Vienintelis Palangos kultūros centro „liaudininkas“ Deividas Jučas: „Palangos kultūros laukas – išskirtinis“

Žurnalistė Agnetė Benetytė

Deividas Jučas – ne tik Palangos kultūros centro kultūrinės veiklos vadybininkas, bet ir žmogus, kuriam svarbios folkloro tradicijos bei gebėjimas įkvėpti kitus. Nuo vaikystės įsitraukęs į tautinius šokius, kapelas ir teatrą, Deividas gyvenimo pilnatvę randa kurdamas renginius, džiaugsmu užkrėsdamas žmones ir puoselėdamas tradicijas. „Mano kelias į kultūrą buvo labai ankstyvas, kaip tikriausiai ir visų, kurie dirba šioje srityje. Nuo mokyklos laikų subrendau ir užaugau kultūroje – tautinių šokių kolektyvuose, kapelose, teatro grupelėse. Tai tapo taip natūralu – turiu omenyje repetuoti, skaityti, kalbėti, bendrauti, kad niekada negalvojau, jog gali būti kitaip. Bet būna abejonių,“ – „Palangos tiltui“ sakė D. Jučas.

Tarp įvairių projektų ypatingą vietą Deivido širdyje užima Jurginės, apie kurias jis rašė magistrinį darbą. Ši šventė jam nėra tik akademinė idėja – Jurgines jis siekia paversti gyva kultūros patirtimi. Šiemet Palangoje visi, norintys patirti unikalias Jurgines, yra laukiami balandžio 22–26 dienomis.

– Kas tave atvedė į kultūrinę veiklą? Ar tai buvo planuotas kelias, ar netikėtai susiklostęs pasirinkimas?

– Po mokyklos įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, teatro ir renginių režisūros specialybę, ir supratau, kad mano buvęs laisvalaikis, tapęs darbu, pasidarė nemielas. Metęs mokslus, atlikau pareigą savo šaliai, tapau savanoriu ir metus laiko matavausi pačią patogiausią avalynę – kario aulinius batus. Ir tada supratau, kad be kultūros ir renginių aplink save pats tapau labai neįdomiu (juokiasi). Todėl po tarnybos grįžau ten, iš kur stengiausi išeiti – į kultūrą.

– Palanga – kurortas, sezoninis šurmulys. Ar tai padeda kultūrai, ar kartais ją nustelbia?

– Palangos kultūros laukas - išskirtinis. Negaliu įvardinti, kuo jis kitoks nei kažkas kitas, tai reikia pajausti, bet jis toks... Kuo skiriasi Palangos renginiai, ypač vasaros metu, nuo kitų Lietuvos miestų, tai, kad mes organizuojame renginius ne tik mūsų bendruomenei, bet visai Lietuvai, kuri atvyksta į Palangą poilsiui. Manau, kad tuo mes esame panašūs į didžiuosius Lietuvos miestus. 

Ar tai padeda kultūros laukui? Galbūt atsakyčiau „taip“ – tai kelia kūrybinį iššūkį. Kadangi Palangoje renginių tikrai netrūksta, ne tik sezono metu, bet ypatingai juo, mes turime išsiskirti, kad būtume įdomūs. Vasaros metu Kurhauzo erdvėse koncertus rengia įvairūs atlikėjai, mieste netrūksta privačių projektų ir festivalių, daugelis organizacijų savo veiklą perkelia į kurortą, todėl dalį renginių sąmoningai keliame į Šventąją – taip stipriname ir užpildome kultūros lauką ten. 

Iš visų mūsų sezoninių renginių išskirčiau Jonines Šventojoje. Kiekvienais metais stengiamės jas padaryti kuo unikalesnes, su misterijomis prie Joninių laužo ant jūros kranto, jau kelis metus bandome „Paslapčių tako“ projektą. Pamatėme, kad jis yra įdomus ne tik mums, bet ir žiūrovams, stengsimės jį plėsti ir tobulinti toliau.

– Ką laikai didžiausia savo darbo prasme? Gal tai žmonės, tradicijų tęstinumas, kūryba, o gal kažkas visai kito?

– Džiaugsmas. Didžiausia prasmė, kas mane „veža“, tai kūryba, minčių realizavimas, šypsenos. Bet iš visų kultūros centro vadybininkų aš esu „liaudininkas“, tad mano stichija - tradicijų tęstinumas, ypač folkloro švenčių ir papročių, man yra be galo svarbi. Kiekvieną renginį, kiekvieną šventę stengiuosi padaryti maksimaliai gerai, kad nebūtų gėda prieš save ir kitus, bet folkloro šventėms mano širdyje skirta ypatinga vieta. Ir jeigu net po dešimties metų galėsiu atvesti savo vaikus į folkloro šventę, kurią organizavau ir aš – būsiu laimingas, prisidėjęs prie tradicijos tęstinumo.

