skaitmeninis turinys papildo jų žinias, bet nepakeičia paties kūrybos proceso, kuris prasideda nuo linijos, potėpio ir spalvos.

Svarbiausia – rasti pusiausvyrą. Technologijos mums padeda sudominti mokinį, suteikti jam modernesnių priemonių, tačiau tradicijos suteikia ugdymui stabilumą ir gylį. Mūsų mokykloje laikomasi principo, kad technologijos turi tarnauti kūrybai, o ne užgožti kūrėjo individualumą. 

–Ar mokykla bendradarbiauja su kitomis meninėmis ar švietimo institucijomis?

–Bendradarbiavimas įvairiais aspektais tik stiprina mūsų bendruomenę. Ypač svarbus bendradarbiavimas su miesto ugdymo įstaigomis – Palangos mokyklomis ir darželiais. Mūsų mokiniai nuolat dalyvauja edukacinėse programose, instrumentų pažinimo koncertuose, kalendorinių ir valstybinių švenčių minėjimuose, kur meninės veiklos tampa ir ugdymo dalimi. Tokie susitikimai leidžia mažesniems vaikams pamatyti, ką reiškia muzikuoti ar kurti dailės kūrinius, o mūsų mokiniams – įgyti daugiau sceninės patirties. Tarkim kartu su V. Jurgučio progimnazijos mokiniais ir mokytojais 2026 m. kovo 26 dieną dovanosime Palangai, „Palangos dienoms“ teatralizuotą renginį „Tiškevičių laiškai Palangai“, kurį Palangos bendruomenei parodysime Kurhauzo koncertų salėje. Mokykla visada stengiasi atrasti tinkamą progą ir galimybę rengti renginius Palangos gintaro muziejuje, Kurorto muziejuje, Kurhauzo salėje,  Palangos koncertų salėje. 2026 m. kovo 11 d. šventinis koncertas „Skambėkime Lietuvai“ Palangos koncertų salėje vėl sukvies didžiulį, tautiniais muzikos instrumentais grojančių, šokančių, dainuojančių, dalyvių būrį iš visos Lietuvos.  Šį renginį rengsime kartu su Kultūros centro kolektyvais, ugdymo įstaigų ugdytiniais ir pakviesime  visą Palangos bendruomenę švęsti kartu Kovo 11-osios šventę.   

–Jūs – ne tik muzikos pedagogė, bet ir švietimo lyderė. Kaip apibūdintumėte savo vadovavimo stilių?

–Vadovaudama mokyklai stengiuosi kurti atvirą ir pagarbiu bendravimu grįstą bendradarbiavimą. Tikiu, kad geriausi sprendimai gimsta tada, kai girdimi visi: mokytojai, tėvai, mokiniai.  Stengiuosi, kad mes visi neužstrigtume kasdienybėje ir neapsiribotume kasdienėmis užduotimis, bet pagalvotume apie tai, kokia mokykla gali būti rytoj. Bet kokį pokytį reikia mokykloje kurti kartu. Palaikau kūrybiškas idėjas, drąsinu mokytojus imtis to, ką jie seniai norėjo išbandyti, ar tai būtų naujas projektas, naujas renginys, nauji bendradarbiavimo planai. Tikiu, kad mokytojai kurie jaučiasi įgalinti ir girdimi, įkvepia ir savo mokinius. 

–Kokios vertybės Jums svarbiausios vadovaujant komandai? 

–Natūraliai išplaukia, kad labiausiai vertinu pasitikėjimą, bendradarbiavimą ir pagarbą kiekvienam mokyklos bendruomenės nariui. Tikiu, kad kiekvienas mokytojas yra savo srities profesionalas, turintis ne tik žinių, bet ir unikalios kūrybinės patirties. Todėl man svarbu, kad kiekvienas jaustųsi matomas, girdimas ir galėtų realizuoti savo idėjas. Svarbus ir bendruomeniškumas – supratimas, kad mokyklą kuriame kartu. Labai vertinu aiškius susitarimus, kur link, kokiu keliu judame, kodėl tai darome ir kas iš to.

