2 DAN juodąjį diržą gavęs palangiškis Rimantas Visockis: „Iš pirmo žvilgsnio sportas ir bandelės gal ir nesuderinami, bet taip nėra“

Agnetė Benetytė

Į karatė palangiškis Rimantas Visockis atėjo dėl savo vaikų. Pirmiausia į treniruotes atvedė sūnų, vėliau – dukrą, o galiausiai, trenerio Aivaro Baltmiškio pakviestas „lengvai pajudėti“, pasinėrė į šį sportą ir pats. Šiandien karatė jo kelyje – jau 15 metų, o neseniai šią veiklą vainikavo 2 DAN juodasis diržas.

Rimantas – SHODAN karatė klubo treneris, be to, ir Palangos ROTARY narys. Sportas jo gyvenime šiandien užima svarbią vietą, tačiau jam tai ne vien fizinis aktyvumas ar sportiniai pasiekimai. Karatė moko disciplinos, kantrybės, darbo su savimi ir gebėjimo siekti užsibrėžto tikslo. 

Kadangi kartu su žmona turi kavinę, „Palangos tiltas“ pokalbį su Rimantu pradėjo nuo saldžios temos: „Kaip susigyvena sportas ir bandelės? Ar treneriui kartais nereikia pačiam savęs saugoti nuo tos pagundos?

–Iš pirmo žvilgsnio sportas ir bandelės gal ir nesuderinami, bet kartais tikrai neatsisakau progos pasimėgauti. Svarbiausia čia – saikas ir teikiamas malonumas. Nereikia savęs visiškai riboti, jeigu kažkas teikia malonumą, tiesiog svarbu nepersistengti. O kadangi žmona yra kavinės savininkė, tai ji kontroliuoja desertų suvartojimą. (Šypsosi) Taip kad tam tikra kontrolė šeimoje yra.

–Neseniai gavote 2 DAN juodąjį diržą. Ką jums reiškia šis įvertinimas?

–Karatė kelias neribojamas laiko – juo galima eiti visą gyvenimą, ir to gyvenimo gali neužtekti. Man antrasis danas – tai ilgas kelias, kurį ėjau 15 metų. Todėl tai nėra tik diržas ar kažkoks galutinis rezultatas. Už jo yra daug metų darbo, treniruočių, mokymosi ir, žinoma, nuolatinio darbo su savimi. O pasiekus vieną etapą supranti, kad kelias tuo tikrai nesibaigia.

–Kas jus patį vis dar veda į priekį? Juk vien pasiekto rezultatų neužtenka, kad žmogus kasdien keltųsi ir darytų tai, ką daro.

–Į priekį veda darbai, tikslai ir planai. Jie mano gyvenime niekada nesibaigia. Vienas projektas keičia kitą, darbo diena kupina įvairovės, suplanuotų užduočių ir, be abejo, sporto. Tiesa, manau, sportui kasdien skiriu palyginti per mažai laiko – galėčiau jam atiduoti ir daugiau. Man patinka turėti tikslų, turėti ką veikti ir matyti rezultatą. Kai vienas darbas baigiasi, atsiranda kitas, todėl ir sustoti nelabai yra kada.

–Jūs treniruojate vaikus. Ką labiausiai norite jiems perduoti – ne kaip karatė treneris, o kaip žmogus?

–Labai paprastas siekis – nebijokite būti savi ir nebijokite klysti. Užsibrėžkite tikslą ir jo siekite. Man atrodo, kad vaikams labai svarbu suprasti, jog klaidos nėra kažkas blogo. Visi klystame, visi mokomės. Svarbiausia nebijoti bandyti dar kartą ir nenuleisti rankų, jeigu iš pirmo karto nepavyko.

–Karatė reikalauja disciplinos, kantrybės ir darbo su savimi. Ar yra buvę momentų, kai treniruodamas vaikus supratote, kad iš jų pats kažko išmokote?

–O taip! Vaikai visuomet išmoko lengvumo ir paprastesnio požiūrio į sudėtingus dalykus. Jie labai žaismingi, todėl treniruočių metu stengiuosi daugelį užduočių paversti žaidimu. Kartais mes, suaugusieji, per daug viską apsunkiname, o vaikai į tą patį dalyką pažiūri daug paprasčiau. Man tai labai patinka. Treniruodamas vaikus suprantu, kad ne viską reikia daryti pernelyg rimtai – kartais geriausias būdas kažką išmokti yra tiesiog žaisti, bandyti ir mėgautis procesu.

–Jūs esate palangiškis, aktyviai dalyvaujate ir „Rotary“ veikloje. Kas jums yra Palanga – tiesiog miestas, kuriame gyvenate, ar vieta, už kurią jaučiate asmeninę atsakomybę?

–Esu gimęs ir augęs Palangoje. Kunigiškiuose gyveno ir mano seneliai, proseneliai. Todėl gyventi čia ir matyti, kaip miestas keičiasi nepakanka, reikia ir pačiam prisidėti prie jo kūrimo. Negali vien tik stebėti, kaip viskas vyksta, ir tikėtis, kad kažkas kitas viską padarys.

Dėl to narystė „Rotary“ klube man yra natūralus veiklos tęsinys – tai būdas sujungti bendraminčių jėgas ir padaryti konkrečius, apčiuopiamus darbus savo miestui bei jo žmonėms. Jei norime gyventi gražesnėje aplinkoje, turime patys prisiimti atsakomybę už ją. Man atrodo, kad kiekvienas žmogus gali kažkuo prisidėti, ir nebūtinai reikia daryti kažką labai didelio. Kartais svarbiausia tiesiog nelikti abejingam.

