Apie konjako butelį, pakeistą į vyno, Kinijos ambasadorių, Konfucijų ir japonų kalbą

Linkėdamas visiems puikios naujos savaitės, norėčiau pasidalinti keliomis savo žurnalistinėmis istorijomis.

Konjaką pakeitė į vyną..

Prieš kažkurias Kalėdas aš, nemokamo žurnalo „Lietuvos pajūris“ redaktorius, atėjau interviu su vienos pajūrio ligoninės direktoriumi. Jis – puikus vadovas, nuostabiai šiltas žmogus, o jo akys visada spindi. Nuėjęs iki sekcijos, ištraukia iš jos konjako su daug žvaigždučių butelį ir, priėjęs, tiesia jį man: „Čia mūsų ilgametei draugystei pažymėti – laikykite.“ Pasielgiau kaip netašytas stuobrys, bet sąžiningai: „Bet, gydytojau, aš negeriu tokių stiprių gėrimų“ – sakau.  „Nė lašo?“ – pasitikslina jis. „Nė lašo,“ – kaltai nuleidžiu galvą. Bet įsivyravus nejaukiai tylai, skubu patikslinti: „Aš vyną geriu…“ Ir priduriu: „Po taurę savaitgalio vakarui.“ Jaučiu, kad tramdau juoką. „O, kaip gerai,“ – vyr. gydytojas nudžiunga ir, nuėjęs iki sekcijos, padeda konjako butelį atgal, o man atneša… vyno butelį su tviskančia etikete. „O, esu labai dėkingas jums,“ – vos nekvatoju jį paimdamas. „Pradėkime interviu,“ – mandagiai paraginu. Interviu pavyko!

Kaip aš perėmiau iniciatyvą pokalby su Kinijos ambasadoriumi...

Prieš porą metų į Rygą atvažiavęs naujasis Kinijos ambasadorius Latvijoje parodė iniciatyvą susipažinti su manimi, jau 35 metus leidžiamo „The Baltic Times“ ilgamečiu redaktoriumi. Aš – už. Tarp kitko, kinų ambasada ir Vilniuje, ir Rygoje – tarsi mažieji Pekinai – tokie dideli, kad Vilniuje jos kieme, lydimas į ūkinės dalies, o ne ambasados darbuotojams skirtą tualetą, atokiame kampe, perėjus didelį kaip pusė futbolo aikštės kiemą, net lesinėjančių vištų esu stebėjęs.

Naujasis Kinijos ambasadorius Latvijoje man iškart patinka, mes iškart randame bendrą kalbą. Skirtingai nei dauguma kitų kinų ambasadorių, jis kalba puikia anglų kalba, net – šiek tiek amerikanizuota.

„Prieš tai aš dirbau Amerikoje,“ – jis man sako. Kalbamės raudonais kilimais nutiestame kambaryje aukštomis lubomis, o jo ir mano sofos – taip pat raudono gobeleno.

„Aš beveik 10 metų gyvenau Amerikoje – buvau apsauginis prabangiuose Majamio naktiniuose klubuose. Tačiau pagal profesiją esu žurnalistas – jau su dideliu stažu,“ – skubu jam pasakyti.

„O, kaip įdomu. Amerika prie Trampo – tokia, kad niekam nenuobodu,“ – jis man sako.

„Man teko Trampą ne vieną kartą matyti,“ – sakau jam ir nemeluoju, paaiškinu: „1990-ųjų pabaigoje Donaldas, dar milijonierius verslininkas, su didele palyda atvykdavo į legendinį Miami Beach naktinį klubą–amfiteatrą „Opium Garden“.“

„Jūs buvote Trampo apsauginis?“ – susidomėjęs antakius pakelia ambasadorius.

„Oi, ne – tame klube aš jį stebėjau besilinksminantį VIP zonoje,“ – patikslinu.

„Labai įdomu. Koks jis jums pasirodė?“ – teiraujasi ambasadorius.

Netrukus mūsų pokalbis pasisuka apie Kiniją, ir aš jam pažeriu komplimentą: „Pekino olimpiada 2008-aisiais davė milžinišką postūmį Kinijai – pasaulis atrado jus per sportą.“

Tačiau netrukus pajuntu, kad ambasadorius mane bando „įstumti“ į „minų lauką“ – išgirsti mano nuomonę apie Lietuvos politiką dėl Kinijos (taip, mūsų Gabrielius jau buvo mūsų užsienio reikalų ministras), One China policy, karą už vos 1000 kilometrų nuo Lietuvos.

