35 metus palangiškius fotografuojanti Ingrida Macijauskienė: „Būna, kad fotografuoji mažą vaiką, o po daug metų – jo vestuves“

Agnė Benetytė , „Palangos tiltas“ žurnalistė

Palangos „Fotocentro“ duris kasdien praveria daugybė žmonių – vieniems reikia paso nuotraukos, kiti nori įamžinti metų tėkmę, o dar kiti – šeimos šventę ar akimirką, kuri niekada nepasikartos. Jau 35 metus čia juos pasitinka fotografė Ingrida Macijauskienė – šviesos ir nuoširdumo žmogus, kuriam fotografija nėra tik darbas. Tai – gyvenimo būdas, laiko matas ir būdas matyti pasaulį.

Per kelis dešimtmečius ji užfiksavo ištisas kartas: vaikus, kurie šiandien jau atveda savo atžalas, poras, kurios sugrįžta po daugelio metų, kad vėl įsiamžintų. 

„Svarbiausia – pamatyti žmogų, nes kiekviena nuotrauka – tai mažas svarbių gyvenimo įvykių pasakojimas,“ – sakė Ingrida „Palangos tiltui.“

– Kaip viskas prasidėjo? Kaip atsidūrėte fotografijoje?

– Kai buvau studentė, dar nebuvo „Fotocentro“. Studijavau fotografiją – Vilniuje, tokioje fotografijos mokykloje, Vilniaus gatvėje. Dabar ten jau kavinės. Reikėjo atlikti praktiką, tai ją atlikau būtent Palangoje, mažoje studijoje. 

Vieną dieną užėjo fotografas Adas Sendrauskas. Sako: „Ką čia veiki, žvirbli?“ – „Praktiką atlieku,“ sakau. Jis nusijuokė: „Ateik pas mus dirbt.“ Ir taip viskas prasidėjo. Adas ir Viktorija Sendrauskai tada turėjo mažą studiją Jūratės gatvėje, Palangoje – patys darėme nuotraukas dokumentams, o vėliau jau perėjome ir prie studijinių fotosesijų.

Kai Adas nupirko „Fotocentrą“, aš buvau nuo pirmos jo dienos. Ir dabar jau, atrodo, praėjo daugiau nei 30 metų.

– Įspūdinga! O ką jums reiškia būti fotografe?

– Fotografas turi gebėti pamatyti žmogų. Kiekvienas ateina kitoks – vienas atsiveria greitai, kitą reikia „paieškoti“. Su vaikais – dar kitaip: reikia veikti greitai, kad spėtum pagauti tą akimirką, kol jie dar juokiasi ar žaidžia.

Dokumentinė nuotrauka atrodo paprasta, bet ir čia svarbu, kad žmogus neatrodytų „sustingęs“. Yra tokių, kuriuos reikia visai statyti – o kiti patys viską padaro.

– Daugiau nei 30 metų – turbūt matėte visą savo klientų kartų kaitą?

– Tikrai taip! Būna, kad fotografuoji mažą vaiką, o po daug metų – jo vestuves. Yra šeimų, kurios rugsėjo 1-ąją ateina pas mus kiekvienais metais – nuo pirmos iki dvyliktos klasės.

Šiandien kaip tik buvo viena mergina, palangiškė – dabar jau mama, gyvena Norvegijoje. Vaikystėje ją fotografuodavau, paskui jos vestuves, krikštynas, o dabar jau su trimis vaikais sugrįžo į gimtinę. Labai smagu matyti tą tęstinumą.

– Tai rugsėjo 1-oji – šventa diena fotocentre?

– Taip! Rugsėjo 1-oji – mūsų tradicija. Visada ruošiame studiją, turime net mokyklinį suolą išsaugoję, ateina daug šeimų, net be išankstinės registracijos. Viena diena, kai nereikia jokio sąrašo – ateini, pasidarai nuotrauką, įamžini, kaip per metus užaugai (juokiasi).

– O kokie dar įvykiai ar progos labiausiai „fotogeniški“ Palangoje?

– Kalėdos! Kalėdinės fotosesijos vis dar labai populiarios. O šiaip – vestuvės, krikštynos, jubiliejai. Vasarą turime ir užsieniečių, kurie atvažiuoja čia kasmet – poilsiauja Palangoje ir tradiciškai pasidaro profesionalių nuotraukų, nes čia jiems miela ir tradiciška.

– Kaip technologijos pakeitė jūsų darbą? Dabar visi turi telefonus, filtrus, dirbtinį intelektą...

– Taip, dabar kiekvienas „moka“ fotografuoti. Deja, kokybė – ne visiems svarbi. Vieni nori gražaus filtro, kiti – tikro portreto.