–Kuo Palangos žmonės išsiskiria iš kitų miestų gyventojų?

–Tikrieji, senieji palangiškiai yra sezono žmonės. Dauguma intensyviai dirba vasaromis, o žiemą tarsi panyra į žiemos miegą. (Šypsosi) Tai darbštūs, draugiški ir bendruomeniški žmonės. Mes, vietiniai, visi vieni kitus pažįstame – puikiai žinome, kas kuo užsiima ir ką veikia. Labai vertinu šį ryšį.

Palangoje bendruomeniškumas yra gana stiprus. Kadangi miestas nėra didelis, žmonės vieni kitus pažįsta, susitinka, bendrauja. Man tai yra labai gražu ir svarbu. Tas ryšys tarp žmonių ir yra viena iš priežasčių, kodėl čia gera gyventi.

–Ko, jūsų nuomone, šiandien labiausiai reikia Palangos vaikams – sporto veiklų, bendruomenės, daugiau suaugusiųjų dėmesio, o gal tiesiog žmogaus, kuris jais patikėtų?

–Palangoje vaikai turi visas sąlygas sportuoti – reikia tik noro bei motyvacijos ateiti ir pradėti. Aš pats karatė pradėjau lankyti tik po to, kai į karatė klubą atvedžiau savo vaikus. Pirma pradėjo sūnus, paskui – dukra. Treneris Aivaras Baltmiškis pasiūlė ir man prisijungti, kaip sakoma, „lengvai pajudėti“. Taip ir nutiko, kad galiausiai likau vienas: vaikai pasiekė geltoną bei mėlyną diržus ir pasirinko kitus kelius.

Būtent trenerių Luko Kubiliaus ir Aivaro Baltmiškio motyvacija, draugiškumas ir supažindinimas su karatė kultūra padėjo pažinti šį sporto meną. Tuo metu tikrai negalvojau, kad pats taip įsitrauksiu ir kad po penkiolikos metų turėsiu 2 DAN. Viskas prasidėjo labai paprastai – nuo vaikų.

Manau, kad vaikams labai svarbu turėti veiklą, kuri juos įtraukia. Sportas - ne tik fizinis aktyvumas. Jis moko disciplinos, atsakomybės, bendravimo, leidžia suprasti, kad rezultatui pasiekti reikia pastangų. O svarbiausia – vaikas turi pats norėti ir atrasti tai, kas jam patinka.

–Papasakokite apie savo šeimą, hobius. 

–Mano šeima – dukra, sūnus ir žmona. Dukra pasirinko meno kelią ir studijuoja mados dizainą, o sūnus jau 12 metų profesionaliai žaidžia futbolą. Visi esame darbštūs, vienas kitą palaikantys ir mylintys žmonės, taip pat kartu dalyvaujame šeimos versluose.

Mėgstu futbolą ir žvejybą. Futbolas, aišku, šeimoje visada buvo svarbi tema, nes sūnus tiek metų profesionaliai žaidžia. O žvejyba yra visai kitoks poilsis – ten galima atsitraukti nuo kasdienio tempo, pabūti ramybėje ir tiesiog pabūti su savimi.

–Turite daug skirtingų veiklų ir vaidmenų – treneris, verslininkas, visuomenininkas, palangiškis. Kaip atsirenkate, kam verta skirti savo laiką ir energiją, o kam pasakyti „ne“?

–Žodžio „ne“ mano žodyne dažniausiai nėra. Viską spėju tinkamai planuodamas laiką. Disciplina padeda paprastai sudėlioti dieną, todėl visada atrandu laiko ir smagiam pokalbiui, ir darbams ar pareigoms.

Aišku, kartais dienos būna labai intensyvios, bet kai viską susiplanuoji, daug ką galima suderinti. Man patinka veikla, patinka žmonės, todėl nematau didelės prasmės kažko atsisakyti. Svarbiausia žinoti, kam skiri savo laiką, ir mokėti jį susidėlioti.

–Kas, jūsų manymu, žmogaus gyvenimui suteikia prasmę? Kai atmetame darbus, pasiekimus ir visus „reikia“ – kas lieka svarbiausia?

–Kai atmetame diržus, verslus ir kasdienius įsipareigojimus, lieka patys pamatiniai dalykai – santykiai su artimaisiais ir vidinė ramybė. Prasmę suteikia žinojimas, kad buvai naudingas, kad palaikei tą, kuriam reikėjo pagalbos, ir kad šalia tavęs esantys žmonės jaučiasi saugūs bei mylimi.

Viskas susiveda į meilę šeimai, atsidavimą savo kraštui ir paprastą žmogišką ramybę. Man atrodo, kad gyvenime galiausiai ne tiek svarbu, kiek visko pasiekei ar kiek darbų padarei. Daug svarbiau, kokiu žmogumi buvai šalia savęs esantiems. Ar galėjai padėti, kai reikėjo, ar buvai šalia, kai tavęs reikėjo...

Galų gale visi tie darbai, pareigos, pasiekimai ir net diržai yra tik dalis gyvenimo. O svarbiausia lieka žmonės, santykiai su jais ir tai, ką gero gali padaryti dėl savo šeimos, savo miesto ir aplinkinių.

Rimantas Visockis su šeima. Asmeninio albumo nuotrauka

Rimantas Visockis su auklėtiniais. Asmeninio albumo nuotrauka