Briuselyje 2+2 jau seniai lygu 69, o ne kažkokie nuobodūs 4. Tik bėda ta, kad pataisyti šitos aritmetikos klaidos laiko Europai gali ir nebelikti

Prancūzijos Strasbūras, maždaug mūsų Klaipėdos su priemiesčiais dydžio, 12 kartų per metus – tiek kartų šiame Prancūzijos–Vokietijos pasienio mieste per metus vyksta Europos Parlamento plenarinės sesijos – neregėtai išpampsta, išsprogdindamas viešbučių kainas penkis ar šešis kartus aukštyn.

Manęs tai neatbaidė dar vienai kelionei į Europos Sąjungos parlamentą, nors EP sesijose Briuselyje ir Strasbūre (per „kovido“ pandemiją 2020-aisiais, taupant ES lėšas, vėl buvo išnirusi iniciatyva Strasbūrą „uždaryti“ – palikti tik Briuselį europarlamentų darbui, bet prancūzai apsigynė) esu buvęs jau mažiausiai 40 kartų.

Visą laiką stebint diskusijas dabar jau 720 europarlamentarų talpinančioje salėje, manęs neapleido mintis, kad Europos Parlamentas – tiesiog Briuselis – žengia vienu ar net trimis žingsniais priekyje – neretai tik deklaratyviai, politiškai – nei dauguma bloko konservatyvesnių nacionalinių parlamentų – įvairiose srityse.

Ypač remiant demokratijas – nuo Sakartvelo iki Baltarusijos ir Afrikos, daugiausiai dėmesio skiriant žmogaus teisėms, socialinei gerovei.
Tokiai, kuri galėjo išmaitinti ir milijoninę armiją svetimšalių, neretai tiesiog dykūnų – pašalpomis.

Tačiau Europos Sąjungai vis labiau atsiliekant pagal pagrindinius parametrus (BVP vienam gyventojui) nuo Amerikos, o Kinijai sparčiai vejantis Europą, tapo akivaizdu, kad Briuselis ilgai pro pirštus žiūrėjo į kertinius ekonomikos dėmenis: sparčiai mažėjančią darbo jėgą, darbo našumą (Europa neturi nė vieno pasaulinio technologijų giganto!), augančią ilgaamžių pensininkų – 21,6 procento visų bloko gyventojų yra 65 metų ar vyresni – sparčiai nykstantį gimstamumą.

Man akivaizdu ir tai, kad kai kurie Briuselio sprendimai skaudžiai atsisuko prieš pačią Europos Sąjungą.

Pasišovęs įveikti Rusiją jos pačios ginklu – energetika – (Rusija iki karo Ukrainoje pradžios tiekė Europos Sąjungai apie 45 procentus jos poreikio dujoms), Briuselis, 2020 metais patvirtinęs labai ambicingą, liberalia ir deklaratyvia politika, o ne racionalumu pagrįstą Europos Sąjungos žaliąjį kursą, įsišovė sau į kojas, nors pati idėja – labai graži.

Slegiant pusės trilijono eurų – taip, 500 000 000 000 – kasmetiniam „žalinimosi“ įsipareigojimui iki 2030-ųjų, ištisas pramonės šakas kaustant „žaliems“ suvaržymams, technologiškai Kinijai ir Amerikai senąją Europą lenkiant milžiniškais žingsniais, senosios Europos ekonomika vis labiau čiaudi ir kosti – serga, o kai kam jos liga dar rimtesnė – onkologinė.

Kai Strasbūre susėdau interviu su mūsų europarlamentaru Petru Auštrevičiumi, vienu iš mūsų narystės Europos Sąjungoje kalvių, jo iškart tiesiai šviesiai paklausiau: „Petrai, kas vyksta Europos Sąjungoje? Kas visai neseniai buvo nekintama, negrįžtama, tarsi įrašyta į akmenines lenteles Mozei, dabar yra persvarstoma. Dar prieš pusantrų metų žaliąjį kursą jūs pats vadinote negrįžtamu, neginčijama kelrode Europos energetinei ateičiai, tačiau dabar juo yra suabejota, ir Europos Parlamentas priima jo pataisas. Kodėl?“

Su mano didele pagarba šiam europarlamentarui, man pasirodė, kad mano klausimas Petrą išmušė iš vėžių – jis net sukosčiojo loštelėjęs.