– Tavo kolegos sako, kad esi veržlus ir kupinas idėjų – iš kur semiesi kūrybinės energijos, kai kasdienybė tampa intensyvi?

– Labai ačiū mano kolegoms, kurie taip sako! Visada jiems kartoju, kad svarbiausia – pozityvumas! O iš tikrųjų nežinau... Pozityvumas, mano nuomone, geras vaistas nuo visko, o svarbiausia - padeda išgyventi rutiną. Net jeigu kas nors ir nepavyksta, visada prisimenu mūsų kultūros centro direktorės žodžius: „Ir tai praeis“. Viskas anksčiau ar vėliau praeina, todėl stengiuosi mėgautis kiekviena akimirka, o kartais ir bandau apgauti savo organizmą – sakoma, kad jeigu pradėsi juoktis netikru juoku, anksčiau ar vėliau pratrūksi kvatoti iš tikrųjų. Tad optimizmą įvardyčiau kaip vieną savo stipriųjų savybių. O be viso to, kūrybinės energijos kiekis taip pat priklausomas nuo komandos. Čia jaučiuosi lyg laimėjęs loterijoje – esu komandoje, kuri turi idėjų, turi noro jas įgyvendinti, palaiko vieni kitus ir nieko nedaro „puse kojos“. Jeigu ne komanda, anksčiau ar vėliau kūrybinis varikliukas nustotų veikti, o dabar sukasi ir dirba pilnu pajėgumu.

– Kultūrinė veikla dažnai romantizuojama. Kas joje labiausiai nuvilia, o kas vis dar nuoširdžiai džiugina?

– Buvęs mano dėstytojas akademijoje sakė: „Jums atrodo, kad teatras yra romantika? Nėra čia romantikos, vaikai, nėra. Tai yra juodas darbas ir nieko daugiau“. Ir labai su juo sutinku. Romantiką aš matau būnant gamtoje, miške, sėdint prie laužo (kai nekanda uodai arba laužo dūmai „neglosto“ nosies), o darbas yra darbas. Bet jeigu darbas nedžiugintų, juk galima ir nedirbti, ar ne? Mane darbas džiugina – neromantizuojant jo, bet kurti šventę ir joje gyventi yra kažkas kita, nei nagrinėti teisės aktus nuo ryto iki vakaro. Nors kartais ir mums tenka tai daryti, bet ne nuolat. Labiausiai džiuginančio dalyko išskirti negalėčiau, nors labiausiai įsimena darbe sutikti žmonės, kurių mūsų srityje tikrai netrūksta. Kiekviena pažintis, naujai sutiktas tiekėjas ar kolega su savimi atsineša ne tik naują kontaktą, bet ir naują galimybę.

Kad ir kaip bebūtų gaila, bet yra vienas vienintelis dalykas, kuris vis dar nuvilia. Ir tikiu, kad ne tik mane, bet ir daugumą kultūrinės veiklos atstovų bei kūrėjų – tai aplinkos požiūris į mūsų darbą. „Kas čia sunkaus padaryti šventę?“, „Ką jūs per dieną ten veikiate, nėra juk tiek daug švenčių“ ir panašūs klausimai priverčia sustoti, atsidusti, apsisukti ir keliauti tolyn. Ir nors atrodo, kad jau galime atsakyti į tokius klausimus, paaiškinti, ką mes darome ir kodėl, kad ir mes kartais pavargstame šventėse, to daryti tiesiog nebesinori. Todėl nusišypsome ir toliau keliaujame pozityviai nusiteikę.

– Kokia tavo didžiausia profesinė svajonė, siekiamybė?

– Dirbant Palangos kultūros centre pamilau vieną renginį, kuris man tapo ypatingai svarbus... Tai yra Jurginės. Mano didžiausia profesinė svajonė – legendos apie šv. Jurgį ir baisųjį Smaką perkėlimas aukščiau. Bet aukščiau ko, kaip ir kada – galbūt kada nors... Tegul lieka paslaptyje, kai jau pavyks tai padaryti, o mums tikrai pavyks - pranešiu.

– Rašei magistro darbą apie Jurgines, kuris buvo labai gerai įvertintas. Ar pavyko šią idėją „ištraukti“ iš akademinės erdvės į realią veiklą?

