80-etį pasitinkantis Donatas Žuolys: „Nenorėčiau būti pernykščiu sniegu, kuris nei šildo, nei šaldo, o tirpsta pamažu savo patvoryje“

Linas JEGELEVIČIUS, 2021-01-18
Peržiūrėta
2040
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Donatas Žuolys su žmona Viktorija
Donatas Žuolys su žmona Viktorija

Aktyviai miesto visuomeniniame gyvenime dalyvaujantis Donatas Žuolys trumpam stabtelėjo: tradiciniai Palangos kraštovaizdžio bičiulių klubo, kurios nariu jis yra, susitikimai vienoje miesto kavinėje dėl koronaviruso pandemijos atšaukti, dėl jos nevyksta choro „Jūros šauliai“ repeticijos, taipogi laikinai nutrūko Lietuvos šaulių sąjungos Palangos rinktinės kolektyvo veikla. Bet netrukus 80-etį švęsiantis palangiškis slogų laikmetį priima filosofiškai: „Yra kaip yra. Tikiuosi, kad bus geriau. Džiaugiuosi, ką turiu – rudenį abu su žmona Viktorija atšventėme „auksinę“ savo vestuvių sukaktį.“ Su ponu Donatu „Palangos tiltas“ kalbėjosi įvairiais klausimais.

– Vasario 14-ąją švęsite savo aštuoniasdešimtmetį, bet esate energingas kurorto visuomeninio gyvenimo dalyvis, aktyviai reiškiate nuomonę įvairiais gyvenimo klausimuose socialiniuose tinkluose. Kodėl jums tai svabu? Iš kur pas jus tiek energijos?

– Pripratau prie „senjoro“ statuso ir savo neribotą laisvalaikį stengiuosi užpildyti bent jau visuomenine veikla. Iki „kovido“ antradieniais mėgavomės rytmetine kava kavinėje „Mūza“, kur su Palangos kraštovaizdžio bičiulių klubo nariais aptarinėjame nūdienos aktualijas, stengiamės šiais klausimais miesto vadovybei arba padėti, arba bent netrukdyti. Kol nebuvo pandemijos, pora kartų per savaitę repetuodavome su miesto kultūros ir jaunimo centro choro „Jūros šauliai“ choristais, o su Lietuvos šaulių sąjungos Palangos rinktinės kolektyvu sprendžiame kaip efektyviau įsijungti į patriotinius kultūrinius šalies renginius.
Dar visai neseniai, užsikabinęs savo senąjį dvivamzdį, kiekvieną šeštadienį traukdavau paklampoti po gamtos platybes, o ypač maloniai jaučiausi susitikęs su Palangos neįgaliųjų klubo, taip pat „Santarvės“ organizacijos nuostabiais žmonėmis.
Kartais jau ne visur besuspėju, bet dar nenorėčiau tapti tuo „pernykščiu sniegu“ kaip Jono Avyžiaus romane „Chameleono spalvos“, kuris nei šildo, nei šaldo, o tirpsta pamažu savo patvoryje“. Noras būti naudingu dažnai įkvepia ne tik energijos, bet ir entuziazmo, tačiau šiandieninė situacija ypač su pensininkų visiškos izoliacijos reikalavimais nejučiomis sugražina vėl į nusibodusių socialinių tinklų „realybę“.

–Lietuva turi naują Seimą ir Vyriausybę. Ar galėjote kada nors savo gyvenime pagalvoti, kad pusė Vyriausybės ministrų bus moterys, o dauguma jų jums pagal amžių tiks į anūkes?
–Moterys visada žavios, ypač kai jos protingos, dalykiškos, energingos. Man teko dirbti moterų kolektyvuose: buvau jų pavaldiniu, taip pat teko vadovauti joms. Dalykiškos moterys nemėgsta pasaldintų apsimestinių reveransų, gal žymiai jautriau reaguoja į pašaipas, grubumą, bet iš esmės jos tikrai nėra kvailesnės už vyrus, o kai kuriais atvejais problemas jos geba spręsti kur kas delikačiau ir paprasčiau nei vyrai. Manau, kad lyties faktorius arba amžiaus cenzas neturėtų būti lemtingu politinės įvairovės formavimo veiksniu. Visus trūkumus arba privalumus atskleis ateitis.

