Airida Bučė įsigys žirgą Palangos „Happy Horse“ žirgyne: „Augant dukros meistriškumui, atsirado noras turėti savą žirgą, rūpintis juo ir kurti ypatingą ryšį”

Žurnalistė Agnetė Benetytė

Airidai Bučei ir jos dvylikametei dukrai Evai žirgai šiandien reiškia kur kas daugiau nei laisvalaikio hobį ar sportą. Tai – bendras mamos ir dukros laikas, emocinis ryšys, ramybė bei savotiška terapija, padedanti atsitraukti nuo kasdienio skubėjimo ir ekranų pasaulio. Dvylikametė Eva, trejus metus lankanti „Happy Horse“ žirgyną prie Palangos, pereina į naują atsakomybės etapą - šeima nusprendė įsigyti nuosavą žirgą.

Kasdien į žirgyną

„Šis dukros pomėgis peraugo į sportą. Atsirado tas sportinis užsidegimas, svajonė turėti savo žirgą. Tad neužilgo planuojame  turėti ir savą žirgą“, – pasakoja Airida Bučė.

Pasak jos, nors daugelis vaikų treniruojasi su žirgyno „Happy Horse“ žirgais, augant meistriškumui natūraliai atsiranda noras turėti savą žirgą, rūpintis juo ir kurti ypatingą ryšį. „Galima sportuoti ir su mokykliniais žirgais, bet kai vaikas jau yra aukštesniame sporto lygyje, jis nori rūpintis kažkuo savu, duoti meilės, atsakomybės. Net atostogų metu dukra niekur kitur nenori – tik į žirgyną“, – šypsosi ji.

„Happy Horse“  žirgynas dvylikametei Evai tapo ne tik treniruočių vieta - kone antraisiais namais. Mamai svarbi ne vien disciplina ar rezultatai, bet ir žmonės, bendrystė bei emocinė aplinka. „Ten labai smagi aplinka, visi draugiški, labai gera komunikacija. Tai tampa tarsi terapija“, – sako pašnekovė.

Meilė žirgams pamažu įtraukė ir pačią Airidą. Dukros paskatinta ji pirmą kartą pati sėdo ant žirgo, o šiandien bendros treniruotės tapo ypatingu judviejų ritualu. „Eva kažkada man pasakė: „Mama, gal ir tu pamėgink? Aš labai norėčiau su tavimi praleisti laiką kartu ant žirgų.“ Pabandžiau, ir dabar mes turime savo mamos ir dukros laiką – penktadieniais kartu treniruojamės“, – jautriai pasakoja Airida.

Ji džiaugiasi, kad būtent dukra ją ir sudomino. „Vaikas mane pačią įtraukė į visą šitą pasaulį“, – šypsosi ji.

Šiandien žirgynas tapo neatsiejama jų kasdienybės dalimi. Airida ir Eva čia lankosi labai dažnai. „Atvažiuojame kiekvieną dieną, net ir sekmadieniais“, – juokiasi pašnekovė.

Paklausta, kur jas dažniausiai būtų galima rasti, moteris nė nesudvejoja: „Žirgyne.“

Ugdo atsakomybę ir jautrumą

Airida įsitikinusi, kad žirgai vaikams duoda kur kas daugiau nei sportinius įgūdžius ar fizinį aktyvumą. Visų pirma, jie ugdo atsakomybę ir jautrumą.

„Tai didžiulė atsakomybė. Vaikas mokosi rūpintis ne tik savimi, bet ir kitu gyvu padaru – nuo pašarų, vitaminų iki inventoriaus. Jam norisi, kad žirgui būtų kuo geriau“, – pasakoja ji.

Anot Airidos, ypatingas yra ir emocinis ryšys tarp vaiko ir žirgo. „Žirgas vaikui duoda labai gerą psichologinį nusiteikimą. Prie jo vaikas gali būti visiškai savimi. Nereikia prieš žirgą būti kažkokiu kitokiu ar vaidinti. Man atrodo, tai labai svarbu“, – sako pašnekovė.

