70-etį pasitikusi, „Nykštuke“ 37 metus išdirbusi Biruta Mazrimienė: „Net jei šiandien blogai, rytoj tikrai bus geriau“

Susiderinti pokalbį su Biruta Mazrimiene prireikė pastangų. „Yra vertesnių pakalbinti“, – kukliai kratėsi interviu palangiškė. Mudviem bekalbant pradėjo klausinėti, kaip sekasi mano vaikams, lankiusiems jos vadovaujamą lopšelį-darželį „Nykštukas“. Tik taip ir pavyko susitarti: aš papasakosiu apie savo jau užaugusius mažuosius, o ji – apie save, ką veikia būdama penktus metus pensijoje.

Svarbiausia – susiburti komandą

Prieš gerą mėnesį, sausio 10-ąją, Biruta atšventė septyniasdešimt. „Kam 60 – jau 60, o 70 – dar tik“, – juokiasi moteris. Ir tuoj pat rimtai priduria: „Visiškai nejauti tų metų, nors parašytas atrodo didelis skaičius“.

Su jubiliate kalbamės po jos paties šviežiausio apsilankymo Palangos koncertų salėje vykusiame koncerte. Beveik 5-eri metai, kaip nebedirbanti „Nykštuke“, retai bepamatanti savo buvusias darbuotojas – auklėtojas, tad buvusi maloniai nustebinta, kiek jų daug sutikusi šiame renginyje. Taip buvę malonu su kiekviena šnektelti!

„Šitiek daug metų buvome kartu – darželyje dirbau 37 metus. Visos buvom kaip šeima. Ir, aišku, malonu sulaukti gerų atsiliepimų ir tada, kai jau nebedirbi. Nors gal truputį kiek ir pagražbyliauja, – šypsosi pašnekovė. – Juk vadovas visiems visada geras nebūsi“.

Kad jau kalba pasisukusi apie vadovavimą, gal Biruta pasidalinsianti savo ilgamete patirtimi ir su jaunesniais?

„Žmones reikia pasidaryti komanda, kad visi būtų kaip vienas kumštis, – nuo svarbiausio pradeda buvusi direktorė. – Ir man niekada nepatiko abejojantys žmonės, „delnu į viršų, delnu į apačią“. Jeigu pasakiau, vadinasi, ir atsakau. Visada žmonės eis paskui tave, jei esi lyderis. Ir labai svarbu išgirsti visų – kiekvieno – nuomonę netgi jei tai atrodytų visiška nesąmonė. Galbūt tai tiks po  mėnesių ar po  metų. O jauni žmonės, pastebėjau, daro labai daug klaidų. Tačiau kokios jų idėjos! Kiek daug jų pilni! Ir vis dėlto reikia strateguoti. Turi žinoti, kur eini, ko tikiesi po penkerių metų ir pan.“

Su šypsena Biruta pasidalija ir subtilesniu patarimu: „Vengti kritikos žmogui. Priešingai, pagirti, paskatinti. O jeigu jau tikrai kažkas ne taip padaryta, pataisyti. Žinoma, motyvuota, pagrįsta kritika yra naudinga, bet jeigu tik šauki, nepaaiškindamas, kodėl kažkas netinka, tai tik sutrikdo darbuotojus. Kita vertus, pačiam sau būtina atidžiai vertinti žmones, kad būtų patikimi. Juk ne su kiekvienu eisi į žvalgybą. Jei jau tave išdavė vieną kartą, išduos ir antrą “.

„Negaliu praeiti pro vaiką ir šunelį“

O šią savaitę koncertų salėje apsilankiusiai Birutai širdį paglostė ne tik sutiktos kolegės, bet ir… maži vaikai: „Atėjo prie scenos keturios mergytės – ir kad šoka, kad šoka. Nebegalėjau nuo jų atitraukti akių, net pagrindinio veiksmo scenoje nebemačiau, – atvirauja buvusi ikimokyklinio ugdymo įstaigos vadovė. – Niekada negaliu praeiti pro vaiką ir pro šunelį. Smilgų g. visų gyvenančių vardus žinau. O dabar dar labai pradėjo traukti seni žmonės, slaugau kelis. Ir net nemoku pasakyti, iš kur tas atsirado.“

Biruta prasitaria šiuo metu ypač artimai susibendravusi su Konstancija Strikiene, ilgamete Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos muzikos mokytoja: „Mes abi ožiaragiai. Jai sausio 9 d. suėjo 89-eri, man sausio 10 d. – septyniasdešimt. Gal dėl to mudvi ir esam tokiom artimos? Ne dažnai susitinkam, ne kasdien – kas savaitę ar dvi, bet visuomet be galo malonu pasišnekėti“.

Išėjimą į pensiją kruopščiai planavo

Taigi, kaip gyvena palangiškiams puikiai pažįstama Biruta Mazrimienė, išėjusi į pensiją?