–Kokios naujos vyriausybės idėjos, pasiūlymai jums patrauklūs, o kurie – ne? Kodėl?

–Bet kuri partija ar naujai suformuota vyriausybė pateikia visuomenei tik patrauklias idėjas ir nepriekaištingus pasiūlymus. Kai reikia jas įgyvendinti, tik tada išryškėja jų realumo klausimas, vykdymo nenuoseklumas, laiko eigoje sukūria net visiškai neplanuotų priemonių. Reiškia tokios programos nėra iki galo išmąstytos, o nesėkmes dažnai belieka suversti buvusiai valdžiai. Pritariu lengvatinių kai kurių mokesčių panaikinimui, tačiau keistokos dabartinės valdančiosios daugumos idėjos dėl Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose bendrų tualetų įrengimo, narkotikų įteisinimo, kaimyninės šalies pavadinimo keitimo. Nuostabą kelia tokių smulkių keistenybių startas.

–Koks jūsų Lietuvos ir pasaulio politikas, kuriais jūs žavitės?

–Algirdas Mykolas Brazauskas – man iškiliausias Lietuvos politikas. Turėjo jis trūkumų kaip ir visi, tačiau jo politinė laikysena visada teikė pasitikėjimą. Pasaulinės reikšmės politikų Šarlio de Golio, Džono Fidžeraldo Kenedžio, Margaret Tečer gyvenimo ir veiklos istorijos visada žavi. Vinstonas Čerčilis po antrojo Pasaulinio karo realybės itin perspektyviai žvelgė į Europos Sąjungos įkūrimą: „Visi mes turime nusigręžti nuo praeities klaikybių. Mes turime žvelgti į ateitį... Europos šeima turi atlikti tikėjimo aktą ir pamiršti visus praeities nusikaltimus ir baisumus.“ Neveltui to laikotarpio tarptautinės teisės priimti juridiniai dokumentai valstybes įpareigojo, kad bet kokie politiniai nesusipratimai būtų sprendžiami tik diplomatinių derybų keliu ir, svarbiausia, vengiama politinių provokacijų.

–O Palangoje ko jūs pasigendate? Ar turite „pipirų“ Palangos valdžiai? Dėl ko?

–Pastaruoju metų belieka tik pasidžiaugti Palangos pokyčiais: gatvės tvarkomos, išasfaltuotos, šaligatviai idealūs, kai kurios gatvės pertvarkomos net iš pat pamatų, kapitališkai rekonstruotas centrinis įvažiavimas į miestą, namai renovuojami, ir t.t. Gal šiek tiek skausmingiau atrodė garsiųjų dušinių įteisinimo klausimas, nors dabar šis pastatas galbūt net savitai puošia šį pajūrio kampelį. Suprantama, kad tai – mūsų „didžiosios pertvarkos” rezultatas, kai dar prieš tris dešimtmečius pajūryje „pridygo“ nemažai keistų pastatėlių, kurių statybą lydėjo ne visai skaidrios iniciatyvos, todėl kai kurie nemalonumai atsirito ir iki šių dienų. Nelaikyčiau priimtina nepalangiškių antrojo būsto nepamatuotos plėtros politiką Palangos mieste.

–Kokia jums atrodo Palangos bendruomenė? Ko jai stinga? Ką jai siūlytumėte?

–Bendruomeniškumo esmė išryškėja tik bendravimo procese, o bendruomenes įkūrusi vietinė savivaldybė privalo jomis visada rūpintis. Nereikia už jas dirbti, bet privalu jas visada kviestis ten, kur iš esmės sprendžiamos miesto problemos, teikiama savivaldybės veiklos informaciją, reguliariai domėtis jų nuomonėmis, išsamiai apibendrinti tokius pasiūlymus. Tokia darbo tvarka pradės išryškinti jų darbo stilių, organizacinės veiklos metodus ir, svarbiausia, savaime atsiskleis jų iniciatyvų bei entuziazmo aruodai. Pasiūlymai ne visi ir ne visada privalo būti įgyvendinami, tačiau vien jų bendras aptarimas tokių bendruomenių aktyvui jau išlaisvina kūrybinės minties polėkį. Vietinių savivaldybių visiems specialistams – tai kasdienės veiklos neįkainojamos gairės. Gal kai kam tai atrodytų smulkmena, tačiau tokios smulkmenos dažnai ir būna esminės.