Būtent P. Auštrevičius lapkričio vidury nuskelambijo pavojaus varpais, kai dalis jo kolegų iš didžiausios Europos Parlamente – konservatorių Europos liaudies partijos (EPP) – frakcijos (jai priklauso mūsų konservatoriai Rasa Juknevičienė, Paulius Saudargas ir Liudas Mažylis), išvien su Vengrijos, Vokietijos, Prancūzijos ir kitų šalių radikalais iš „Patriotų už Europą“ ir „Suverenių tautų Europos“ frakcijų, balsavo dėl svarbių pataisų dėl Europos Sąjungos Žaliojo kurso taisyklių taikymo verslui (vadinamasis pirmasis „Omnibus“ paketas) – buvo smarkiai susilpninti ES reikalavimai dėl aplinkosaugos, verslo tiekimo grandinių skaidrumo taisyklių. Apžvalgininkai naują jėgų darinį jau prieš kurį laiką pakrikštijo Venesuelos koalicijos vardu.

Mūsų Rasa paskubėjo aiškinti ir ginti tokį sprendimą, kuriuo pasimėgavo ir Kremliaus propagandistai – girdi, Europos žalias kursas žlunga, o be Rusijos dujų namų krosnies Paryžiuje ar Vienoje niekaip nepakūrensi.

Europos žalinimąsi žlugdo ne tik pačio Briuselio neracionalumas, neretai deklaratyvios politikos prasilenkimas su realijomis, politiniai interesai, kai dėl jų einama obuoliauti ir su pačiu velniu (minėtas Europos liaudies partijos pavyzdys), bet ir pasikeitusi Vašingtono, ES svarbiausios ekonominės ir karinės partnerės, retorika.

JAV prezidentas Donaldas Trampas, laimėjęs 2024 metų prezidento rinkimus, ragindamas iškastinio kuro industriją toliau išgauti naftą ir anglį – „Drill, baby, drill!“ (Gręžkite, mielieji, gręžkite) – nuspaudė stabdį visam Amerikos – ir pasaulio – žalinimuisi, nes su Amerika skaitytis reikia.

„Drill, baby, drill“ atraibuliavo net iki mūsų Palangos – vienas 700 megavatų vėjo jėgainės projektas Baltijos jūroje, maždaug už 25 kilometrų nuo Palangos kranto, buvo atidėtas geresniems laikams, o kitą, tokio pat pajėgumo, smaugia ne tik nepalanki žaliosios energetikos situacija pasaulyje, bet ir jam nepalankios Valstybinės kontrolės audito išvados. Vadinasi, Palanga, ko gero, liks be išsiderėtų 3 milijonų eurų.

Nesu nei Vokietijos BMW ar „Mercedes“ autokoncernų gigantų prezidentas, verkšlenantis dėl nepakeliamos žalių energetinių resursų ar didelių importo kaštų retiems metalams iš Kinijos, tačiau kai kurių Briuselio direktyvų, kaip, pavyzdžiui, EU deforestation law (Europos miškų naikinimo reglamentas), poveikį stipriai jaučiu ir aš, laikraščio „Palangos tiltas“ redaktorius.

Priimta 2023 metais, vėliau keista, atidėta, o smulkioms įmonėms – ir „Palangos tiltui“ – turėjusi įsigalioti nuo 2026-ųjų metų, ji, pagal dabartinę redakciją, įpareigos mane kiekvienam laikraščio spausdinimui pateikti atskirą deklaraciją – apie medžio, iš kurio gimsta laikraštinis popierius, kilmės šalį, atskirą muitinės kodą.

Beprotybė! Mano šviesios atminties senelis iš vieno Dzūkijos kaimo pasakytų: „Iš rašto išeina į kraštą!“

Žinoma, dar galėčiau priminti kitą žiniasklaidininkų pabaisą, pagimdytą Europos Sąjungos – Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą (BDAR), kuris Lietuvoje išsigandusių mokytojų ir darželio auklėtojų yra taikomas perteklinai, apsisaugant nuo „viso pikto“.