–Dalyvavote projekte „Lyderių laikas“. Ką iš šios patirties pritaikėte kasdienėje veikloje?

–Tai padėjo suprasti, kad vadovavimas tai ne tik administracinė funkcija, tai nuolatinis mokymasis, ieškojimas būdų, kaip įgalinti  bendruomenę, kad joje veiktų pasidalintoji lyderystė. „Lyderių laikas“ paskatino daugiau dėmesio skirti refleksijai – tiek savo, tiek mokytojų komandų. Pokalbis po renginio, projekto ar pamokos analizė, aptarta patirtis – visa tai padeda mokyklai augti kryptingiau ir sąmoningiau. Na ir bendravime su tėveliais atradome trišalių pokalbių „Vaikas-mokytojas-tėvai“ naudą. 

–Vadovauti meno mokyklai turbūt reiškia nuolat derinti kūrybiškumą ir tvarką. 

–Iš tiesų vadovauti meno mokyklai reiškia nuolat judėti tarp dviejų skirtingų ir tuo pat metu svarbių polių – kūrybiškumo ir struktūros. Kūrybiškumas mokykloje būtinas. Manau, kad kūrybinė laisvė atveria didžiausią potencialą tiek pedagogams, tiek mokiniams. Taigi čia ir slypi visa esmė, kodėl mokytojai rinkosi šį kelią, meno kelią, o vaikai pasirinko būtent meno krypties mokyklą. Tačiau, tam, kad kūrybiniai sumanymai galėtų įvykti, būtina ir aiški tvarka: planavimas, susitarimai, atsakomybės, terminai. Šių dalykų paisome tam, kad visi žinotume, kur einame ir ko siekiame. Tvarka padeda idėjoms ne tik gimti, bet ir būti įgyvendintoms kokybiškai. Ji leidžia išlaikyti ugdymo kokybę, programų tęstinumą, mokinių pažangos stebėseną, saugią darbo aplinką. Man atrodo, kad balansas atsiranda tada, kai tvarka nekliudo kūrybai, o kūryba nekeičia tvarkos į chaosą. Siekiu, kad šie du aspektai nebūtų supriešinti ir veiktų kaip vienas kitą papildantys.

–Kas Jus labiausiai įkvepia darbe su mokytojais ir mokiniais?

–Labiausiai įkvepia žmonės. Matau, kaip mokytojai kasdien atsiduoda savo darbui, su kantrybe, kūrybiškumu ir nuoširdžiu rūpesčiu ugdo  vaikus. Aš manau, kad švietime svarbiausias yra žmogus ir jo vidinė motyvacija. Na, o mokiniai jie visada atviri ir nuoširdūs. Džiaugiuosi kartu su mokytojais jų pirmaisiais žingsneliais meno mokykloje ir labiausiai džiaugiuosi kasmet matydama gausias absolventų laidas. Kokie tai nuostabūs vaikai. Jie praėjo ilgą, prasmingą bet nelengvą septynerių metų kelią. Kasdien po bendrojo ugdymo mokyklos pamokų  skirdami dar kelias valandas meno mokyklai.  Įkvepia tai, kad vaikus meno mokykloje išmokome ne tik menų, bet ir visų gyvenimui reikalingų įgūdžių – susitelkimo, padaryti darbą iki galo, atsakomybės, darbštumo, susikaupimo. Mane žavi tai, kad šiame lekiančiame pasaulyje, kai visur tikimąsi greito rezultato vieno mygtuko paspaudimu, mokytojams daugelį vaikų pavyksta sudominti, motyvuoti kantriai,  mažais žingsneliais siekti didelio rezultato. Na ir gera žinia yra ta, kad šis darbas bus įvertintas. Vaikai, kurie 2026 metais baigs meno mokyklose formalųjį švietimą papildančio ugdymo muzikos ir dailės programas, šį rezultatą įvestą atskira eilute, matys savo brandos atestatuose.