–Ar „kovidas“ pakeitė jūsų gyvenimo tėkmę? Kaip?

–Žinoma, kad pakeitė. Uždarytas klubų lankymas, kol kas nebedainuojame „Jūros šaulių“ chore, suvaržyta medžioklė, kelionės automobiliais, koncertavimas ir koncertų lankymas. Dėl kavinių nelankymo trūkumo lyg ir nejaučiame, tačiau įtampa lankant parduotuves šiek tiek gadina nuotaiką.
–Jūsų vaikai gyvena Amerikoje. Jūs juos dažnai iki koronaviruso pandemijos lankėte. Ameriką praėjusiais metais sukrėtė juodaodžio mirtis policininkų rankose, kilęs „Blacks lives matter“ judėjimas, kurį lydėjo paminklų griovimas, jų taikinyje buvo baltieji vyrai, pritarę ar dalyvavę juodaodžių, Amerikos indėnų, indų ir kitų trečiojo pasaulio nebaltaodžių gyventojų persekiojime ar diskriminavime. Šių metų pradžia sukrėtė pasaulį Kapitolijaus, Amerikos valdžios simbolio, užėmimu. Ar apie tai su vaikais kalbatės? Kokia jūsų nuomonė apie šiuos įvykius?
–Iš principo mes ir mūsų šeimos nariai esame prieš bet kokias rasizmo, tautinės arba politinės diskriminacijos, neapykantos kurstymo, asmens žeminimo ar tyčiojimosi apraiškas. Kapitolijaus užėmimas – grubus chuliganizmas tam tikra prasme „susišaukiantis“ su Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos smulkesnio masto „sšurmu“. Bet kokia manifestacija privalo būti taiki, turėti savo ribas, o grubus įsibrovimas, juolab patalpų siaubimas – nepateisinamas.

–Ar senais laikais viskas tik blogai buvo? Ko jūs pasigendate dabar?

–Nebuvo blogi laikai – viską tada kompensavo mūsų jaunystė. Truputėlį erzindavo, kai tų laikų politikai ekonomikos augimą keistai lygindavo su 1913 metų carinės Rusijos būsena, deja, pasaulio darbo žmonių pragyvenimo rodiklius gražiai nutylėdavo. Dabar mūsų rodikliai sėkmingai lyginami su 1983 metų sąstingiu, tačiau kokie atlyginimų ir pensijų dydžiai Europos Sąjungos valstybėse, išskyrus gal Rumuniją ir Bulgariją, vėl diplomatiškai apeinami. Nors Lietuvos ekonomikos lygis jau siekia 80 procentų ES vidurkio, atlyginimų vidutinis dydis nekalbant apie skurdžias pensijas– vos 20 procentų to, ką gauna vidutinis europietis.

–Esate medžiotojas. Ar turėjote galimybę dalyvauti medžioklėje pernai? Šiemet? Kokie buvo jūsų laimikiai?

–2020 metais, prieš pat medžioklės sezoną, su Palangos medžiotojų klubo bičiuliais jau suspėjau gražiai atsisveikinti. Dabar tik reikės ginklus sėkmingai išpardavinėti ir nuo šiol rimtesnį jau dėmesį skirsiu sodo darbams.

–Esate kelių knygų autorius. Kada sulauksime jūsų naujos knygos?

–Mano Pegasas buvo „pabalnotas“ tik medžioklės tema, tačiau dabar, matyt, teks permąstyti visą literatūrinę tematiką. Jei sveikatos pakaks – bus ir kūrinys, tik neaišku kada.

–Ar senatvė – tik blogas metas. Kokių jūs matote savo amžiaus privalumų?

