Daugiau nei 60 metų mokiniams pašventusi mokytoja-legenda Valerija Šliožienė: „Pirmoji mokytoja mažam vaikui padaro didžiausią poveikį“

Žurnalistė Agnetė Benetytė

Praėjusių metų gale Valerijai Šliožienei, vaikų ugdymui pašventusiai daugiau nei 60 metų, buvo įteiktas Palangos miesto garbės ženklas už ilgametę aktyvią  ir miestui reikšmingą veiklą švietimo srityje bei šviečiamąjį darbą. „Bėgant metams ir Šventosios mokykla, ir mokiniai tikrai keitėsi. Šventojoje iš pradžių buvo tik septynmetė, vėliau – aštuonmetė, paskui – dešimtmetė mokykla. Keitėsi ne tik pastatas ir mokymosi pakopos, bet ir mokymo būdai bei vertinimo sistema,“ – „Palangos tiltui“ sakė ponia Valerija.

Ką reiškia būti mokytoja daugiau nei šešis dešimtmečius ir išlikti aktyvia bendruomenėje – Valerija Šliožienė pasakoja šiame „Palangos tilto“ interviu.

– Praėjusių metų pabaigoje Kurhauze buvote pagerbta Palangos miesto savivaldybės garbės apdovanojimų vakare. Ką Jums reiškia toks bendruomenės įvertinimas?

– Labai malonu buvo sužinoti, kad mano ilgas pedagoginis darbas Šventosios mokykloje buvo taip įvertintas. Džiaugiuosi, kad pedagogų bendruomenė teikė mano kandidatūrą šiam apdovanojimui, ir nuoširdžiai dėkoju jiems bei Palangos miesto savivaldybei už šį garbingą įvertinimą.

–Jūsų pedagoginis kelias prasidėjo dar 1964 metais. Kas paskatino Jus pasirinkti mokytojos kelią ir darbą su vaikais?

–Tapti mokytoja, dirbti su vaikais paskatino mano buvę nuostabūs pedagogai. Pirmoji mokytoja mažam vaikui padaro didžiausią poveikį. Mano pirmoji mokytoja buvo labai veikli, sumani, labai mylėjo mokinius ir turėjo gerą humoro jausmą.

Kai mokiausi Šventosios septynmetėje mokykloje, turėjau nuostabią lietuvių kalbos mokytoją Staselę Dzenuškaitę. Man mokantis 7-oje klasėje, į mokyklą dirbti atvyko jaunas, gražus, mielas mokytojas Juozapas Narkus, kuris dėstė mums matematiką ir kūno kultūrą. Jo pamokų mes labai laukdavome, nes per pamokas jis visada mokėdavo šmaikščiai pajuokauti.

7 ir 8 klasėse J. Narkus buvo mano auklėtojas (beje, 1960 m. jo dėka Šventojoje buvo atidaryta ir 8 klasė). Manau, kad auklėtojo įtaka turėjo didelės reikšmės man pasirenkant pedagogo specialybę.

Baigusi Šventosios aštuonmetę mokyklą, pradėjau lankyti Platelių vidurinę mokyklą (taip susiklostė šeimyninės aplinkybės) ir patekau į ypač gerų mokytojų rankas. Baigusi vidurinę mokyklą, 1964 m. pradėjau dirbti pradinių klasių mokytoja Skuodo rajone. Tuo laikotarpiu mokytojų labai trūko, o kadangi nuo vaikystės svajojau apie šią profesiją, pabandžiau – tuo pat metu ir dirbau mokytoja, ir mokiausi Šiaulių pedagoginiame institute, kuriame įgijau pradinių klasių mokytojos specialybę.

Ir iki pat dabar nesiskiriu su darbu mokykloje – dirbu mokinio padėjėja, esant reikalui pavaduoju pradinių klasių mokytojus.

–Per daugiau nei šešis dešimtmečius švietime matėte ne vieną kartą. Kaip, Jūsų akimis, keitėsi vaikai ir pati mokykla bėgant metams?

–Bėgant metams ir mokykla, ir mokiniai tikrai keitėsi. Šventojoje iš pradžių buvo tik septynmetė, vėliau – aštuonmetė, paskui – dešimtmetė mokykla. Keitėsi ne tik pastatas ir mokymosi pakopos, bet ir mokymo būdai bei vertinimo sistema.

Dabar nuo mažens mokiniai ugdomi kaip laisvi piliečiai – jie nebijo reikšti savo nuomonės, būti savimi. Šiuolaikiniai mokiniai išmano technologijas, daug keliauja, pažįsta pasaulį, žino savo teises, bet, pastebiu, pareigas neretai pamiršta. Nuo pirmos klasės jie naudojasi kompiuteriais, išmaniosiomis lentomis, o mes anksčiau turėjome tik juodą medinę lentą ir baltą kreidą.