– Šis mano darbas buvo gerai įvertintas dėka mano kolegų pagalbos jį sukuriant... Esu be galo dėkingas mūsų Palangos kultūros centro etnografei, folkloro ansamblio „Mėguva“ vadovei Zitai Baniulaitytei, kurios žinios apie Jurginių papročius ir tradicijas bei turima literatūros bazė padėjo pamatus mano darbui. Jau pats darbo rašymas buvo „ištrauktas“ į realią veiklą, į duomenų rinkimą buvo įtraukti visi praeitais metais atvykę folkloro ansambliai. Viena iš darbo idėjų – inovacijų ir technologijų integravimas į etnokultūrinį festivalį – bus panaudota jau šių metų festivalyje. Nesirėmėme vien mano darbu, kad tai nutiktų, tai buvo natūralus procesas, dėl kurio labai džiaugiuosi, nes tai reiškia, jog organizatoriai natūraliai jaučia auditorijos poreikius. Labai kviečiu atvykti į Palangą balandžio 22–26 dienomis, kad viską patys gyvai išvystumėte.

– Tavo veikloje daug tautiškumo, folkloro temų. Kas tave asmeniškai „užkabino“ šiame lauke?

– Tautiniai šokiai, vienareikšmiškai. Nuo pat pradinių klasių mane lydėjo nuostabios choreografės Aldona Pakeltienė, a.a. Birutė Viktoravičiūtė – tai jos padėjo pamatus mano tautiškumui. Be jokios abejonės ir šeima – dainos, namuose gulėjęs akordeonas, senelio gebėjimas iš medžio lapų ar pienių padaryti švilpukus, dainavimas su dėde... Ir dabar kyla šypsena, prisiminus visa tai. Prisidėjo ir mano draugų ratas. Mokyklos laikais buvau tikras laimės vaikis, nes turėjau draugų kompaniją, kuriai rūpėjo kultūra. Prisimenu, septintoje, o gal ir šeštoje klasėje, su draugų kompanija sugalvojome, kad norime kažką veikti, ir nuėjome į kultūros centrą, susitikome su teatro ir renginių režisiere, ir prasidėjo... Su draugais vedėme renginius, statėme ir vaidinome spektakliuose, gamindavome dekoracijas, šokdavome, važiuodavome į Dainų šventes. Šiuo metu mano geriausias bičiulis Justas Nagrockis, su kuriuo užaugome, jau turi savo šokių kolektyvus, yra choreografas, net neabejoju, kad bus ir Dainų švenčių baletmeisteris. Tautiškumas ir folkloras yra mano kasdienybėje, jaučiu, kad tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl taip myliu žemę, kurioje gimiau ir gyvenu.

– Kartais jaunimas į folklorą žiūri skeptiškai. Ar esi su tuo susidūręs? Kaip bandai parodyti, kad tai gali būti gyva, aktualu ir net „cool“?

– Jaunimas žiūri skeptiškai ne tik į folklorą! Bet tai nereiškia, jog tai blogai. Subjektyviai manau, kad folkloras ir neturi patikti visiems, lygiai taip pat, kaip visiems negali ir neturi patikti sunkusis metalas, repas, populiarioji muzika ar romansai. Kiekvienas žanras turi savo auditoriją. Be to, pati sąvoka folkloras yra beprotiškai plati… Tai ir žodžio menas, ir muzika, ir choreografija, ir dailė, ir amatai, ir papročiai, ir labai daug kas. Bet šį kartą turiu omeny būtent muzikinį folklorą. Nemanau, kad jaunuolis, besiklausantis ir mėgstantis sunkųjį metalą, savo šalį myli mažiau, nei jaunuolis, kuris groja tautiniu instrumentu ir dainuoja lietuvių liaudies dainas. O kad folkloras gyvas ir aktualus, aš savo aplinkai tai parodau būdamas jame, dalyvaudamas šventėse, dalindamasis renginiais socialinėse erdvėse, vesdamas juos. Palangos Jurginės taip pat parodo, kiek daug jaunimo vis dar įtraukia folkloro žanras. Dar porą metų galėsiu būti jaunuolis, kuris myli folklorą, o paskui tapsiu suaugusiu, kuris jį myli (juokiasi).

– Tu dažnai vedi renginius ir esi scenoje. Ar kada nors jautei scenos baimę, ar tau tai – natūrali erdvė, kurioje esi savimi?

– Scenos baimės niekada neturėjau, o galbūt tiesiog neprisimenu. Bet prieš lipant į sceną visada jaučiu kitą jausmą – jaudulį. Esu tos nuomonės, kad jeigu tu jaudiniesi lipdamas į sceną, vadinasi tau rūpi. Rūpi, kad viskas pavyktų, rūpi, kad ne tik tu, bet ir kiti scenos kolegos nesuklystų, rūpi, kad žiūrovas išsineštų kuo geresnę patirtį iš renginio. Todėl sakiau sau, kad kai pradėsiu nebesijaudinti prieš lipdamas į sceną, turėsiu sustoti. Bet ar scena yra natūrali erdvė, kurioje galiu būti savimi? Tikrai ne. Scenai nereikia Deivido Jučo. Renginiui reikia vedėjo Deivido, Kanapinio Deivido, Trijų karalių juokdario Deivido. Savimi galiu būti šeimoje, su draugais, su savo pasaulėžiūra ir nuomone. Scenoje aš jaučiuosi laisvas, mano vaidmenys nuolat tobulinami patirčių, seminarų, mokymų ir kitų kolegų. Tam, kad niekada nepajausčiau scenos baimės, turiu niekada nenustoti tobulėti.