–O kaip vertinate mokytojų bendruomenę – ar pas jus užtenka jaunų, kūrybiškų pedagogų, ar jaučiate poreikį juos pritraukti daugiau?

–Manau, visose meno mokyklose jaučiamas poreikis pritraukti daugiau jaunų pedagogų. Jauni specialistai atneša naujų idėjų, šiuolaikiškų metodų, kitokį žvilgsnį į ugdymo procesą. Jie dažnai būna labiau atviri technologijoms, naujoms kūrybinėms formoms, o tai labai naudinga tiek mokyklos atsinaujinimui, tiek mokinių patirčiai. Bet turime ir daugelį metų dirbančių puikių pedagogų, puikiai išmanančių savo sritį, gebančių mokyti ir įkvėpti mokinius. Manau svarbiausia yra balansas. Matau didelę vertę tame, kad skirtingų kartų pedagogai dirba kartu. Patyrusių mokytojų išmintis ir jaunų kolegų energija sukuria puikias sąlygas kasdien mokytis vieniems iš kitų.

–Kokie pasiekimai ar mokinių istorijos Jums įsiminė labiausiai per visą darbo laikotarpį?

–Kalbant apie didžiausius pasiekimus, man jie ne visada telpa diplomuose, konkursų laureatų sąrašuose ar apdovanojimuose. Manau, didžiausias pasiekimas yra tada, kai buvę mokiniai, sukūrę savo gyvenimus ir šeimas, atveda mokytis į meno mokyklą savo vaikus. Visada gera sutikti buvusį mokinį klasikinės muzikos koncerte ar parodoje, matyti jį dalyvaujant meninėje veikloje.  Tai tylus, bet labai stiprus patvirtinimas, kad viską padarėme teisingai. Kartais didžiausi pasiekimai slypi visai paprastuose dalykuose. Pavyzdžiui, kai buvęs mokinys, jau seniai baigęs mokyklą, parašo žinutę su klausimu: „Mokytoja, ar galėtumėte priminti mano baigiamojo egzamino kūrinį? Prisimenu jį tik fragmentais, bet jis buvo nuostabus. Norėčiau jį vėl pagroti“. Tokiomis akimirkomis supranti, kad muzika gyvena žmoguje ilgiau nei pažymiai ar egzaminai. Didelė dovana ir tai, kai sutinki buvusį mokinį, gali su juo ilgai kalbėtis, dalintis prisiminimais, kalbėti apie dabartį ir ateities planus. Kai išlieka ryšys, pagarba ir šiluma. Kai matai, kad jo namuose vis dar yra vietos instrumentui, kad jis muzikuoja, net jei nepasirinko profesionalaus meno kelio. 

–Jūs – palangiškė. Kuo Jums ypatingas gyvenimas ir darbas šiame pajūrio mieste?

–Palanga man yra namai. Čia užaugau, čia praleidau vaikystę, mokiausi. Pajūrio gamta, jūros artumas ir nuolat gražėjančio miesto gyvybingumas kuria ypatingą miesto pojūtį. Dirbti šiame mieste gera todėl, kad Palangos žmonės vertina ir palaiko vieni kitus, domisi renginiais, o mokinių pasiekimai pastebimi ne tik mokykloje, pastebimi, vertinami ir miesto mastu. Kasdien jaučiu, kad esu ten, kur ir turiu būti — savo miesto žmonių apsuptyje, tarp mokytojų, mokinių, tėvų. Palangiškiai nuoširdūs, smalsūs, palaikantys, o jų dėmesys mūsų mokyklos renginiams ir pasiekimams visada labai motyvuoja. Smagu jausti, kad mokykla yra neatsiejama Palangos kultūrinio gyvenimo dalis. Tad gyvenimas ir darbas Palangoje man reiškia paprastą, bet labai svarbų dalyką — būti ten, kur jaučiuosi sava, tarp žmonių, kurie brangūs ir veiklų, kurios turi prasmę.