„Tikrosios pensijos sulaukiau, būdama 60-ies, tačiau iš darbo išėjau 65-erių. Taip susiklostė, kad negalėjau dar kurį laiką išeiti. Mat iš darbo išėjo 66-erių sulaukusi mano pavaduotoja Birutė Remeikienė, man buvo reikalingas naujas pavaduotojas, tad teko ir pačiai užsilikti, – pasakoja moteris. – O išėjimą į pensiją planavau. Iš anksto užsirašiau ir į Trečiojo amžiaus universitetą“.

Studijos čia ir yra viena iš aktyvių veiklų šios senjoros gyvenime.

„Prisimenu, kai atėjau čia pirmą kartą. Šiek tiek išsigandau, pamačiusi šitiek daug baltų galvų, – šypsosi pašnekovė. – Esame čia įvairiausio amžiaus studentai. Ir iš įvairiausių šalies miestų miestelių. Juk žmonės atvažiuoja į Palangą oriai sutikti senatvę. Nedaug čia yra tikrų palangiškių,  aš pati kilusi iš Plungės. Čia tarp mūsų yra ir dzūkelių, ir aukštaičių, ir suvalkiečių. Skamba įvairiausios tarmės, tad labai įdomu!“

Aktyvi palangiškė tuoj pat įsitraukė ir į šokius „Jūrės“ kolektyve: „Vadovė Janina Serapinienė labai kvietė. Iš pradžių labai nedrįsau, nors visą gyvenimą norėjau šokti, bet tarsi nedrįsau šitokiame amžiuje. O dabar be galo džiaugiuosi, tapusi šio kolektyvo dalimi. Esame įvairaus amžiaus, įvairiausių profesijų, kiekviena turinti savo gyvenimo istoriją ir patirtį.“

Jau gali užkalbinti bet ką

Šokiai ir studijos – dar ne visa Birutos veikla! Kas savaitę su vyru einanti pažaisti stalo teniso.

Moteris dievina ir pasivaikščiojimus bei dviračius: „Spontaniškai sumąstome – viens du ir važiuojam, be ilgų svarstymų, kurių ir nemėgstu. Mūsų yra apie dešimt iš tos pačios „Jūrės“, kurios kartu važinėjame“.

Taip pat palangiškė stengiasi apsilankyti įvairiuose renginiuose – ir ne tik mūsų mieste.

Besilankydama žmonių susibūrimuose senjorė pastebėjo, kad jai tapo labai lengva užkalbinti net nepažįstamą ar kad ir jai žinomą, bet aukštas pareigas einantį žmogų, ko anksčiau nedrįsdavusi jokiais būdais: „Teko lankytis šokio spektaklyje „Stabat mater“, kurį įspūdingai pristatė Klaipėdos valstybinio teatro direktoriaus pavaduotoja Audronė Juozauskaitė. Buvo mūsų vaikas, lankė „Nykštuką“. O paskui, jau būdama studentė, vasaromis ateidavo pas mus padirbėti. Jau po renginio rūbinėje išdrįsau prie jos prieiti ir pasakyti, kad tiesiog negaliu nepadėkoti. Kokia ji buvo dėkinga! Mes bijom prieiti prie įstaigos vadovo, prie vienuolio, mero, klebono, vyriausiojo redaktoriaus, bet jie visi lygiai taip pat trokšta dėmesio! Ir gal net dar labiau.”

Moteris randa laiko ir sustoti. Turi dabar to laiko, ir net pati stebisi tomis ramybės akimirkomis: „Kitąkart valandų valandas gali stebėti ką tai nusigriebusį kirą, kaip jis konkuruoja su kitais. Man apskritai patinka stebėti aplinką, žmones, kad ir medžius parke. Širdį skauda, kiek vėjas išlaužė pušelių! Medžiai kaip ir žmonės – vieni pakyla po audrų, kiti nebe.“

Susigrąžino Birutos vardą

Prašau Birutos pasidalinti, iš kur joje tas išskirtinis švelnumas, bendraujant su žmonėmis. Tai paveldėta ar įgyta, išmokta?

„Nesu aš jau tokia gera, – nusijuokia. – Gal tas mano balselis sudaro tokį įspūdį. O gal tai nulėmė mano darbas tarp mažų vaikučių, tarp moterų. Kartais žmogus kalboje grubus, bet jo širdis ypatingai gera. Tiesiog jis dirba, pavyzdžiui, lauke, su vyrais. Darbas tikrai turi įtakos ir tavo bendravimui, kalbėsenai. Svarbiausia rasti kelią į žmogaus širdį. Iš tiesų kiekvieną galima prakalbinti. Ir per gyvenimą nesutikau nė vieno žmogaus, kuris būtų pasakęs, kad jam viskas ėjosi kaip sviestu patepta. Per išgyventą kančią kiekvienas pasikeičia. Tačiau ar būtina laukti tos kančios? Galima augti, tobulėti ir be jos. Nejaugi tik vėžys ar kokia kita liga keičia žmogų?“

Drįstu paklausti, ar pati Biruta yra patyrusi tą išskirtinį, asmenybę keičiantį skausmą?