– O galbūt yra momentų, kai tas matomumas vargina?

– Į parduotuves einu tik vakarais, kad galėčiau ramiai apsipirkti, kad tik niekas neužkalbintų (juokauju)… Aš tik dirbu savo darbą, nejaučiu, kad matomumas vargintų, nes nesijaučiu atpažįstamas labiau, nei kiti mano kolegos. Komanda, su kuria dirbu, kiekvienas yra atskiras aukso grynuolis. Mes dirbame su žmonėmis ir žmonėms, todėl natūralu, kad vaikštant mieste pasisveikiname su daugeliu sutiktų, bet tai ir yra mūsų profesijos džiaugsmas, o ne vargas.

– Jei reikėtų trumpai įvardinti – kas tavo gyvenime šiandien yra svarbiausia? 

– Tobulu atveju, labai norėčiau jums atsakyti, kad viršutinėje lentynėlėje yra mano šeima, ypatingai mano būsima žmona… Deja, man buvo liepta nemeluoti (juokiasi). Esu labai laimingas, nes darbas, kurį dirbu, man patinka. Todėl viršutinėje lentynoje vietą dalinasi šeima ir darbas. Tai tikrai nereiškia, kad dėl darbo praleisiu svarbiausius šeimos įvykius, bet tai taip pat nereiškia, kad nuolat būnant su šeima nepagalvosiu apie darbą. Šiuo metu, kai kalbamės, svarbiausia yra du artėjantys įvykiai – vestuvės ir Jurginės.

– Iš kur esi kilęs ir ką tau reiškia Palanga?

– Esu aukštaitis, užaugęs Žemaitijoje. Gimiau ir vaikystę praleidau Radviliškio rajone, Pociūnėliuose, užaugau nuostabiame mieste Naujojoje Akmenėje, o šiuo metu gyvenu Klaipėdoje ir dirbu Palangoje. O ką reiškia Palanga? Esu girdėjęs fantastišką mintį, kuri tinka būtent šiam pokalbiui. Aš neturiu mėgstamiausios vietos. Turiu žmones, kurie padaro vietas nuostabiomis. Taip nutiko su Palanga. Palangos kultūros centro kolegos, ypatingai mano kabineto „kambariokės“, bendruomenės nariai šią vietą padarė „mano“ vieta.

– Kas tau suteikia pilnatvės jausmą?

– Kalėdos! Nėra geresnio laikotarpio metuose, kaip Kalėdų laukimas… Tada žmonės tampa laimingesni, galvoja vieni apie kitus, po truputį pasipuošia miestai ir namai, atsiranda daugiau šviesų ir šviesos žmonėse. Kažkada manęs klausė, kodėl aš toks išprotėjęs dėl Kalėdų, galbūt neturėjau jų vaikystėje. Tikrai turėjau – senelis iš popieriaus lankstydavo armonikėles, puošdavome eglutę, kepdavome sausainius su šeima ir draugais, o dabar, su būsima žmona, negalime praeiti ramia širdimi pro Kalėdinius miniatiūrinius namelius. Ir šį jausmą sukelia ne pati šventė, ne Kalėdos, o pats laukimo metas – jis toks stebuklingas. Kol atsakinėju į šį klausimą, kilo mintis, kad man pilnatvės jausmą sukelia kitų žmonių šypsenos, juk tuo stebuklingu laikotarpiu jų išties būna daugiau. Tereikia tikėti stebuklais!

– Ir ką patartum jaunam žmogui, kuris dar tik ieško savo kelio?

– Nebijokite klysti. Mano subjektyvia nuomone, išsirinkti, kuo mes norime būti ir ką dirbti dar mokykloje, yra per anksti. Aš esu be galo dėkingas savo tėveliams, kurie leido man klysti ir taip atrasti, kur aš jaučiuosi iš tikrųjų laimingas. Niekas kitas geriau nežino, kas jums yra geriau. Vadovaukitės savo širdimi ir protu. Kartais į svečius mane pakviečia studentai – visada jų paklausiu: ar žinote, kuo skiriasi mėgėjas nuo profesionalo? Profesionalas yra suklydęs tiek kartų, kiek mėgėjas nėra net pabandęs… Todėl nuolat visiems kartoju ir linkiu – nebijokime klysti.

Deividas Jučas. Radvilės Kucevičiūtės nuotrauka

Savo veikla besidžiaugiantis Deividas Jučas. Kamilės Auks nuotrauka