Tad nenuostabu, kad Palangos darželių auklėtojos „Palangos tiltui“ siunčia savo „boružėlių“ ir „zuikučių“ nugarėlių, o ne veidukų nuotraukas. Tačiau BDAR nesutrukdė kokiam nors Palangos Pilypui iš kanapių – tiesiogine prasme, nes propaguoja kanabinoidus – aplėkti pusės Lietuvos mokyklų jų vaikus fotografuojant, filmuojant ir sukeliant į 33 (!) „Facebook“ paskyras.

Dešimtmečius didžiavusi savo laisvėmis – ir žodžio – Europos Sąjunga ir čia spaudžia stabdžius. Europos Parlamentas Strasbūre pasiūlė visoje ES asmenims iki 16 metų amžiaus riboti prieigą prie socialinių tinklų, dalijimosi vaizdo medžiaga platformų ir dirbtinio intelekto (DI). Vaikams nuo 13–16 metų prieiga galėtų būti suteikiama gavus tėvų sutikimą. Europos Parlamentas taip pat ragina imtis veiksmų dėl nuomonės formuotojų.

Aha – influencerių, kurie, kaip smurtine mirtimi šį lapkritį su šiuo pasauliu atsisveikinęs lietuvis „tiktokininkas“, darkosi, darkydami tūkstančių sekėjų paauglių bręstančią savimonę ir pasaulio suvokimą.

Kaip į EP rekomendacijas reaguos mūsų Seimas? Ir, ach, vien tokios rekomendacijos – kokia dar viena didelė autokratijų – ir Rusijos – pergalė prieš žodžio laisvę ir visą „supuvusį“ Vakarų pasaulį.

Strasbūre Europos Parlamentas balsavo už kitų metų ES biudžetą – kitų metų ES įsipareigojimai sudarys 192,8 mlrd. eurų, o konkrečios išmokos sieks 190,1 mlrd. eurų, nors visas 28 šalių blokas skęsta neįtikėtinai milžiniškoje 15 000 000 000 000 – 15 trilijonų – eurų skoloje, kurios dalį per ES šalių vyriausybines akcijas yra įsigijusi ta pati Kinija.

Nenuostabu, kad Amerika nusigręžia nuo Europos – ji neįdomi, susenusi, išdievinta ir išsidievinusi, ekonomiškai nepatraukli, tad ir Vilniui, ir Lisabonai už gynybą teks brangiai susimokėti. Tik Portugalijai Rusija – visai nebaisi.

Derėtų pasakyti: Europa – ir visas Vakarų pasaulis su Amerika priekyje – išgyvena nuosmukį, o nuolydis toks status, kad griūtis gali būti neišvengiama, tik laiko klausimas. Svarbu, kur po jos nusirisime...

Europos Parlamentas Strasbūre patvirtino ir pirmąją ES gynybos pramonės programą. Mano šviesuolis senelis pasakytų: „Vaikeli, vyksta pasiruošimas karui.“

Bet kol prancūzams įdomiausia, ar jų prezidento Emanuelio Makrono žmona Brigitte yra moteris ar transeksualas, kai Anglijos Mančesteryje, antrajame pagal dydį (su priemiesčiais) Anglijos mieste,  kūdikių berniukų populiariausias vardas 2024 metais buvo Mohamedas, o mergaičių – Fatima, kol pro-rusiška radikali kairė ir anarchistai neršia Ispanijoje ir kelia galvas kitur, o Rusijai draugiški radikalūs Vokietijos dešinieji vis agresyviau ir taikliau įsikimba į labiau karyba, o ne vaikų darželių ar taikos pramonės statyba susirūpinusio Vokietijos kanclerio Fridricho Merzo kulkšnis, tol tokia Europa neturi jokių šansų laimėti jokio pasaulinio karo, nes jau pralaimėjo niekieno nepaskelbtus karus savo žemėse.

Kai Briuselyje 2+2 jau seniai lygu 69, o ne kažkokie nuobodūs 4, pataisyti šitos aritmetikos klaidos laiko Europai gali ir nebelikti, nors mano kelionė į Strasbūrą parodė, kad paskubomis tai bandoma daryti.

Linas JEGELEVIČIUS
„Palangos tiltas“ redaktorius

P.S. Šis komentaras yra parašytas autentiškai, šių eilučių autoriaus, o ne dirbtinio intelekto.