Pasak jos, žirgynas paaugliams tampa ir saugia bendruomene, kurioje jie išmoksta draugystės bei tikro bendravimo. „Čia daug vaikų, kurie gyvena tuo pačiu – žirgais. Tas juos labai vienija. Po treniruočių jie dar pasilieka pabūti kartu, žaidžia gaudynes, slėpynes. Toks jausmas, kaip mūsų laikais, kai nebūdavo telefonų ir visi eidavo į kiemą“, – šypsosi Airida.

Ji pastebi, kad šiandien, kai vaikai daug laiko praleidžia prie ekranų, ryšys su gamta tampa ypač svarbus. „Ta gamta, galimybė būti lauke, bendrauti gyvai, žaisti su draugais – man atrodo, šiais laikais tai yra labai labai vertinga“, – įsitikinusi moteris.

Airida neabejoja – jei vaikas atranda ryšį su žirgu, tėvai turėtų jį palaikyti, net jei jojimo sportas reikalauja nemažų investicijų. „Jeigu vaikas pabandęs supranta, kad jam patinka ryšys su žirgu, patinka fizinis krūvis, bendravimas, tada vienareikšmiškai reikia leisti jam tuo gyventi“, – sako ji.

Nors šis sportas nėra pigus, Airidos teigimu, emocijos ir patirtys viską atperka. „Žirgai suteikia tiek gerų emocijų, džiaugsmo… Vaikas būna tokioje erdvėje, kurios niekas kitas neatstoja – gamta, gyvūnas, bendrystė“, – kalba pašnekovė.

Pasak jos, ryšį su žirgu sunku paaiškinti tiems, kurie to nėra patyrę. „Mes neseniai su visa bendruomene kalbėjome, kad tas jausmas labai primena filmą „Avataras“ – atrodo, lyg susijungi su žirgu į vieną visumą. Tas ryšys yra nenusakomas, jį galima pajusti tik širdimi“, – jautriai pasakoja moteris.

Ji pastebi, kad net ir tarp daugybės žirgų žmogus dažniausiai atranda vieną ypatingą. „Arklių gali būti daug, bet kažkodėl įsimyli tam tikrą. Ne visus“, – akcentuoja Airida Bučė.

Nors šeimai itin svarbus emocinis ryšys su žirgais, sportiniai rezultatai taip pat motyvuoja judėti pirmyn. Airida džiaugiasi, kad Evos pastangos jau duoda rezultatų. „Tam ir yra treniruotės, kad vaikai siektų rezultatų. Galime pasidžiaugti, kad prieš porą mėnesių dukra varžybose laimėjo antrą vietą“, – pasakoja ji.

Pasiekimas iškovotas „Horseland“ varžybose netoli Karklės, kur vyksta įvairūs jojimo renginiai ir susitikimai. „Vasaromis čia labai smagu, nes vyksta daug varžybų, todėl stengiamės visur dalyvauti“, – sako Airida.

Vis dėlto moteris pabrėžia, kad svarbiausia – ne spaudimas laimėti, o gebėjimas mėgautis procesu, augti ir mokytis priimti tiek pergales, tiek nesėkmes. „Mes stengiamės vaikui neakcentuoti, kad ji privalo laimėti. Svarbiausia, kad tai būtų akimirkos, kuriomis ji gali pasidžiaugti ir įsivertinti savo rezultatus. Juk iš daugybės dalyvių laimi tik keli“, – kalba pašnekovė.

Anot jos, svarbiausia net patyrus nesėkmę išmokti judėti pirmyn. „Jeigu nepasiseka, norisi, kad vaikas nenuliūstų, o kaip tik turėtų motyvacijos dar labiau stengtis, treniruotis ir judėti į priekį“, – sako Airida Bučė.

Vasara žirgyne vyksta stovyklos, kurių vaikai labai laukia. „Nuoširdžiai dėkoju „Happy Horse“ už galimybes, o treneriams už kantrybę, rūpestį ,nuoširdumą  ir atrastą norą siekti aukštesnių rezultatų“,- sako Airida.

Airida Bučė ir dukra Eva. Asmeninio albumo nuotrauka