Moteris iškart pradeda pasakoti: „Dar man dirbant teko pasiimti po insulto paralyžiuotą mamytę. Trejus metus ir dirbau, ir ją slaugiau. Kai mamytė mirė, pasakiau: „Dabar jau aš nieko nebebijau“. Net nežinojau, kad mamos mirtis taip ypatingai stipriai sukrečia“.

Vis dėlto ne visi pokyčiai skausmingi. Štai moteris džiaugiasi, susigrąžinusi tikrąjį… vardą: „Visą gyvenimą mane visi vadino Birute – buvau ir pati taip įpratusi. Tačiau maždaug prieš du dešimtmečius, „Sodrai“ tikslinant duomenis, teko suvesti tokius, kaip įrašyta gimimo metrikose. Tada ir savo vardo lentelę ant kabineto durų pasikeičiau. Žmonės net tikslindavosi, ar tikrai esu Biruta, kas čia per vardas… Tačiau būtent išėjusi į pensiją, galima sakyti, atsikovojau tikrąjį vardą, kokį man mama išrinko.. Atėjusi į naują kolektyvą, „Jūrės“, iš karto aiškiai prisistačiau: „Esu Biruta“. Tarp mūsų yra ir Birutė, bet visi žino, kad mano vardas – kitas.“

Palangiškė prisimena ir linksmą istoriją, susijusią su jos vardu. Įstojo į Klaipėdos universiteto magistro studijų programą. „Sėdime kabinete, šalia – kita moteris. Prašo mūsų prisistatyti. Girdžiu: „Biruta“. Net atsisukau: „Kaip tai Biruta?“ Aš visada maniau, jog esu vienintelė tokiu vardu. O ji kretingiškė, buvusi Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos direktorė, Biruta Mikienė. Dabar apskritai žinau, kad gana daug yra Lietuvoje Birutų“.

Su broliu dvyniu kalbasi kasdien po du kartus

Daugelį palangiškių turbūt nustebins žinia, kad taip puikiai mums pažįstama Biruta turi brolį dvynį. Kęstutį. Ir pašnekovė paliudija: „Tas dvynių ryšys išties ypatingas. Brolis gyvena Plungėje, bes mes visą gyvenimą kasdien susiskambiname, nors mūsų gyvenimai ir labai skirtingi. Aš jas skambinu kiekvieną rytą, jis man – kas vakarą. Man sunku net įsivaizduoti, kaip tai atrodytų, jei turėčiau seserį. Beje, ir mano tėvelio tėvas buvo dvynys“.

Biruta susilaukė dviejų sūnų Rolando ir Ernesto, o brolis – dviejų dukterų.

Ir jau nebenuostabu, kad iš penkių Birutos anūkėlių du yra dvyniai – dvylikamečiai Mykolas ir Augustas, turintys dar trejais metais jaunesnį brolį Rapolą.

„Jie gyvena Vilniuje, bet turiu džiaugsmelį ir čia, Palangoje – 11 m. anūką Ernestą ir penkerių metukų Mėtą“, – kad vienas sūnus gyvena šalia, džiaugiasi jubiliatė.

Šalies valdžiai linki išlaukti

Kadangi su Biruta kalbamės trečiadienį, Lietuvai minint Nepriklausybės atkūrimo dieną, prašau nepagailėti palinkėjimų ir mūsų šalies vadovams. Gal ne tai kad palinkėjimų – jų gi nepasieks vietos laikraštyje publikuojamas tekstas, bet pastebėjimo, kas, palangiškės manymu, mūsų valdžiai šiuo metu itin reikalinga.

„Išlaukti, – atsako kurorto gyventoja. – Mano mamytė sakydavo: „Kad ir kaip blogai bebūtų šiandien, rytoj vistiek bus geriau.  O iš tiesų, Dieve, kaip mes gerai gyvenam! Kad yra vargstančių, galbūt jie ir patys pasirinko tokį gyvenimo būdą – butelius rinkti ar pan. Kita vertus, pažvelkime į tai pozityviai – pajūris koks švarus, išvalytas! Tačiau ir juos, šiuos vargšus, benamius aš gerbiu. Jie irgi yra žmonės. Pamenu, prie vieno daugiabučio vienas toks žmogus vis pasirinkdavo butelių ir palikdavo atidarytą konteinerio dangtį. Moterys pro langus šaukdavo, bardavosi, bet jis nekreipdavo dėmesio. O viena mano draugė kartą atėjo prie jo ir labai gražiai paprašė: „Būk geras, kai paieškosi,  uždenk dangtį. Ir ačiū tau labai, ačiū, ačiū“. Tas žmogus buvo priblokštas, kad graži, inteligentiška senjorė jam dėkoja! Ir konteinerio niekuomet nebepalikdavo atidengto. Taigi, matykime vienas kitame gerumą“.

Dangirūta Budriūnaitė