Birbynės ir skrabalų mokytojas Irmantas Mikalonis: „Mano pagrindinis tikslas – vaikų gera nuotaika“

Agnė Benetytė

„Palangos tiltas“, paskelbęs seriją straipsnių Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos mokytojus, įsitikino: muzika čia skamba ne tik natomis. Ji gyva kasdieniuose pokalbiuose, repeticijose ir susitelkime prieš koncertus. Birbynės ir skrabalų mokytojas metodininkas Irmantas Mikalonis ne tik ruošia solistus ir dirba su ansambliais, bet ir nuolat ieško būdų, kaip kiekvienam vaikui rasti vietą muzikoje. „Nesvarbu, ką darai, visada turi būti gera nuotaika. Jei per pamoką išmokome tik keletą garsų, bet pamokos atmosfera buvo gera, vadinasi, mokinys jautėsi saugiai ir jam buvo smagu. O kai vaikui gera, jis nori grįžti, kartoti, mokytis toliau,“ – „Palangos tiltui“ sakė Irmantas.

–Kaip Jūs atradote birbynę ir skrabalus

–Mokytis muzikos ir groti birbyne į muzikos mokyklą mane atvedė tėvai. Tai buvo pirmasis žingsnis, kuris ilgainiui tapo gyvenimo keliu. Skrabalai atsirado labai greitai – dar pirmaisiais mokymosi metais. Mokytojas pradėjo mokyti jais groti, ir jau būdamas septynerių grojau muzikos mokyklos liaudies instrumentų orkestre.

Kadangi buvau mažo ūgio, senojo tipo skrabalais, kurie yra su kelmu ir kuriais muzikantai groja sėdėdami, aš grodavau atsistojęs (juokiasi). Tai buvo savotiškas iššūkis, bet kartu ir pirmosios pamokos apie prisitaikymą bei atkaklumą. Ar tada žinojau, kad būsiu mokytojas? Greičiausiai ne, tačiau muzika nuo pat pradžių tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi.

–Kaip atrodo Jūsų įprasta darbo diena Palangos Stasio Vainiūno meno mokykloje?

–Į meno mokyklą dažniausiai atvykstu anksčiau nei prasideda pamokos. Tai laikas trumpam pasiruošimui, pokalbiams su kolegomis, pasidomėjimui, kaip kam sekasi. Tokie kasdieniai susitikimai kuria bendruomenės jausmą, kuris meno mokykloje labai svarbus.

Vėliau prasideda pamokos. Kiekviena jų vis kitokia – mokiniai skirtingi, skirtingos jų nuotaikos, patirtys, dienos iki atvykimo į mokyklą. Todėl negalėčiau pasakyti, kad šešios ar septynios pamokos per dieną kada nors būtų vienodos. Kiekviena pamoka reikalauja jautrumo ir gebėjimo prisitaikyti.

–Kokie Jūsų pagrindiniai principai mokant vaikus groti birbyne ar skrabalais? Kaip pavyksta sudominti pradedančius?

–Mano pagrindinis tikslas – gera nuotaika. Nesvarbu, ką darai, visada turi būti gera nuotaika. Jei per pamoką išmokome tik keletą garsų, bet pamokos atmosfera buvo gera, vadinasi, mokinys jautėsi saugiai ir jam buvo smagu. O kai vaikui gera, jis nori grįžti, kartoti, mokytis toliau.

–Kas Jums labiausiai patinka ruošiant solistus ar dirbant ansambliuose? Kur slypi skirtumai?

–Dirbant su solistais, viena svarbiausių užduočių – atskleisti jų stipriąsias savybes. Svarbu, kad mokinys suprastų, kuo jis stiprus, ir galėtų tas savybes panaudoti scenoje. Visada lyginu pasiruošimą konkursams ar koncertams su sportininko treniravimu varžyboms – tai reikalauja nuoseklumo, susitelkimo ir tikėjimo rezultatu.

Ansambliai – visai kita, bet ne mažiau įdomi sritis. Čia atsiveria daug erdvės kūrybai, galimybė įtraukti daugiau vaikų, surasti vietą kiekvienam. Net ir mažytis vaidmuo kolektyve yra labai svarbus, nes jis padeda vaikui jaustis reikalingam.

–Kokie Jūsų mokinių pasiekimai labiausiai įsiminė?

–Labai didžiuojuosi, kad mano mokiniai yra tapę Respublikinio skrabalininkų konkurso „Pamario žirgeliai“ pirmųjų vietų laureatais. Taip pat nuolat dalyvaujame Nacionaliniame Jono Švedo konkurse, kuriame mokiniai taip pat tapo laureatais. Šie pasiekimai – ne tik diplomai, bet ir ilgo darbo bei bendrų pastangų rezultatas.

–Koks Jūsų santykis su instrumentu? 

–Groti man labai patinka – tai savotiška meditacija. Nors dėl laiko trūkumo ne visada pavyksta groti tiek, kiek norėtųsi, instrumentas visada yra šalia. Laisvu laiku groju Klaipėdos krašto tautinių instrumentų orkestre „Trimitatis“, koncertuoju ir kaip solistas. Muzika man – ne tik darbas, bet ir vidinė būtinybė.

–Gal prisimenate linksmą ar netikėtą nutikimą iš savo veiklos?

–Įvairiausių nutikimų yra buvę. Kartais mokinys pamiršta birbynę klasėje, o kitą pamoką pasakoja, kaip labai namuose grojo, kol atsidaręs dėklą randa jį tuščią. Arba koncerto metu, kai dar bandai tyliai priminti paskutinius dalykus, o mokinys, neišgirdęs, garsiai pradeda klausinėti jau stovėdamas scenoje.

–Kas svarbiausia bandant įkvėpti vaikus muzikuoti?

–Gera nuotaika. Kai ji yra, nebesvarbu, ką darai.

Sunkiausia – įrodyti jiems patiems, kad jie gali. Kad jie gali muzikuoti tikrai neprasčiau nei kiti. Taip pat labai svarbu jų nuovargį paversti noru ir užsidegimu pamokos metu.

–Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

–Pastaruoju metu vertinu ramybę. Triukšmo kasdienybėje daug, tad laisvu metu sėdu ant dviračio ir minu pedalus.

–Kodėl verta rinktis muzikos mokytojo profesiją?

–Todėl, kad ši profesija neturi monotonijos ir rutinos. Kiekviena diena vis kitokia. Muzika leidžia atsidurti netikėčiausiose vietose ir susipažinti su netikėtais žmonėmis.

–Kokie Jūsų ateities tikslai ir svajonės?

–Šiuo metu pagrindiniai tikslai – pasiruošti konkursams ir juose sudalyvauti. O daugiau, manau, neatskleisiu, nes sėkmė mėgsta tylą.

–Ar Jūsų veiklose Jus palaiko šeima?

–Taip, palaiko. Tėtis taip pat yra muzikantas, todėl puikiai supranta mano darbo specifiką. Žmona per daugelį metų susipažino su veiklos užkulisiais ir dažnai apsilanko koncertuose. Dukra šiemet pradėjo lankyti muzikos mokyklą, tad, manau, ateityje dar turėsime progų pamuzikuoti kartu.