–Artėjant neišvengiamam gyvenimo jubiliejui ėmiau dažniau prisiminti prancūzų literatūros klasiko Viktoro Hugo ta proga šmaikščiai išsakytą mintį: „Man dabar keturis kart po dvidešimt” (prancūziškai skaičius 80 – quatre vengts“ – pažodžiui t.y. „keturios dvidešimtys”). Žinoma, kiekvienas toks „dvidešimtukas“ ir mano gyvenime paliko savitą patirtį, kuri taip vadinamosios senatvės dienas papildo gerais prisiminimais.
–Ką žada naujieji metai pasauliui ir Lietuvai?
–Manau, kad ne tik Naujieji Metai, bet nemažai kitų po to slenkančių metų gali palikti tiek pasauliui, tiek Lietuvai gilių ekonomikos nuosmukio pėdsakų. Norėtųsi, kad valdžios žmonės pajaustų atsakomybę už Tautos išlikimą, apribotų savo nepamatuotas ambicijas, atsisakytų iki širdies gelmių Tautai įgrisusių rietenų, korupcijos, beprasmių intrigų, gerbtų Konstituciją ir įstatymus, užtikrintų darnią teisėsaugos veiklą. Mūsų pačių kritika ir nuomonių reiškimas taipogi prieš tai turėtų būti suredaguoti be įžeidžiančios prasmės, primityvaus „koliojimosi“, žmonės nenusipigintų iki nereikšmingų faktelių eskalavimo. Nesuvulgarinkime Prezidento iškeltos gerovės valstybės idėjos, nes prie to mus priartins tik mūsų visų darnus darbas, o ne pasityčiojimo seansai.

–Ką dar norite nuveikti šiame gyvenime?

–Dar yra daug nepadarytų, neužbaigtų ir net nepradėtų darbų. Matyt, tai – senatvės dimensija, kai perspektyvinės mintys, sumanymai, planai užgožia net gyvenimo realybę. Laikas nelaukia, bet juos visus iki galo užbaigti – taip pat nerealu, nes kūryba niekada nebuvo gyvenimo tikslas – tai yra nuostabus procesas, kelias į tikslą. Matyt, plunksną dar teks aštrinti ir pasimėgauti tuo, ko neužbaigė vieni miesto vadovai, sėkmingai pratęsia kiti. Palangoje visada buvo, yra ir bus kuo pasidžiaugti, nes Palanga tikrai keičiasi.

–Beje, ar jūs esate Lietuvos gyventojų patarėjų sąjungos Palangos skyrius vadovas? Kokia jos veikla?

–Prieš porą dešimtmečių tokią iniciatyvą buvo pasiūlę Didžiosios Britanijos specialistai. Jų organizuotame seminare aktyviai teikiau ir aš savo pasiūlymus, idėjas, tačiau jų įgyvendinimui tuo metu Palanga dar nebuvo pasiruošusi. Nors įregistravome įstatus, tačiau apie biuro steigimą tuometinis meras Egidijus Rimkus nesileido į rimtesnius pokalbius. Prieš tris metus biuro idėja buvo likviduota.

–Kiek metų kartu su žmona nugyvenote? Ar daug turėjote nekalbadienių? Kaip juos sprendėte?

–Šiemet rudenį abu su žmona Viktorija atšventėme „auksinę“ vestuvių sukaktį. Viskas prasidėjo nuo bendrų neakivaizdinių studijų Vilniaus universitete. Šis gyvenimo tarpsnis ir dabar dar primena krūvas vadovėlių, knygų, brošiūrų, konspektų, kursinių bei kontrolinių darbų... Be to, visą šį namų triūsą dar tekdavo sėkmingai „realizuoti“ Vilniuje įskaitų bei egzaminų forma. Netrukus mūsų studentišką duetą papildė sūnus Paulius ir dukra Vaida, o studijas mes abu baigėme tais pačiais metais.
Viktorija jau kurį laiką dirbo tuometinio Statybos banko Palangos punkto įgaliotine, o kai palikęs Kretingą apsigyvenau jos naujajame bute, nežymūs pokyčiai tuometiniame Vykdomajame komitete atvėrė galimybę mane įdarbinti plano komisijos pirmininku skyriaus vedėjo pareigose, o po dešimtmečio buvau išrinktas tuometinio miesto vadovo Daniaus Puodžiaus pavaduotoju. Viktorija tuomet jau dirbo Valstybinio banko Palangos skyriaus vadove. Intensyvus darbas ir dar visuomeninė veikla sunaikindavo visas laiko atsargas, todėl mūsų šeimyniniai nekalbadieniai labiau rėmėsi užimtumu nei ambicijomis. Vis tik gyvenimas be jų, matyt, neišvengiamas, bet pajuokavimas, kad „televizoriaus garso lempa perdegusi“ lengvai pašalindavo nereikalingos įtampos židinius (šypteli).