Dabar klasės šviesios, erdvios ir šiltos, o anksčiau buvo kūrenamos malkomis ir anglimis. Pasikeitė ir mokytojų darbo sąlygos – jie nebėra suvaržyti, jiems suteikiama daugiau laisvės.

Pati mokykla taip pat labai pasikeitė. Jei anksčiau kūno kultūros pamokos vykdavo mokyklos koridoriuose, tai dabar turime puikią sporto ir atskirą treniruoklių sales, labai gražią aktų salę, puikią valgyklą. Lauke įrengtas stadionas, futbolo ir krepšinio aikštelės, gimnastikos ir treniruoklių įrenginiai. Ir visa tai skirta ne tik mokiniams, bet ir mokyklos bendruomenės nariams bei Šventosios miestelio gyventojų ir svečių gerovei.

–Didžiąją savo gyvenimo dalį skyrėte Šventosios vaikams. Ką Jums reiškia būti ne tik mokytoja, bet ir bendruomenės dalimi?

–Ne tik dirbau su mokiniais ir mokykloje, bet ir aktyviai dalyvavau visuomeniniame gyvenime – minėjimuose, bendruomenės susirinkimuose, renginiuose. Nepriklausomybės metais ne kartą buvau renkama rinkimų komisijos pirmininke ar nare.

Savo pavyzdžiu skatinau visuomenę prisidėti prie Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimo – dalyvavau Sausio 13-osios įvykiuose Vilniuje. Teko matyti okupantų žiaurumą, žmonių skausmą ir neblėstančią viltį, kad Lietuvos laisvė bus apginta.

–Jūs buvote ir vaikų darželio vedėja, ir pradinių klasių mokytoja, o šiandien – mokinio padėjėja. Kuri iš šių pareigų Jums buvo artimiausia širdžiai ir kodėl?

–1968–1971 m. buvau Šventosios vaikų darželio vedėja. Tuo metu darželis buvo įsikūręs Jūros gatvėje. Jame veikė viena mišri grupė, kurią sudarė 27 dvejų–septynerių metų vaikučiai. Dirbome keturi darbuotojai.

Didžiąją vedėjos darbo dienos dalį sudarė administracinis darbas. Tačiau reikėjo rūpintis ir viso darželio buitimi – vesti buhalteriją, dirbti ūkvede, organizuoti prekių, žaislų pristatymą ir panašiai. Po pietų dirbau su vaikais grupės auklėtoja.

Vėliau visą savo gyvenimą paskyriau mokytojo darbui, kuris mano širdžiai buvo mieliausias. Ir dabar nuo jo toli neatitrūkau – dirbu mokinio padėjėja. Visi šie darbai, rodos, yra skirtingi, bet tuo pačiu ir labai panašūs – dėmesio centre visada yra vaikas.

Būdavau laiminga mokydama vaikus, galėdama padėti jiems suprasti užduotis, tiesiog juos mylėti. Visada džiaugiausi net ir pačiu mažiausiu pasiektu rezultatu. Man tai teikė laimės, džiaugsmo ir vilties, kad ateityje šiems vaikams seksis gerai.

Šiuo metu, dirbdama mokinio padėjėja, jei suserga kolegė, su malonumu ją pavaduoju ir nejaučiu metų naštos.

–Daugelis Jūsų mokinių liko gyventi ir kurti Šventojoje. Kaip manote, kokias vertybes jiems pavyko perduoti, kad jie pasirinktų savo gimtąjį kraštą?

–Visada stengiausi skiepyti vaikams meilę gimtajam kraštui, mokiau jį pažinti ir pamokų metu, ir užklasinėje veikloje. Daugelį metų dirbau turizmo – orientacinio sporto – būrelio vadove (apie 18 metų).

Su mokiniais esame išmaišę Šventosios ir Palangos apylinkes, mokėmės orientuotis miške, dalyvaudavome įvairiose varžybose. Patekome net į respublikines orientavimosi varžybas Vilniuje. Nors prizinių vietų nelaimėjome, tuo metu vien patekti į jas ir nuvykti į Vilnių buvo didžiausia svajonė.

Tikiu, kad šie užsiėmimai ir mano skiepijamos vertybės prisidėjo prie vaikų meilės savo kraštui stiprinimo.

–Esate vadinama Šventosios šviesuliu. Kaip pati suprantate mokytojo vaidmenį vaiko ir bendruomenės gyvenime?

–Manau, kad mokytojo vaidmuo vaiko gyvenime yra labai svarbus, nes užaugęs vaikas tampa visuomenės dalimi. Reikia paruošti jį gyvenimui, ugdant tokias vertybes kaip sąžiningumas, darbštumas, pareigingumas, atsakomybė.