Aš visada sakau: tie, kas supranta fotografiją, vis tiek ateis pas profesionalą. Nes kai reikia kokybiškos, didesnės nuotraukos – telefonas jau „nebeišneša“.

Ir, beje, – kiekvienas fotografas turi savo stilių. Aš jau iš nuotraukos galiu pasakyti, kas fotografavo. Kaip su rūbais – kiekvienas turi savo braižą.

– Ar daug konkurencijos tarp fotografų?

– Yra, bet aš į šventes jau nebevažiuoju. Prisifotografavau! Visko buvo – ir bėgimų iš paskos arkliams, ir juoko, ir vargo. Jei jaunavedžiai joja arkliais, tai fotografams tenka bėgti iš paskos ir gaudyti kadrus. Dabar noriu dirbti ramiau – tik studijoje.

– O būna smagių nutikimų darbe?

– Fotografija visada smagi. Aš mėgstu bendrauti, pajuokauti, sukurti atmosferą. Kai žmogus atsipalaiduoja, tada ir nuotrauka gyva.

Kartais būna, kad nepavyksta pralinksminti – tada jau ir pati jaučiuosi blogai, bet tai labai retai.

– Esat minėjusi, kad jūsų direktorius Adas – įdomi asmenybė.

– O, taip! Su juo visko buvo: ir gimtadieniai, ir kovo 8-osios, ir išvykos su karietomis – jis panaudojo ir savo arklius! Visada sakydavo: „Jei šventės nėra – reikia ją sugalvoti.“ Ir mes švęsdavom.

– Kaip manot, ar dar ilgai „Fotocentras“ gyvuos šiame skaitmeniniame pasaulyje?

– Nežinau. Bet žmonės vis dar ateina ir sako: „Kaip gerai, kad jūs dar esate.“ Nes nuotraukų vis tiek reikia – dokumentinių, portretų, laidotuvių, krikštynų…

Gal jau nebe labai pelningas verslas, bet Palangai dar reikalingas.

– Ar tikrai žmonės dar darosi laidotuvių nuotraukas?

– Taip, daro - kaip sakoma, „kad būtų“. Vyresni žmonės to nori. Jaunimas – ne, jie viską turi telefone. Bet kartais ateina padaryti nuotraukų, kad parodyti jas močiutei, nes ji neturi, kur pamatyti...

Seniau tai buvo net verslas – būtinai turėjai turėti nuotrauką iš laidotuvių. Dabar – tik kas nori tokio prisiminimo.

– Ar keitėsi žmonių požiūris į fotografiją?

– Pasikeitė. Dabar mažai kas daro nuotraukas vaikams. Jaunos mamos viską laiko telefone. O juk niekas nežino, kur tos nuotraukos paskui dingsta... 

Mūsų seneliai turėjo po vieną, dvi nuotraukas, ir mes jas branginame. O dabar – pilna kadrų, bet nė vieno tikro prisiminimo.

– O jūs pati – dar darot nuotraukas šeimai?

– Taip! Kiekvienais metais darau albumą – dabar jau knygas. Kiekvienų metų istorija. Vaikai mėgsta žiūrėti, ypač per šventes. 

Aš pati jau mažiau fotografuoju – daugiau kelionėse, šeimos akimirkas. Nebetupinėju prie kiekvienos gėlės, kaip seniau. (juokiasi)

– Ar lengva gyventi su fotografe?

– (Juokiasi) Gal ne visada! Vyras irgi buvo fotografas – kartu dirbome, vestuves fotografavome. Dabar jis labiau techninėje srityje, bet fotografija jam vis dar artima.

Vaikai – ne, netapo fotografais. Bet jau išmoko, kaip pozuoti, kaip nusifotografuoti. Kai siunčia nuotraukas, sakau: „Aš tokių kalnų internete galiu prisirinkti – noriu matyti jus!“. Ir jie vykdo (juokiasi). Atsiunčia foto, kurioje kalnų fone ir jie užfiksuoti.

– Ką palinkėtumėt jaunam žmogui, kuris nori tapti fotografu?

– Daryti viską iš širdies. Jeigu fotografuoji su meile – viskas pavyks.

Fotografija nėra lengva profesija, tai – gyvenimo būdas. Mes gyvenome fotografija. Nežinojome darbo valandų, eidavome su fotoaparatu visur. Dabar – viskas telefone, bet esmė nepasikeitė: svarbu pamatyti žmogų.

– Ir pabaigai – ką norėtumėt palinkėti „Fotocentrui“?

– Kad gyvuotų dar ilgai. Kad žmonės neužmirštų ateiti pasidaryti tikros, spausdintos nuotraukos. Nes tik tada prisiminimas lieka – ne tik širdyje, bet ir rankose.