Suklūstu – mūsų pokalbyje dalyvauja dar vienas dalyvis – nebylus, sportiškas kinas, stebintis mus nuo fotelio, taip pat raudono gobeleno. Neabejoju – mūsų neformalus pokalbis įrašinėjamas.

Tampu ypač atsargus, ir kažkas iš viršaus man pakužda netikėtą, bet diplomatiškai „auksinę“ mintį: „Žinote, aš žaviuosi iškiliausiais istorijos mąstytojais – nuo Jėzaus, Budos, Mahometo iki Konfucijaus. Ar Konfucijus vis dar svarbus moderniai Kinijai?“ – klausiu ambasadoriaus.

„Ko gero, taip nepasakyčiau,“ – jis man sako atvirai.

Tik važiuodamas atgal į Klaipėdą išsiaiškinu, kad ilgą laiką Konfucijus Kinijai buvo atsilikimo ir feodalizmo simbolis, nors dabar vėl yra reabilituojamas.

Mes dar abu šnektelime, o jau atsisveikinant teiraujuosi ambasadoriaus: „Ar manote, kad Jėzus žinojo apie Konfucijų? Ar net jo mokslas turėjo įtakos Jėzui?“

„O, kad aš tai žinočiau. Bet kuriuo atveju, jie abu buvo du didingi vyrai,“ – linkteli Kinijos ambasadorius.

Man į kelionę į Klaipėdą jis įteikia lininį krepšį su hieroglifais, o jame – knygos raudonais viršeliais.

„Tikiuosi, kad norėsite labiau susipažinti su Kinijos istorija,“ – sako jis. „Deja, knygų apie Konfucijų neturime,“ – prisipažįsta.

Jau pėdinant į Rygos autobusų stotį, topteli mintis jas išmesti į pirmą šiukšliadėžę pakeliui, bet ją genu šalin: „Linai, nebūk laukinis.“ Knygas parsivežiau į Klaipėdą. Tiesa, jos vis dar laukia savo eilės.

Japonų kalba nėra sunki?

Ričardas, naujas portalo, su kuriuo bendradarbiauju, redaktorius, britas, nori su manimi artimiau susipažinti – paskyrė laiką vaizdo skambučiui. Truputį nerimauju – nemėgstu viešai kalbėti, pažindintis, klausytis pastabų, pageidavimų, dėstyti savo nuomonę. Brrrr… Chrrrr… Bet aš – senas gatvės ir žurnalistikos vilkas. „Pagūglinu“ naująjį redaktorių – oho, pasirodo, jis daug metų gyveno Japonijoje, taip meistriškai įvaldė japonų kalbą, kad net rašė japonų leidiniams – japoniškai! – apie sumo. Neįtikėtina! 

Kai buvau filologas Vilniaus universitete, ir aš pusmetį studijavau japonų – hieroglifus rašiausi ant mažų kartono kvadratėlių ir mečiau juos į saldainių dėžutę. Skubu mūsų pokalbio pradžioje žavėtis jo fantastiška karjera Japonijoje.

„Japonų kalba nėra tokia sunki, kaip daugeliui atrodo,“ – jis man sako kukliai.

„Nesutikčiau. Jos mokęsis pusmetį, tik du sakinius dabar atsimenu,“ – šypteliu ir pasakau jam kelis sakinius japoniškai.

Jis kvatoja ir prisipažįsta, kad jaunystėje tarnavo Anglijos jūrų karinėse pajėgose. O Baltijos valstybėms atgavus nepriklausomybę, į jas slapta laivais gabeno karinę techniką. Lengviau atsikvėpiu: mūsų pažintinis interviu puikiai vyksta!

Pokalbio pabaigoje jis teiraujasi, ar žinau ir esu rašęs apie legendinį estų sumo sportininką Baruto Kaito. Galėčiau jį nutraukti ir pastebėti, kad krepšinis Lietuvoje populiariausias, bet atsakau trumpai: „Ne.“ Jis nustemba ir pasiūlo jį pašnekinti  žurnalui ir portalui „The Baltic Times“, kurio redaktorius esu. Padarau tai kitą dieną ir Richardui nusiunčiu mano interviu su Estijos milžinu nuorodą. Richardas atrodo maloniai nustebęs: „Jūs – neįtikėtinai greitas.“ „Taip, nes labai įdomų pašnekovą man pasiūlėte,“ – jam atrašau. Taigi, Baltijos šalis -  ir Estiją -  Japonijoje labiausiai garsina estas!

Linas Jegelevičius

„Palangos tiltas“ redaktorius