Tačiau sėkmingas šių vertybių ugdymas priklauso ne tik nuo mokytojo, bet didžiąja dalimi ir nuo tėvų.

–Aktyviai domitės naujovėmis, dalyvaujate kvalifikacijos kėlimo kursuose. Kas Jus motyvuoja išlikti smalsiai ir veikliai?

–Dirbant tokį darbą labai svarbu nuolat tobulėti. Reikia ne tik gilinti turimas, bet ir įgyti naujų pedagoginių bei psichologinių žinių ir jas taikyti savo darbe. Šiuolaikinė pamoka neatsiejama nuo išmaniųjų technologijų, todėl nuolat turiu lavinti ir šiuos gebėjimus.

Taip pat nenoriu atsilikti nuo kolegų, todėl nuolat mokausi ir keliu kvalifikaciją. Visada ir visur noriu tobulėti, kuo daugiau sužinoti, visur dalyvauti.

–Kaip manote, ar gera gyventi ir dirbti Palangos krašte, ir kuo jis Jums ypatingas?

–Palanga yra toks gražus Lietuvos kampelis, kurio niekur kitur nerasi. Ką reiškia vien jūra – nerimstanti jos bangų mūša, gintarinis smėlio takas per kopas, pušų ramybė ar jų ošimas vėjyje...

Kiekvienais metais Palanga ir Šventoji vis gražėja. 1955 m., kai atvažiavau į Šventąją, čia buvo tik keli smėlio takeliai ir kelios trobelės. Dabar išdygę dideli pastatai, puikūs gyvenamieji namai ir poilsio kompleksai, sveikatingumo centrai. Gatvės asfaltuotos – tik gyvenk, džiaukis ir toliau gražink savo miestą.

Ypač malonu, kad nemažai buvusių mano mokinių, baigę mokslus, sugrįžo į Šventąją ir prisideda prie jos bei visos Palangos grožio ir gyvenimo kokybės kūrimo.

–Žvelgdama atgal į savo gyvenimą ir karjerą, kokį momentą ar patirtį laikytumėte pačia prasmingiausia?

–Turbūt turiu dėkoti likimui, kad suaugusi sugrįžau į Šventąją, kad tapau mokytoja, kad man pasisekė dirbti su puikiais mokyklų direktoriais ir nuostabiais mokytojais. Iš jų sėmiausi patirties, kaip reikia mylėti savo darbą, savo mokyklą ir savo mokinį. Jie man buvo darbštumo, pareigingumo ir atsidavimo pavyzdys.

–O gal koks linksmas įvykis yra įsiminęs iš Jūsų veiklos?

–Senais laikais nutiko toks nuotykis: vieną ankstų rytą, įsispyrusi į šlepetes, užsimetusi ant pečių chalatą, sėdau į savo „Žiguliuką“ ir vežiau vyrą į darbą. Pusiaukelėje automobilis sugedo. Ką daryti? Telefonų tais laikais nebuvo, paskambinti mokyklos direktoriui negalėjau.

Palikę mašiną šalikelėje, su vyru išsiskirstėme į skirtingas puses – vyras patraukė į Darbėnus, aš – į Šventąją. Taip apsirengusi žvyruotu kelkraščiu ėjau ir bėgau į darbą. Pakeleivingų automobilių nebuvo, o kelias iki Šventosios – maždaug 7 kilometrai! Vaizdelis tikrai juokingas.

Jei tuo metu kas nors būtų pamatęs, kad moteris vien su chalatu ir šlepetėmis tai bėga, tai eina kelkraščiu, turbūt būtų kilęs nedviprasmiškas įtarimas... Į mokyklą atėjau baigiantis pirmai pamokai. Mokyklos direktorius Juozapas Narkus jau buvo sunerimęs, kad manęs nėra, nes taip niekada nebūdavo. Per visus savo darbo metus nė karto nesu pavėlavusi į darbą (juokiasi).

–Kokia yra Jūsų didžiausia svajonė šiandien, kai tiek daug jau esate nuveikusi?

–Mano svajonė išlieka ta pati – niekada nepristigti energijos, sveikatos ir entuziazmo.

–Ir pabaigai – koks būtų Jūsų palinkėjimas dabartiniams ir būsimiems mokiniams, žengiantiems savo gyvenimo keliu?

–Dabartiniams ir būsimiems mokiniams linkiu pasitikėjimo savimi, visada siekti užsibrėžtų tikslų ir būti atsakingiems ne tik už save ir savo gyvenimą, bet ir už gimtojo krašto gerovę.

Aldo Kazlausko nuotr.