 

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Antradienį, birželio 13 d., Seimas žengė pirmą žingsnį sakydamas STOP savivaldybių turto užvaldymui neinvestuojant nei euro. 


„Vienas mano draugo draugas niekaip neišsirenka kurį butą pirkti: ar 32 kv. m. ploto Palangoje, ar 100 kv. m. ploto Jūrmaloje. Kaina praktiškai tokia pati, tad reikia įvertinti kitus privalumus ir trūkumus“, – feisbuko paskyroje rašė „Luminor“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas. 


Dar nepasiskiepiję nuo COVID-19 ligos 75 metų ir vyresni Palangos miesto savivaldybės gyventojai turi galimybę tai padaryti ne tik sveikatos priežiūros įstaigose, bet ir, esant poreikiui, – savo namuose.


Aktyviai miesto visuomeniniame gyvenime dalyvaujantis Donatas Žuolys trumpam stabtelėjo: tradiciniai Palangos kraštovaizdžio bičiulių klubo, kurios nariu jis yra, susitikimai vienoje miesto kavinėje dėl koronaviruso pandemijos atšaukti, dėl jos nevyksta choro „Jūros šauliai“ repeticijos, taipogi laikinai nutrūko Lietuvos šaulių sąjungos Palangos...


Tokią aikštingą ir atšiaurią žiemą ypač sunerimę buvo Lietuvos upių pakrančių gyventojai, – kuo arčiau upės, tuo labiau niaukstėsi: „ Kiaurą parą privalome stebėti upės elgseną, ledų sangrūdas, kad požeminės srovės, „kunkulai“ neišstumtų ledų į krantą, o tada... o tada... ne tik turtui gali būti „amen“. Upė upei nelygi. O gal kitaip...


Po gan sniegingo gruodžio, davusio komunalininkams darbo nuo pat pirmosios šio mėnesio dienos, prieš Naujuosius ir kiek po jų būta atokvėpio. Bet nuo praėjusios savaitės vidurio besirūpinantiems Palangos gatvių ir kiemų švara bei tvarka teko atlaikyti antrąjį išbandymą sniegu, o artimiausiu metu laukia ir trečiasis – su pūga.


Tai būtų trečiasis palaiminimas, pasakytas Arkivyskupo L. Bonazi liepos 8 dieną Žemaičių Kalvarijos atlaiduose. Jei nori pajusti širdyje džiaugsmą, padaryk gerą kitam. Kodėl dabar žmonės vaikšto liūdni, kiti net pikti, vengia šypsotis?


Liepos 8-ąją, pagrindinę Žemaičių Kalvarijos atlaidų dieną, Arkivyskupas L. Bonazi, sakydamas pamokslą, paminėjo aštuonis palaiminimus politikams. Man tie palaiminimai pasirodė tokie prasmingi, kad kilo mintis juos kiekvieną paanalizuoti kuo išsamiau.


Iš piršto šiukšlių rinkliavos tarifus išlaužusiems politikams akys veriasi pamažu

Alvydas ZIABKUS “Lietuvos ryto” apžvalgininkas, 2010 05 21 | Rubrika: Miestas

Lietuvos Vyriausybės pavyzdžiu Palangos valdžia paknapstomis skuba taisyti savo praėjusių metų pabaigoje pridarytų klaidų. Skirtumas tas, kad šalies valdžia tas klaidas iškepė per kelias naktis, o Palangos savivaldybė iki patvirtinimo atliekų rinkliavos tvarką gromulavo daugiau nei pusmetį.


Ledo skulptūros tirpsta

„Palangos tilto“ informacija, 2010 03 02 | Rubrika: Miestas

Didesnė nei penkių metrų ledo skulptūra negailestingai tirpsta. Temperatūrai šoktelėjus aukščiau nulio orai tapo permainingi – lietus ėmė niokoti ilgai kurtą ir džiuginusią ne tik palangiškius, bet ir svečius skulptūrą.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius